| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Kietas kaip titnagas Žemaitis
Benediktas XV ir trys sąmoningi lietuviai Iš visų Europos tautų lietuviai ilgiausiai išliko pagonys. Tačiau šis užsispyrimas mums brangiai kainavo, nes su krikščionybe anuomet plito ir raštas bei mokslo pažanga. Kadangi kunigaikščiai buvo labai užsiėmę imperializmu svetimų žemių grobimu Rytuose, tai kultūrai paprasčiausiai pritrūko laiko. Todėl valstybės kanceliarijoje įsivyravo senoji slavų kalba, o bažnyčioje iš Lenkijos atvykę apaštalautojai skleidė ne tik krikščionybę, bet ir polonizaciją. Ilgainiui, daugiausia dėl mūsų pačių kaltės, Bažnyčia tapo pagrindine lietuvių lenkinimo priemone. Net ir man vaikystėje močiutė dar aiškino, kad mūsų tikyba yra polska viera, nors lenkiškai mūsų giminėje niekas nemokėjo. Bandymų priešintis lenkinimui per bažnyčias buvo turbūt visais laikais. Ypač sustiprėjo jie su tautinio atgimimo pradžia, tačiau esminis lūžis šiame procese įvyko popiežiumi tapus Benediktui XV (1914-1922). Jam popiežiaujant, turbūt pirmą kartą Katalikų Bažnyčios istorijoje visų trijų į Lietuvos teritoriją įeinančių tuometinių vyskupijų valdytojai buvo tautiškai sąmoningi lietuviai. Pirmuosius du Antaną Karosą Seinuose ir Pranciškų Karevičių Kaune į vyskupus pakėlė dar Benedikto XV pirmtakai, o Jurgį Matulaitį-Matulevičių Vilniaus vyskupu paskyrė jau Benediktas XV ir tai padarė prašomas Lietuvių tautos tarybos. Benediktas XV buvo vienas iš Lietuvai palankiausiai nusiteikusių popiežių. Šiuo atveju gal tik lenkas popiežius Jonas Paulius II yra nepralenkiamas. Benediktas XV, pavyzdžiui, paskelbė rinkliavą pasaulio bažnyčiose nuo karo nukentėjusiems Lietuvos gyventojams remti, kas tuometinei varganai Lietuvai buvo didžiulė parama. Tačiau, svarbiausia, jis netrukdė vyskupui P.Karevičiui kovoti prieš lietuvių lenkintojus Bažnyčioje. Nuo dabar kalbėsime lietuviškai Manau, kad lietuvių lenkinimo procesas pasibaigė su vysk. P.Karevičiaus atėjimu į Žemaičių vyskupiją. Tiesa, čia reikėtų padaryti porą pastabų. Istorinius įvykius dažniausia galima datuoti gan tiksliai. Tačiau procesų pradžią nustatyti sunkiau, o jų pabaigą kartais ir labai sunku. Lenkų okupuotame Vilniaus krašte Bažnyčia lietuvių lenkinimui pasitarnavo iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios, o atskirais atvejais ir ilgiau. Tačiau prieškario Nepriklausomos Lietuvos teritorijoje nuopelnus už lenkinimo proceso pabaigą priskirčiau vysk. P.Karevičiui. Du svarbiausi tokią išvadą paremiantys argumentai būtų šie: vysk. P.Karevičiaus ingresas ir dėstomoji kalba Kauno kunigų seminarijoje. 1914 m. gegužės 17 d. P.Karevičius buvo įšventintas vyskupu. Nežinau, kodėl tai buvo padaryta tuometinėje Rusijos sostinėje Petrapilyje. Kaune įvyko įšventinto vyskupo ingresas įvesdinimas į pareigas, kurio kulminacinis momentas paprastai būna naujojo vyskupo pamokslas. 