Atnaujintas 2006 gegužės 24 d.
Nr.39
(1439)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Pasikartojant „grėblio abėcėlę“

Dabar neklausia –
„Ar sveiki?“
Dabar svarbiau –
„Kiek gauni?“
        Dabar, palaukę
        Palauky,
        Naujus batus
        Numauna.
                O jeigu nieko neturi,
                Dar šypsais kaip mėnulis,
                Tu, ubagėli vytury,
                Naujalietuviui – NULIS.

Tikra Lemties dovana – darbas su grėbliu Palangos botanikos parke, šviesiausios lietuviškosios Šventovės pavasarinė apšvara, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto motinos Birutės „kasų suglostymas-sušukavimas“ jos kalne ir priekalnėse, kur širdimi jauti Maironį ir Vaižgantą, kur aiškiau negu aišku, kas mes, lietuviai, iš kur mes ir kur link privalome eiti, idant neišnyktume kaip mamutai, nes dvasios Sachara dar grėsmingesnė negu gaisrai Smiltynėje ar Švėkšnoje.

Neturime teisės leisti paversti Lietuvą degėsiais.

Stebėjau, su kokia meile grėbė įkalnes priešais garsųjį Lurdą mūsų šio pavasario „grėblio sesuo“ – darbšti palangiškė Elena Antanavičienė, sunku suspėti ir paskui Valdemarą Karolį, buvusios tremtinės sūnų. Didžiosios pagarbos verta šventųjų vietų globėja Karolina Rimšienė. Mūsų darbas čia, „Dievo dvare, žemiškojo rojaus“ viduryje – tai lyg širdžių atsidėkojimas už visa, ką turime gražaus, – o turime daugiau negu regime, girdime, nes ne visais lietuviškais pavirkavimais reikia tikėti: yra kentėjimo, bet labai daug ir stenėjimų, tingėjimo, noro gauti daug ir greitai, ir be didesnių pastangų daug kas geidautų gyvenimo už rublį.

Tiktai gyvenime, kaip žinoma, nieko greitai, nieko dykai, nieko amžinai. Ne amžini ir „raudonarmiečio mutantai“, apie kuriuos pažįstama palangiškė patriotė taikliai tarstelėjo: „Vieną tautos dalį išvežė į Sibirą, kiti susigundė naujųjų laikų emigracija, o čia liko... „mėšlas“. Nespėjau žaibu atsakyti: ne „mėšlas“ čia likęs, o nesusivokiantys savyje, vergų pančiams ir šiandien vis dar ištikimi „raudonuodegiai driežai paksapročiai“, kurių sąmonė gal ir niekada neatras žodžių, sąvokų – „Lietuvos valstybė“, „tautinė savimonė“, „savigarba“, „sąžinė“, „drovos jausmas“, – ak, kokie tai „senamadiški“ žodelyčiai! Daug kam senamadiškas ir pirmasis teisingai apie nūdienos Lietuvą ir jos grėsmes prabilęs Jonas Mikelinskas, kurio romanas „Čia ir dabar“ yra taip pat reikalingas kaip pavasarinės „grėblio abėcėlės“ kartojimas, kaip naujų pumpurų išvadavimas iš perpuvusių pernykščių lapų „organikos“ . J.Mikelinsko romanas – lyg kranto švyturys esantiems gyvenimo jūroje, o ne stribo statytame „durnių laive“, įrodančiame didžiausio Maskvos palaižūno tarnystę „dvasinei prostitucijai“. Kol tokių yra, todėl ir neatsigauname. O gerbiamo J.Mikelinsko knygos ištraukos, tikiu, bus spausdinamos naujausiuose mokykliniuose vadovėliuose kaip „pragaro prichvatizacijos“ dokumentai. Grėbiu ir galvoju: „Susigriebkim-susigrėbkim-išgrėbkim...“

Tik neaimanuokim!

„Nuostabus dabartinis laikas!“ – menu, kartojo Žemaitės gatvės Palangoje gyventojas, aistringas balandžių gerbėjas, Birželio sukilimo dalyvis Jurgis Kuzmickas. Taigi dabar ypač išryškėja visa, „kas yra kas Lietuvoje“. Dabar nukrenta visos kaukės. Niekuo nesistebėkim. Nesusivokiančiam padėkim. Dabartinis laikas yra turtas sąžiningiems rašto žmonėms, kurie kaip kunigai, kaip anuomet vysk. Valančius privalo budrinti, žadinti kiekvieną savosios valstybės rūmo savyje statymą...

Todėl privalu susigriebti ir susigrėbti. Atlikti savosios „sąžinės auditą“ ir padėti išgrėbti bjaurastį iš visos lietuviškosios bendruomenės. Pirmučiausia grėblį su malonumu įduočiau kiekvienam Lietuvos Respublikos Seimo nariui.

Nes „tikėjimas be darbų yra numiręs“.

Nes gausėja agresijos, pykčio, tamsių darbų.

Nes ant Kauno autobuso šono Palangos centre praėjusią savaitę perskaičiau (klaidos netaisau): „Prekybos centras – Lietuvos sirdis“.

Nes pažįstamas inžinierius iš Kauno suglumimo klausimu: „O kas ten, šito gražaus Birutės kalno viršūnėje – transformatorinė?“ – „Ką tu, švenčiausia Lietuvos vieta – koplytėlė...“ Kaunietis nesuglumo: „O aš su bičiuliais žinojau tik „Vaidilutės“ smuklę kalno apačioje, kuri vėliau sudegė. Studijų metais su panomis joje dažnai puotaudavome, o po to... Nebuvo laiko į kalno viršūnę ropštis, rūpėjo kiti malonumai...“

Todėl Birutės kalno šventovė tokiam – tik transformatorinė. Anksčiau ar vėliau visi atrandame savus kelius ir į kalno viršūnėje esančią Koplyčią. Ir kiekvieną iš mūsų pasiveja... savas GRĖBLYS.

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Palanga

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija