Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Fatimos Dievo Motinos nurodymai tebėra aktualūs

Mindaugas BUIKA

Fatimos Dievo Motinos statula į Romos centrą buvo atgabenta sraigtasparniu

Marmurinė plokštė, ženklinanti vietą, kur 1981 m. gegužės 13 d. pasikėsinta į popiežiaus Jono Pauliaus II gyvybę

Dievo Motinos garbei į dangų kyla žydrų ir geltonų balionų gausybė

Maldininkai meldžiasi prie Švč. Mergelės Marijos statulos Šv. Petro aikštėje

Jono Pauliaus II išsigelbėjimas motinišku prisilietimu

Prasmingai – šv. Mišiomis ir didžiule maldininkų eisena – gegužės 13 dieną Romoje minint kone fatališko pasikėsinimo į popiežių Joną Paulių II 25-ąsias metines, taip pat vėl buvo aptarta Fatimos Dievo Motinos mokymo istorinė reikšmė bei šių dienų aktualumas. Ta pačia proga minint antrąją Pasaulinę piligrimų dieną, Italijos bažnytinių kelionių agentūros „Opera Romana Pellegrinaggi“ pastangomis iš Fatimos šventovės Portugalijoje į Romą buvo atgabenta Švč. M.Marijos statula, kurios karūnoje yra įmontuota iš 1981 m. gegužės 13-ąją šūviais sužeisto Jono Pauliaus II išimta kulka.

Pamaldoms Šv. Petro bazilikoje vadovavęs Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas kardinolas Kamilas Ruinis dėkojo Dievui už tuomet išgelbėtą Jono Pauliaus II gyvybę, kuris pats buvo tvirtai įsitikinęs, kad jį apsaugojo tiesioginis Dievo Motinos įsikišimas. „Šventasis Tėvas visą gyvenimą skelbė Evangeliją, vesdamas mus į susitikimą su Viešpačiu. Jis tai nepaliaujamai darė žodžiu, savo gyvenimo pavyzdžiu ir savo krauju, tą dieną pralietu Šv. Petro aikštėje, – sakė kardinolas K.Ruinis. – Jis tai darė savo nuolatine malda Švč. Mergelei Marijai, kuriai paaukojo viską, netgi jį sužeidusią kulką“.

Po pamaldų susitikti su maldininkais gegužės 14 dieną sekmadienio vidudienio „Regina Coeli“ maldai atėjęs popiežius Benediktas XVI pabrėžė, jog „Dievo tarnas Jonas Paulius II pajuto, kad jis buvo stebuklingai išgelbėtas nuo mirties „motiniškos rankos“ įsikišimo, kaip jis pats yra sakęs, ir kad visas jo pontifikatas buvo paženklintas to, ką Švenčiausioji Mergelė buvo paskelbusi Fatimoje“. Tas vietos piemenėliams Pranciškui, Jacintai ir Liucijai perduotas Dievo Motinos „kvietimas melstis ir atsiversti buvo tikrai pranašiška žinia“ ypač prisimenant praėjusio XX amžiaus niokojimus ir žudynes, kuriuos sukėlė karai ir totalitariniai režimai, taip pat didieji Katalikų Bažnyčios persekiojimai. Ypač didelę viltį teikia Švč. Mergelės Marijos piemenėliams duotas pažadas ir paguoda: „Galiausiai mano Nekalčiausioji Širdis triumfuos“.

Rusijos paaukojimo Nekalčiausiajai Širdžiai pasekmės

Tą patvirtina visiems mums žinomi istoriniai rezultatai: komunizmo žlugimas Rytų Europoje ir religijos laisvės atgavimas šiame regione, taip pat vadinamojo „šaltojo karo“ užbaigimas be pavojingo jo branduolinio konflikto ir kraujo praliejimo. Pabrėždamas ryšį tarp Fatimoje išreikšto Dievo Motinos prašymo paaukoti Rusiją jos Nekalčiausiajai Širdžiai ir Berlyno sienos griuvimo, knygos „Il Papa di Fatima“ autorius Renzas Alegris pažymi, jog pirmasis tai padarė popiežius Pijus XII. Bet tai buvo privati iniciatyva, be reikalingos vienybės su visais vyskupais, kaip seseriai Liucijai per apreiškimus 1917 metais buvo prašiusi padaryti Dievo Motina.

„Įtraukimas visos Bažnyčios į šį paaukojimą, ypatingu būdu paminint būtent Rusiją, kėlė didelius politinius ir ideologinius sunkumus, kurių daugelis vyskupų nenorėjo liesti“, – aiškino interviu katalikų žinių agentūrai „Zenit“ R.Alegris. Todėl nei popiežius Jonas XXIII, nei Paulius VI neišpildė Dievo Motinos reikalavimo. Po dramatiškų 1981 m. gegužės 13 d. įvykių, suvokdamas savo ypatingą mistinį ryšį su Fatimos Dievo Motina, popiežius Jonas Paulius II ryžosi įveikti šią kliūtį. Tiesa, savo laiške visiems Katalikų Bažnyčios vyskupams, kviesdamas juos į iškilmingą pasaulio konsekraciją, kuri įvyko Romoje 1984 m. kovo 25 d., Šventasis Tėvas nepaminėjo Rusijos, tačiau jis nurodė, kad paaukojimo formuluotė bus perskaityta taip, kaip tai privačiai 1952 metais padarė popiežius Pijus XII, kai jis aiškiai paminėjo ir Rusiją.

Skaitydami šį laišką pasaulio vyskupai turėjo suprasti, jog paaukojimas įvyks būtent taip, kaip to regėtojos Liucijos buvo prašiusi Dievo Motina, tai yra specifiškai nurodant Rusiją. Minėtos apeigos Romoje buvo atliktos, ir praėjus vos šešeriems metams tiesiog stebuklingai pasaulyje įvyko didžiuliai ir daugeliui nelaukti įvykiai: baigėsi šaltasis karas, Rytų Europos šalyse žlugo komunistiniai režimai, iširo sovietinė imperija, Rusijos ir kitų buvusio bloko valstybių žmonės galėjo džiaugtis atgauta religijos laisve. Visa tai atsitiko be kraujo praliejimo bei kito laukto, daugelio bijoto tragiško dramatizmo.

Minėtame interviu R.Alegris atkreipia dėmesį į kai kurias tų sparčių pasikeitimų datas, sutampančias su Dievo Motinos liturginėmis šventėmis. Pavyzdžiui, Sovietų Sąjunga nustojo egzistavusi kaip Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos prezidentų susitikimo išdava, kai jie formaliai paskelbė apie sovietinės imperijos išardymą. Tai atsitiko 1991 m. gruodžio 8 d. Bet gruodžio 8-oji liturgijoje minima kaip Dievo Motinos Nekaltojo Prasidėjimo šventė, todėl 1991 metų aktas gali būti nesunkiai susietas su Rusijos paaukojimu Švč. Mergelės Marijos Nekalčiausiajai Širdžiai. Sovietinio komunizmo pabaigą ženklino raudonosios vėliavos nuleidimas nuo Kremliaus bokšto, kur ji buvo iškelta daugelį dešimtmečių, ir pakeitimas Rusijos nacionaline vėliava. Tai atsitiko tų pačių 1991 m. gruodžio 25 d., kai Katalikų Bažnyčioje celebruojama didžiausia šventė – Jėzaus Gimimas.