1914 m. gegužės 31 d. naujojo vyskupo išgirsti prisirinko pilna Kauno Bazilika. Buvo ten ir visa Kauno diduomenė, kuri tikėjosi, kad, kaip ir įprasta tokiomis progomis, vysk. P.Karevičius pamokslą sakys lenkiškai ir tik pabaigoje vieną kitą sakinį galbūt pasakys ir lietuviams. Tačiau įlipęs į sakyklą jis prabilo... lietuviškai. Ir ne tik pamokslo kalba, bet ir jo turinys daug kam iš lenkiškosios diduomenės atėmė žadą: vysk. P.Karevičius pareiškė, kad jis paskirtas vadovauti lietuviškai vyskupijai ir todėl nuo dabar vyskupijos kanceliarijos kalba bus lietuvių kalba. Anuomet buvo įprasta, kad po ingreso pamokslo vyskupas priimdavo visuomenės atstovų sveikinimus, o po to būdavo vaišės. Tačiau šį kartą diduomenės atstovai nusprendė, kad naujasis vyskupas yra ne jų luomo atstovas, ir vaišes boikotavo. Beje, pats vysk. P.Karevičius savo atsiminimuose rašo, kad per ingresą po lietuviško jis pasakęs ir lenkišką pamokslą. Tokia naujojo vyskupo laikysena daugumai lietuvių, be abejo, patiko, tačiau lenkai ir lenkuojantys lietuviai buvo nepatenkinti, tuo labiau kad vysk. P.Karevičius nebuvo diplomatas, greičiau atkaklus kovotojas. Vatikaną pradėjo pasiekti skundai, esą vysk. P.Karevičius skriaudžiąs lenkus. Ypač sunki padėtis susiklostė Kauno benediktinių vienuolyne, kur lenkaitės vienuolės kaip reikiant pešėsi su lietuvaitėmis ir vyskupas buvo nusprendęs vienuolyną iš Kauno iškelti. Tačiau nespėjus to sumanymo įvykdyti atėjo iš Vatikano raginimas vysk. P.Karevičiui atvykti pasiaiškinti, ką jis netrukus ir padarė. Per Vokietiją ir Austriją pasiekęs Italiją jis Vatikane nesunkiai išaiškino tikrąją padėtį ir jau rengėsi grįžti atgal. Tačiau prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, ir tuo pačiu keliu grįžti į Lietuvą per vokiečių-rusų fronto liniją pasidarė neįmanoma. Vysk. P.Karevičius bandė grįžti per Kaukazą ir Rusiją, bet vokiečiams užėmus Kauną turėjo vėl trauktis į Rusiją, kol galų gale per Suomiją ir Švediją grįžo į vokiečių okupuotą Kauną. Kaune ganytojas nesitenkina tiesioginėmis vyskupo pareigomis, bet ir aktyviai talkina Lietuvių tautos tarybai, siekiančiai Lietuvos nepriklausomybės. Kadangi tuometinėje Vokietijos valdžioje buvo įtakinga katalikų Centro partija, Tarybos prašomas vysk. P.Karevičius vyksta į Vokietiją pas katalikų politiką, valstybės kanclerį Hertlingą prašyti, kad jo vyriausybė leistų vokiečių okupuotame krašte skelbti nepriklausomybę. Nors šis bandymas nedavė norimų rezultatų, kreipdamasis tuo pačiu reikalu į vokiečių karinuomenės vadą generolą Hindenburgą vysk. P.Karevičius parodė ir daug drąsos. Vėliau, Lietuvių tautos tarybai savavališkai (t.y. be vokiečių okupacinės valdžios leidimo) 1918 metais paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, vysk. P.Karevičius neliko pasyvus stebėtojas. Jis ragino jaunus vyrus stoti savanoriais į organizuojamą Lietuvos kariuomenę, šventino jos dalinių vėliavas ir laimino į frontą vykstančius dalinius. Tai vėlgi labai nepatiko tiems, kurie norėjo, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčia būtų Lenkijos bažnytinės provincijos dalis, ir svajojo apie bendrą Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Todėl ir toliau į Vatikaną plaukė skundai prieš vysk. P.Karevičių. 