|
Knygnešystės gadynę prisimenant
O, mūs šventas lietuviškas žodi,
Ilgą laiką vergijoj kalėjęs,
Ne kaip vergas šiandien pasirodyk,
Bet kaip laisvas pavasario vėjas.
Bernardas
Brazdžionis
Kol bus gyva mūsų tauta, kiekvienas doras lietuvis su pagarba prisimins heroizmo aureole gaubiamus knygnešystės ir daraktorystės gadynės didvyrius, kadaise apgynusius tautos gyvastį. XIX a. viduryje, po pralaimėtų sukilimų, buvo iškilusi reali grėsmė tautai išnykti. Tada Muravjovo-Koriko pastangomis iš politinio gyvenimo buvo pašalinta patriotinė bajorija. Tamsi ir beteisė liaudis, kuri anuo metu netgi tauta nebuvo laikoma, liko be idėjinių vadų. Carinė administracija buvo įsitikinusi, kad organizuotos tautinės inteligentijos neturinčią liaudį pavyks lengvai surusinti ir sustačiatikinti. Tam tikslui pasiekti buvo uždarytos lietuviškos mokyklos ir steigiamos rusiškos, viešajame gyvenime uždrausta lietuvių kalba, o lotyniškieji rašmenys pakeisti rusiškaisiais.
Kad nepataisoma nelaimė neįvyko, turime būti dėkingi didžiajam žemaičiui vyskupui Motiejui Valančiui, kuris uždraudė į rankas imti graždanka rašytas knygas.
Vysk. M.Valančiaus pradėtos knygnešystės esmę atspindi sparnuotoji frazė: Knygomis gynė nuo caro tėvynę. Tai, ką sukilimų metu nepavyko padaryti ginklu, buvo padaryta spausdintu gimtuoju žodžiu.
Prisimindami knygnešystės gadynės vaidmenį tautos ir valstybės likimui, negalime užmiršti tų Pirmosios Lietuvos Respublikos vadų, kurie nepaprastai sunkiais laikais nuo pat valstybės atkūrimo savo veiklos prioritetu laikė didelę pagarbą visiems savo laisvės gynėjams. Tos pagarbos ženklas vienintelis pasaulyje Knygnešių sodelis ir puikus Vytauto Didžiojo karo muziejaus kompleksas, kurie ateities kartoms primins sunkų tautos kelią į laisvę ir įpareigos tą laisvę ginti visomis įmanomomis priemonėmis.
Antrojo pasaulinio karo audros ir okupacijos Vytauto Didžiojo karo muziejaus kompleksui ir Knygnešių sodeliui padarė daug žaizdų. Vos tik prasidėjus Atgimimui, kauniečių pastangomis buvo pradėtos gydyti tos žaizdos. Tai buvo visuotinos neapykantos okupantams, tautinės savigarbos ir laisvės entuziazmo kupinos dienos!
Knygnešių sodelio rekonstrukcija neseniai baigta (projekto autorius architektas Liucijus Dringelis). Knygnešių sodelis tapo kaip niekad gražiai sutvarkytas. Rekonstrukcijos pabaigtuvių proga miesto savivaldybės Kultūros skyrius (Sigitas Šliažas, Raimundas Yla), poetas ir kompozitorius Antanas Paulavičius, aktorius Petras Venslovas, Ąžuolo vidurinė mokykla ir Knygnešio draugijos Kauno skyrius (pirmininkas Jurgis Algirdas Bielinis) gegužės 5 dieną organizavo 102-ųjų spaudos atgavimo metinių minėjimą.
Renginio meninę dalį atliko kariljono varpai (varpininkas Julius Vilnonis), maestro Algimanto Mišeikio diriguojami politinių kalinių ir tremtinių bei Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčios chorai ir ansamblis Ainiai, Baritonų trio solistas Danielius Vėbra, Aukso paukštės laureatas Ąžuolo vid. mokyklos ansamblis Gilė bei tos mokyklos jaunieji tautinių šokių šokėjai.
Apie šventės pradžią susirinkusiems pranešė atnaujintų kariljonų taurus skambesys. Skambant varpams, renginio vedėjas P.Venslovas į šventės dalyvius kreipėsi šiais žodžiais:
O, brangi lietuviškoji,
šventa kalba prigimtoji...
Didingai nuskambėjo solisto D.Vėbros ir jungtinio choro atlikta Odė knygnešiui (žodžiai ir muzika maestro A.Paulavičiaus). Šį kūrinį A.Paulavičius specialiai parašė spaudos atgavimo 100-ųjų metinių minėjimui. Tada odė-himnas knygnešių žygdarbiams pirmą kartą buvo viešai atlikta ir klausytojų nepaprastai šiltai sutikta. Ir šį kartą odės žodžiai sujaudino klausytojų širdis, privertė juos pamąstyti apie knygnešių aukos didingumą.
Šventės dalyviai atsistoję pagerbė Knygnešio draugijos vėliavą, kurią įnešė žymiojo knygnešio Jurgio Bielinio vaikaitis J.A.Bielinis. Jam asistavo Ąžuolo mokyklos moksleivės.
Minėjime kalbėjo arkivyskupas S.Tamkevičius, miesto vicemeras A.Balutis, Knygnešio draugijos nariai K.Blaževičius ir B.Kaluškevičius bei Seimo nariai R.Kupčinskas ir R.Dagys. Kalbėtojai prisiminė knygnešystės fenomeno ištakas, jos vaidmenį tautiniam atgimimui, spaudos atgavimo (1904 m. gegužės 7 d.) reikšmę tautos formavimuisi bei Lietuvos valstybės atkūrimui ir kt.
Šventėje nuskambėjo daina Lietuvos motina (žodžiai B.Brazdžionio, muzika A.Paulavičiaus), skirta visų mūsų motinoms ir Petro Rimšos paminkle įamžintai Motinai, kuri tolimos daraktorystės gadynėje iš knygnešių atnešto elementoriaus mokė jaunąją kartą gimtojo žodžio ir rašto, meilės ir ištikimybės gimtajam kraštui, pagarbos tautos istorijai ir papročiams, ruošė kelią tautiniam atgimimui ir žygiui į laisvę. Minėjime dainavo folklorinis ansamblis Gilė, tautinius šokius šoko jaunieji Ąžuolo vidurinės mokyklos šokėjai.
Baigiantis šventei, galingai nuskambėjo maestro A.Paulavičiaus giesmė Dėkoju, Dieve, Tau ir amžinos meilės Tėvynei himnas Lietuva brangi.
Renginio vedėjas šventę baigė Mikalojaus Daukšos gilios prasmės žodžiais: (
) Juk tautos laikosi ne žemės derlingumu, ne apdarų įvairumu, ne apylinkių margumu, ne miestų ir pilių tvirtumu, bet vien vartojimu savo gimtosios kalbos, kuri kelia ir stiprina pilietiškumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina
Šventei pasibaigus, jo dalyviai dar ilgai dalijosi įspūdžiais, džiaugėsi šventės dvasingumu, skirstėsi pakilios nuotaikos ir dvasiškai praturtėję.
Kazys BLAŽEVIČIUS
© 2006 XXI amžius
|