Blogio jėgų sąmokslo patvirtinimas

Daugiatūkstantinei maldininkų procesijai gegužės 13 dienos popietę Romos gatvėmis iš Šv. Angelo pilies, kur sraigtasparniu atgabenta Fatimos Dievo Motinos statula, į Šv. Petro aikštę vadovavo Mumbajaus (Bombėjus, Indija) arkivyskupas kardinolas Ivanas Dijasas. Eisena trumpam buvo sustojusi toje vietoje, kur prieš 25 metus turkų teroristo pašautas popiežius Jonas Paulius II sukniubo ant savo asmeninio sekretoriaus prelato (dabar Krokuvos arkivyskupo kardinolo) Stanislavo Dzivišo rankų. Minėjimo išvakarėse toje grindinio vietoje buvo įmontuota balto marmuro plokštė su Jono Pauliaus II vyskupišku herbu ir pasikėsinimo datą ženklinančiais romėniškais skaitmenimis XIII V MCMLXXXI. Netrukus plokštė buvo nuklota gausybe gėlių.

Popiežiaus Jono Pauliaus II įsitikinimu, pasikėsinimas į jį buvo tiesiogiai susietas su vadinamąja „Fatimos trečiąja paslaptimi“, kurią jauniesiems piemenėliams Švč. Mergelė Marija atskleidė per 1917 m. liepos 13 d. apsireiškimą. Kaip vėliau rašė sesuo Liucija, ji kartu su Pranciškumi ir Jacinta regėjo baltais drabužiais vilkintį vyskupą, kuris ėjo per miesto griuvėsius melsdamasis už pakelėje regėtų žuvusiųjų sielas ir buvo pašautas kopdamas į kalną, kurio viršūnėje stovėjo kryžius. Po to, kai popiežius Jonas Paulius II ankstyvoje jaunystėje mirusius Pranciškų ir Jacintą paskelbė palaimintaisiais 2000 m. gegužės 13 d., jo prašymu „Fatimos trečiąją paslaptį“ atskiru dokumentu teologiškai paaiškino tuometinis Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas kardinolas Jozefas Ratcingeris (dabartinis popiežius Benediktas XVI).

Ne mažiau slėpiningi ir šį vieną didžiausių XX amžiaus nusikaltimų įvykdžiusio M.Agdžos veiksmų pretekstai. Kaip žinoma, turkų teroristas už šūvius į Popiežių buvo nuteistas Italijoje kalėti iki gyvos galvos. Vėliau jis buvo perduotas Turkijai, kur toliau atlieka bausmę ir už kitus anksčiau įvykdytus sunkius nusikaltimus. Jonas Paulius II, kaip ir daugelis ekspertų, reiškė nuostatą, jog pasikėsinimas Šv. Petro aikštėje nebuvo M.Agdžos asmeninė iniciatyva, bet sąmokslo rezultatas. Savo paskutinėje autobiografinėje knygoje „Atmintis ir tapatybė“ prieš metus miręs Popiežius rašė, kad pasikėsinimą „sumanė kai kas kitas ir tas kai kas kitas jį tik užsakė“.

Kovo mėnesį speciali Italijos parlamento komisija paskelbė savo tyrimų ataskaitą, kurioje patvirtinta daugelio ekspertų reikšta nuomonė, jog tarp M.Agdžos veiksmų ir buvusios Sovietų Sąjungos slaptųjų tarnybų sąmokslo eliminuoti popiežių Joną Paulių II yra glaudus ryšys. Sovietų motyvai kėsintis į Katalikų Bažnyčios vadovo gyvybę buvo aiškūs: lenkų kilmės ir pats komunistų režimo persekiojimus patyręs Šventasis Tėvas buvo tikras laisvės šauklys, gynęs tikinčiųjų teises ir palaikęs lenkų darbininkų antikomunistinį sąjūdį „Solidarumas“, suvaidinusį esminį vaidmenį vykstant politinėms permainoms ne tik pačioje Lenkijoje, bet ir visoje Rytų Europoje.