1920 metais Vatikanas pasiuntė į Lietuvą nuncijų Lenkijai vyskupą Achilę Ratį (Achiles Ratti) ištirti tų skundų pagrįstumą. Reikėtų pažymėti, kad Lenkijai 1918 m. rugpjūčio 29 d. paskelbus nepriklausomybę, Vatikanas ją netrukus pripažino, užmezgė diplomatinius santykius, sudarė Lenkijos bažnytinę provinciją ir paskyrė nuncijų. Lietuvai tuo tarpu Vatikane sekėsi blogiau dėl didelės lenkų įtakos, kurie Vatikaną bandė įtikinti, jog Lietuvos vyskupijos būtų prijungtos prie Lenkijos bažnytinės provincijos, nes Lietuva yra per maža, kad galėtų pati viena išsilaikyti kaip atskira valstybė ir todėl ateityje bus priversta jungtis su Lenkija į bendrą valstybę, kaip kad buvo praeityje, po Liublino unijos. Faktas, kad Vatikanas, neturėdamas tiesioginių diplomatinių santykių su Lietuva, siunčia ten savo nuncijų Lenkijai, neturėtų mūsų stebinti. Vis dėlto vysk. A.Račio apsilankymas Kaune turėjo lemiamos įtakos ne tik tolimesniam vysk. P.Karevičiaus likimui, bet ir Lietuvos santykiams su Vatikanu, kurie galutinai pagerėjo popiežiumi esant Jonui Pauliui II. Tačiau norint suprasti, kas įvyko per nuncijaus apsilankymą Kaune ir po to, reikia grįžti truputį į praeitį. Lietuvos saugumas ir privatūs laiškai Lenkų kariuomenei užėmus Seinus, ten dar vyskupavo, tiesa, jau senyvo amžiaus vyskupas A.Karosas, kuriam pagalbininku Vatikanas 1918 metais paskyrė lenką vyskupą Romualdą Jalbžykovskį (Romuald Jalbzykowsky), vėliau pagarsėjusį kaip ypač nuožmų lietuvių lenkintoją Vilniaus krašte. Pagal tuomet galiojusią Bažnytinę teisę, vyskupai buvo skiriami iki gyvos galvos, o garbingo amžiaus ir darbo aprėpti nebepajėgiantiems vyskupams buvo skiriami vyskupai pagalbininkai, tačiau vyskupijos valdytoju likdavo senasis vyskupas. Lenkams palankus nuncijus A.Ratis sugalvojo būdą, kaip atsikratyti vysk. A.Karosu, kad jo vieton galėtų pabandyti paskirti savo bičiulį R.Jalbžykovskį. Laiškas kažkaip pakliuvo į Lietuvos saugumiečių rankas. Šie laišką nufotografavo ir vėl užklijavę voką pasiuntė adresatui, o fotokopiją atidavė vysk. P.Karevičiui. Apie tai knygoje Keturi ganytojai rašo kanauninkas Mykolas Vaitkus. Tik jo minima 1920 metų data kelia rimtų abejonių. 1920 metų pradžioje nuncijus A.Ratis atvyksta į Vilnių, tikėdamasis iš ten be vargo pasiekti Kauną. Tačiau Vilnius jau yra lenkų okupuotas, nuo likusios Lietuvos jį skiria aklinai uždaryta demarkacijos linija. Lietuva su Lenkija neturi diplomatinių santykių. Norint iš Vilniaus nuvykti į Kauną, reikia važiuoti arba pro Latviją, arba pro Vokietijos Rytprūsius. Tačiau nuncijui pavyksta gauti abiejų šalių leidimą ir 1920 metų sausio pabaigoje vieno garvežio tempiamas keleivinis vagonas per demarkacijos liniją atrieda į Kauną. Nelabai draugiški pokalbiai Teiginį, kad nuncijaus A.Račio ir vysk. P.Karevičiaus pokalbiai Kaune nebuvo labai draugiški, būtų galima pavadinti tikrovės lakavimu. Iš tikrųjų jie buvo gana audringi. Nuncijus A.Ratis kaltino vysk. P.Karevičių lenkų tikinčiųjų skriaudimu, ypač pabrėžė benediktinių vienuolių nepasitenkinimą naujuoju vyskupu litvomanu, nevengė liesti ir politinės Lietuvos ateities klausimų, tai buvo galima pajusti iš jo pranešimo Vatikanui apie vizitą Kaune. Iš vysk. P.Karevičiaus šie pokalbiai pareikalavo daug savitvardos. Vienu metu, nebeiškentęs nuncijaus A.Račio pamokslavimo, vyskupas išsitraukė jau minėtą laiško fotokopiją ir paklausė svečio, ar prisimena šį dokumentą. Galime įsivaizduoti, kaip nustebo nuncijus pamatęs, kad tai, kas turėjo būti paslaptis, gerai žinoma vysk.P.Karevičiui. Ir turbūt ne jam vienam... Išsamiausias ir geriausiai dokumentuotas šio nuncijaus A.Račio vizito ir jo pasekmių aprašymas yra Juozo Vaišnoros straipsnyje Šv. Sosto atstovo Ratti vizitas Lietuvoje ir Latvijoje (Aidai. 1979, Nr. 4,5), iš kurio pacituosime, kokie buvo konkretūs nuncijaus A.Račio apsilankymo vaisiai: 1. Vysk. P.Karevičius gavo iš Varšuvos nunciatūros 1920 m. birželio 28 d. raštą, pranešantį, kad Šv. vienuolių kongregacija yra nusprendusi, jog Kauno benediktinių vienuolynas išbraukiamas iš vietos vyskupo jurisdikcijos ir ateityje bus tiesioginėje Šventojo Sosto žinioje, o jurisdikciją tam vienuolynui vykdys nuncijus. 2. Kauno Katedra 1921 m. birželio 26 d. pakelta į Bazilikos rangą. 3. Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Gasparis 1921 m. lapkričio 20 d. pranešė vysk. P.Karevičiui, kad jėzuitas Antoninas Zecchinis yra paskirtas Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms vizitatoriumi. Taigi jau atskiras nuo Varšuvos nuncijaus. Kaip matyti iš citatos pirmojo paragrafo, apie Vatikano nutarimus nuncijus A.Ratis informuoja vysk. P.Karevičių pats, lyg jis būtų Vatikano nuncijus ne tik Lenkijai, bet ir Lietuvai. Tik iš trečiojo paragrafo galime spręsti, kad nuncijaus viltims nebuvo lemta išsipildyti. Tą vėliau netiesiogiai patvirtina jis pats savo 1920 m. lapkričio 14 d. pranešime Vatikanui: Galbūt bus prieita prie lenkų ir lietuvių konfederacijos. Bet, atrodo, kad Vokietija ir Anglija priešinsis. Pirmoji kad turėtų atvirą kelią į Rusiją, antroji kad labiau norėtų regėti Lietuvą (kuri turėtų priėjimą prie Klaipėdos) mažų Baltijos valstybių konfederacijoje, britų globojamoje. (...) man atrodo, kad turi pagrindo tie, kurie nori geros, protingos ir nuoširdžios Lietuvos vienybės su Lenkija. Nuncijus A.Ratis netrukus (1920 11 19) vėl buvo atvykęs į Lietuvą, šį kartą vykdamas į Latviją. Kaune pernakvojo pas