Nuolatinėje Gyvybės kultūros tarnystėje

Yra dar vienas svarbus aspektas, kuris pastaruoju metu dažnai minimas prisimenant tragiškus 1981 m. gegužės 13 d. įvykius Romos Šv. Petro aikštėje, būtent popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikate nuolat pabrėžtą gyvybės ir mirties kultūrų sandūrą. Galbūt ne visai atsitiktinai sutapo, kad minėtą gegužės 13 dieną prieš 25 metus Enrikės Berlinguero vadovaujami Italijos komunistai rengė didžiulę demonstraciją abortų legalumui palaikyti, kuri po Šventojo Tėvo kraujo praliejimo tuomet buvo atšaukta. „Nieko neatsitinka atsitiktinai Dieviškosios Apvaizdos planuose, – vėliau apie šį įvykį kalbėjo kardinolas S.Dzivišas. – Galbūt tas nekaltas kraujas ir desperatiška kova už Jono Pauliaus II gyvybę buvo reikalinga, kad pašalintų žmogiškąjį sąmoningumą apie gyvybės vertę, kurią būtina ginti nuo prasidėjimo iki natūralios pabaigos“.

Tą pačią 1981-ųjų gegužės 13 d. per bendrąją audienciją Šventasis Tėvas turėjo pranešti apie naujo Santuokos ir šeimos studijų instituto steigimą, kuriam dabar suteiktas Jono Pauliaus II vardas. Tas sutapimas, jog „mirties kultūra“ sudavė stiprų smūgį Popiežiui tą pačią dieną, kai jis norėjo paskelbti naują iniciatyvą gyvybės ir šeimos gynimui, visam laikui išlaikė instituto darbuotojų ypatingos atsakomybės savo veiklos kilniam tikslui supratimą. „Nepaprastai svarbu, kad mes esame atsidūrę tos istorinės datos židinyje, – sako Jono Pauliaus II santuokos ir šeimos studijų instituto vadovas kunigas Livijus Melina. – Taigi mes esame Jono Pauliaus II meilės žmogui ir šeimai, jo vizijos apie žmogiškumo slėpinį paveldėtojai“.

Gegužės 11 dieną audiencijoje priėmęs šio instituto vadovus ir darbuotojus, mininčius įkūrimo 25-ąsias metines, popiežius Benediktas XVI, priminęs dramatiškas 1981-ųjų aplinkybes, linkėjo jiems likti ištikimiems jo pirmtako Jono Pauliaus II mokymui apie gyvybės ir šeimos šventumą. Šis mokymas dabar ypač aktualus, kai bandoma tradicinę, vyro ir moters santuoka paremtą šeimą sieti su kitokio pobūdžio, tarp jų – ir homoseksualų sąjungomis. „Tik visiškos ir neatšaukiamos meilės tarp vyro ir moters uola gali būti pagrindu visuomenės, kuri tampa visų žmonių namais“, – sakė Šventasis Tėvas.

Šią popiežiaus Benedikto XVI pastabą pirmasis sukritikavo naujasis Italijos parlamento vadovas vietos komunistų partijos lyderis Faustas Bertinotis. Italų komunistai, įeinantys į naująją kairiųjų vyriausybinę koaliciją, yra vieni aktyviausių homoseksualų sąjungų įstatyminio legalizavimo šalininkų. Taigi gėrio ir blogio, gyvybės ir mirties kultūrą palaikančių jėgų sankirta išlieka, ir todėl reikia remtis Fatimos Dievo Motinos mokymu apie atsivertimą bei atgailą už pasaulio nuodėmes. Todėl neatsitiktinai į Italiją atgabenta Fatimos Dievo Motinos statula šiuo atsakingu šalies politiniam gyvenimui laikotarpiu keliaus per šalies diecezijas, kur bus sutinkama iškilmingomis pamaldomis ir procesijomis. Pasaulinis Fatimos apaštalatas, šių metų pradžioje įgijęs oficialų Vatikano pripažinimą, taip pat į pirmą vietą iškelia maldos už gyvybės šventumą akcijas.

© 2006 „XXI amžius“