vysk. P.Karevičių, tačiau Lietuvos klausimai šį kartą nebuvo paliesti. Rygoje nuncijus vedė derybas su Latvijos vyriausybe, kurių rezultatas vėliau pasirašytas konkordatas. Kadangi lenkai nereiškė pretenzijų į Latvijos teritoriją ir kultūrinė lenkų įtaka Latvijoje buvo nedidelė, derybos vyko sklandžiai. Tyla prieš audrą Po šių apsilankymų ir nepavykusių piršlybų Lietuvai jungtis su Lenkija lietuvių santykiai su Vatikanu įgavo savotišką ne taikos, o tik paliaubų padėtį. Vysk. A.Karosas buvo iš Seinų ištremtas ir ten tvarkėsi lietuviams labai nedraugiškas vysk. Jalbžykovskis. Vilniuje iki 1925 metų vargais negalais išsilaikė vysk. Jurgis Matulaitis, nors okupacinė lenkų valdžia jam kaip įmanydama trukdė. Tik 1925 metais vyskupas, neatlaikęs lenkų valdžios spaudimo, atsistatydino iš Vilniaus vyskupo pareigų ir buvo paskirtas apaštališkuoju vizitatoriumi Nepriklausomai Lietuvai. Vilniaus arkivyskupijoje pradėjo šeimininkauti savo antilietuviškumu garsėjęs nuncijaus A. Račio bičiulis R. Jalbžykovskis. Lietuvių lenkinimas per bažnyčias Vilniaus krašte įgavo dar neregėtą mastą. Tik Kaune lietuvių teisę su Dievu bendrauti sava kalba tvirtai gynė ir saugojo tas kietas kaip titnagas žemaitis vysk. P.Karevičius, beje kartais ir pasirašinėdavęs Pranu Kariu... Jau daug metų, kai nesėkmingai ieškau atsakymo į vieną mane kažkodėl labai suintrigavusį klausimą: kada Kauno kunigų seminarijoje pradėta dėstyti lietuvių kalba? Žinau, kad 1918 metais vysk. P.Karevičiui perimant vyskupijos valdymą, seminarijos dėstomoji kalba buvo lenkų, o seminarijos rektorius buvo Jonas Mačiulis-Maironis. Niekas turbūt nesuabejos mūsų atgimimo dainiaus patriotiškumu, tačiau įvesti dėstymą lietuvių kalba buvo ne jo galioje. Po Lietuvai nelabai malonių Vatikano nuncijaus Lenkijai A.Račio apsilankymų Lietuvoje ir nepalankių jo pranešimų Vatikanui padėtis lyg ir stabilizavosi. Lenkijai užgrobus Vilniaus kraštą, nutrūko diplomatiniai santykiai su šia šalimi. Kraštą nuo Lenkijos ir jos užgrobtų teritorijų atskyrė beveik aklinai uždaryta demarkacijos linija. Nors ir labai lenkų valdžios spaudžiamas, Vilniuje dar vis laikėsi tolerantiškasis vysk. J.Matulaitis. Tuo tarpu Seinuose šeimininkavo lietuvių ypač nemėgęs nuncijaus A.Račio bičiulis vysk. R. Jalbžykovskis, o iš Seinų ištremtas vysk. A.Karosas valdė tik lietuvių pusėje likusią Seinų vyskupijos dalį. Neaiški buvo lietuvių pusėje likusios nedidelės Vilniaus vyskupijos dalies padėtis, kaip ir už Lietuvos ribų likusių Žemaičių vyskupijos pakraščių pavaldumas. Lietuviai buvo nepatenkinti, kad Vatikanas Vilniaus vyskupiją priskyrė prie Lenkijos bažnytinės provincijos ir todėl normalių diplomatinių santykių su Vatikanu ilgą laiką nebuvo, nors kraštą valdė krikščionių demokratų vyriausybė. Šiek tiek vilčių teikė faktas, kad lietuviams nepalankus nuncijus Lenkijai A.Ratis 1921 metais buvo grąžintas į Italiją, paskirtas Milano arkivyskupu ir pakeltas į kardinolus. Vargu ar kas nors tuo metu Lietuvoje pagalvojo, kokių staigmenų šis paaukštinimas netrukus pateiks Lietuvai. Juk kuo toliau nuo Lietuvos mums nepalankūs Vatikano diplomatai, tuo, atrodė, mums geriau. Vysk. P.Karevičius savo vyskupijoje toliau siekė stabdyti dar vienur kitur pasireiškiančias pastangas lietuvius lenkinti per Bažnyčią. Jeigu anksčiau lenkai ar sulenkėję lietuviai kunigai liaudžiai aiškindavo, kad melstis reikia lenkiškai, nes Dievas lietuviškai nesupranta, dabar tiems demagogams galėtume sarkastiškai atsakyti, kad Lietuvoje (išskyrus Vilniaus kraštą) Viešpatį lietuviškai išmokė vysk. P.Karevičius. Taip pasibaigė lenkų apaštalavimas Lietuvoje. Žinoma, negalima visų nuopelnų dėl lietuvių lenkinimo per bažnyčią pabaigos priskirti vien vysk. P.Karevičiui, nes ir prieš jį, ir jam vyskupaujant šia kryptimi daug pastangų dėjo šimtai kitų tautiškai susipratusių lietuvių kunigų. Tačiau galutinį lietuvių kalbos įsitvirtinimą Lietuvos katalikų bažnyčiose simbolizuoja perėjimas iš lenkų į lietuvių dėstomąją kalbą Kauno kunigų seminarijoje, kuris įvyko tik vyskupijos vairą tvirtai į savo rankas paėmus vysk. P.Karevičiui. 1922 m. sausio 22 d. mirė popiežius Benediktas XV. Tų pačių metų vasario 6 dieną išrenkamas naujas Popiežius. Juo tampa Milano kardinolas A.Ratis, pasivadinęs popiežiumi Pijumi XI. Didžioji vyskupo nuodėmė Popiežiumi išrinkus buvusį nuncijų Lenkijai, Žemaičių vyskupijos kapitulos nariai svarstė, ar keršys dabar Šventasis Tėvas vysk. P.Karevičiui. O pagrindo kerštui tikrai būta. Jau minėtoje knygoje Keturi ganytojai M.Vaitkus rašo, ką jam apie tai pasakojęs pats vysk. P.Karevičius (tik M.Vaitkus čia nemini vėliau Popiežiumi tapusio nuncijaus pavardės, o vadina jį dvasišku diplomatu): Kaip tik anam dvas. diplomatui teko tas nemalonus uždavinys vykti į Lietuvą, ištirti vietoj vyskupo Karevičiaus nusikaltimus lenkiškai švagždančioms savo avelėms ir, jei kaltės bus besą pakankamai baisios, vyskupą Pranciškų net suspenduoti, t. y. uždrausti jam eiti vyskupines pareigas. Vyskupas man neminėjo, iš kur jis apie tai sužinojęs (p.88). Tiesa, knygą atidžiai skaitant galima iššifruoti, kad dvasiškas diplomatas ir vėliau popiežiumi išrinktas vysk. A.Ratis yra tas pats asmuo. Knygoje naujajam Popiežiui negailima komplimentų: Pijus XI buvo šviesaus proto, aukštos dorybės ir tvirtos valios vyras, nors ir griežtas, nors kietarankis valdovas, nors nesivaržė ką reikiant stipriai sudrausti; bet tiesa ir teisybė buvo jam svarbiausia (p. 92). Kaip ir pridera drausmingam dvasininkui, popiežių Pijų XI M.Vaitkus vaizduoja tik teigiamai, nors nelabai garbingą A.Račio suokalbį, kaip atsikratyti vysk. A Karosu, nelengva būtų įsprausti į tiesos ir teisybės rėmus. Manau, kad kivirčas su nuncijumi ir yra ta didžioji vysk. P.Karevičiaus nuodėmė, pasmerkusi ji užmarščiai, nes kalbant apie vyskupą sunku išvengti lietuviams ypač nemalonių užuominų popiežiaus Pijaus XI adresu. Ir skriaudos, ir kerštas Kardinolą A.Ratį išrinkus popiežiumi, Kauno kurijoje pasigirdo nuogąstavimų, kad dabar Šventasis Tėvas gali keršyti vysk. P.Karevičiui. Tačiau pirmuosius trejetą Pijaus XI popiežiavimo metų Lietuvos irVatikano santykius gaubė oficiali tyla. Nepripažindama lenkų okupuoto Vilniaus krašto įjungimo į Lenkijos bažnytinę provinciją, Lietuva atsisakė užmegzti su Vatikanu diplomatinius santykius. Didelis smūgis Lietuvai buvo 1923 metų Ambasadorių konferencijos nutarimas, Vilnių pripažinęs Lenkijai. Netrukus po to, 1925 m. vasario 10 d., Vatikanas pasirašė konkordatą su Lenkija, kuriuo Vilniaus kraštas buvo pripažintas Lenkijos bažnytinei provincijai, o Vilniaus vyskupas J.Matulaitis buvo priverstas atsistatydinti ir išvykti į Lietuvą. Lietuvių šaltiniai rašo, kad vysk. J.Matulaitis pats atsistatydino iš Vilniaus vyskupo pareigų, neatlaikęs lenkų valdžios spaudimo. Daug atviresnis šiuo klausimu yra V.Vardys savo anglų kalba parašytoje knygoje (The Catholic Church, Dissent and Nationality in Soviet Lithuania. New York. 1978. 338 p.), kur teigia (p.24), kad dar viena konkordato pasekmė buvo priverstinis vyskupo Matulevičiaus atstatydinimas; Lenkija jau ir anksčiau stengėsi jį pakeisti lenkų tautybės vyskupu. Tačiau čia pat V.Vardys pateikia labai keistą Vatikano paguodos dėl šių lietuviams nemalonių pokyčių interpretaciją. Esą, norėdamas apraminti lietuvių jausmus, Vatikanas paaukštino Vilniaus vyskupiją į arkivyskupiją, prijungdamas prie jos Lomžos ir Pinsko vyskupijas. Tačiau, anot Vardžio, lietuviams šio Vatikano gesto neužteko. Nieko sau lietuvių pamaloninimas: iš tautiškai mišrios lietuvių, lenkų, gudų vyskupijos išvaromas lietuvis vyskupas, vyskupija sujungiama su dviem kitomis vyskupijomis, kuriose lietuvių praktiškai nėra, ir šiai naujai arkivyskupijai, kurioje lietuviai sudaro tik nežymią mažumą, vadovauti iš Seinų atsiunčiamas žinomas lenkų šovinistas, kuriam kadaise būsimasis popiežius padėjo atsikratyti vysk. A.Karosu. Ir vien todėl, kad jis lietuvis... Skaitai šitokią apologetiką ir darosi gėda... Pasirašius konkordatą su Lenkija ir Vilniaus kraštą prijungus prie Lenkijos bažnytinės provincijos, Vatikanui iškilo problema, ką daryti su Lietuvos pusėje likusios teritorijos bažnytine administracija. Dėl vienašališko Vilniaus klausimo sprendimo, visiškai neatsižvelgiant į ten gyvenančių lietuvių tikinčiųjų interesus, Lietuva nebuvo linkusi užmegzti su Vatikanu normalius diplomatinius santykius ir derėtis dėl Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo. O įkurti bažnytinę provinciją be Lietuvos valdžios pritarimo buvo truputį rizikinga, nes valdžia gali rasti priemonių sutrukdyti tokio vienašališko sprendimo įgyvendinimą. Tačiau Vatikanas čia rado saliamonišką išeitį: 1925 m. gruodžio 7 d. paskiria ką tik iš Vilniaus vyskupo pareigų atstatydintą vysk. J.Matulaitį apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvai ir paveda jam parengti Kauno bažnytinės provincijos projektą, ką šis, padedamas būsimo vyskupo Mečislovo Reinio, netrukus ir padaro. Lietuvos valdžiai nepatogu trukdyti įgyvendinti gerą lietuvio vysk. J.Matulaičio parengtą projektą, nors daug kas jam priekaištauja, kad per lengvai nusileido prolenkiškiems Vatikano reikalavimams atsisakyti Vilniaus vyskupo pareigų. Naująją bažnytinę provinciją sudaro iš buvusios Žemaičių vyskupijos išskirta Kauno arkivyskupija ir Panevėžio bei Telšių vyskupijos, Lietuvos pusėje likusi Seinų vyskupijos dalis, dabar pavadinta Vilkaviškio vyskupija, ir tokia pat Vilniaus vyskupijos dalis, dabar pavadinta Kaišiadorių vyskupija. Įsteigus Kauno bažnytinę provinciją, iškilo klausimas, ką daryti su trimis be pareigų liekančiais vyskupais. Lengviausiai išsisprendė vysk. J.Matulaičio klausimas: jis buvo pakeltas į titulinius arkivyskupus ir grįžo į ankstesnes pareigas marijonų vienuolijoje. Vatikanas spaudė ir vysk. A.Karosą atsisakyti vyskupavimo, bet šis, nors ir būdamas 72 metų, nesutiko. Todėl Vatikanas nusileido ir paliko jį Vilkaviškio vyskupu, paskyręs jam padėjėju ką tik vyskupu įšventintą M.Reinį. Daug sudėtingesnis pasirodė vysk.P.Karevičiaus atvejis. Vatikanas jį taip pat spaudė atsistatydinti, nors vyskupas šešeriais ar septyneriais metais jaunesnis už vyskupą A.Karosą. 1926 metais kviečiamas atvykti į Vatikaną vysk. P.Karevičius pažadėjo savo bičiuliams Kauno kapituloje laikytis tvirtai ir neatsistatydinti, bet grįžo palaužtas: atsistatydinęs ir nutaręs apsigyventi Marijampolėje, marijonų vienuolyne, o Popiežius už tai jį pakėlęs į titulinius arkivyskupus. Ar tai buvo popiežiaus Pijaus XI malonė, ar kerštas už konfrontaciją ir sumaišytus prolenkiškus nuncijaus A.Račio planus, spręskite patys... O kad Vatikanas liko abejingas Vilniaus krašto lietuvių skundams dėl vysk. Jalbžykovskio siautėjimo po 1926 metų, tai turbūt taip pat dėl senos bičiulystės... Pabaigai trumpa išpažintis Baiminuosi, kad kai kurie skaitytojai šį mano straipsnį gali suvokti kaip bandymą vėl pakurstyti senas lietuvių ir lenkų nesantaikos žaizdas. Labai nenorėčiau, kad taip atsitiktų. Manau, kad šiuo metu lietuvių ir lenkų santykiai yra geri, ir tai yra didelis abiejų tautų laimėjimas. Norėčiau, kad ir ateityje santykiai liktų kuo geresni. O dėl ilgą laiką trukusio lietuvių lenkinimo per bažnyčią mūsų kunigaikščiai, manau, kalti ne mažiau už lenkų apaštalus. Tačiau nemanau, kad dėl gerų kaimyninių santykių reikia pamiršti praeitį ar pritaikyti ją dabarties reikalavimams. Priešingai, kritiškas žvilgsnis į praeitį turėtų abiem pusėms padėti išvengti net praeities klaidų. Zenonas V.REKAŠIUS Pagal Akiračius (2004 m. Nr. 3 ir 4)
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |