|
Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos VIII
suvažiavimo rezoliucijos
Dėl konstitucinės piliečių pareigos ginti valstybę
LR Prezidentui Valdui Adamkui, LR Seimo Pirmininkui
Viktorui Muntianui,
LR Ministrui Pirmininkui Algirdui Mykolui Brazauskui
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnį Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga. Jokių išimčių niekam nenumatyta. Nacionalinio saugumo strategijoje rašoma, kad Valstybės gynyba sudaryta iš karinio saugumo ir pilietinio pasipriešinimo. Įstatymo nuostatos byloja, kad Lietuvos gynimas yra visuotinis ir besąlyginis, kad ginklu gina ginkluotosios pajėgos, kad gynybai panaudojami valstybės ištekliai, o kiekvienas pilietis ir Tauta priešinasi visais įmanomais būdais. Šiuose nacionalinės teisės aktuose įtvirtinta Nepriklausomybės ir ginkluoto pasipriešinimo okupacijai kovų patirtis.
Lietuvos Respublikos narystė NATO tapo patikimu saugumo garantu, tačiau to nepakanka. Revizionistinės Rusijos Federacijos ir Baltarusijos kaimynystė kėlė ir kelia akivaizdžią grėsmę tiek vidaus, tiek išoriniam saugumui. Nėra jokių garantijų, kad ateityje nestabili Rusijos demokratija ir prorusiški judėjimai nebandys susigrąžinti kadaise užgrobtų teritorijų ir prarastų įtakos zonų.
Lietuvos kariuomenė reorganizuojama pagal narystės kolektyvinės gynybos aljanse reikalavimus. Kariuomenė tampa vis profesionalesnės, vis mažiau pašaukiama šauktinių. Tačiau istorinė laisvės kovų patirtis akivaizdžiai rodo, kad pasirengimo ginti valstybę aktualumas anaiptol nemažėja. Tą patvirtina ir brandžios demokratijos šalių praktika, pavyzdžiui, Šveicarijoje galioja visuotinė karo prievolė, nors geopolitinė Konfederacijos padėtis visais atžvilgiais geresnė negu Lietuvos. Karo prievolė tapo neatskiriama pilietinės savivokos ir konstitucinės pareigos dalimi, nekelianti jokių abejonių tos šalies piliečiams.
Tikslinga būtų vykdant prisiimtus NATO narystės įsipareigojimus perorganizuoti privalomąją karo tarnybą, pašaukiant visus be išimties sveikus šaukiamojo amžiaus jaunuolius, sutrumpinant tarnybos trukmę, suteikiant galimybę atlikti karo prievolę savanorių pajėgose, sudarant sąlygas baigti mokslo studijas, atitinkamai pertvarkant teisinę bazę.
Karo tarnybą atlikę jauni piliečiai sudarytų patikimą atsargos karių korpusą, kuris be jam būdingų funkcijų stiprintų visuomenės pasirengimą pilietiniam pasipriešinimui, ir Respublikos patirtis rodo, kad karo tarnyba Lietuvos kariuomenėje skatina jaunuolių būdo formavimąsi, ugdo pilietinės atsakomybės ir kolektyvizmo jausmus. Jokia kita valstybinė ar visuomeninė organizacija negali suteikti jaunuoliams būtinų teorinių žinių ir praktinės patirties, kurias jie įgyja atlikdami privalomąją karo tarnybą. Įgytos žinios ir patirtis praverčia ir civiliniame gyvenime.
Lietuvos įsipareigojimo skirti krašto apsaugos reikalams ne mažiau 2 proc. BVP turėtų būti griežtai laikomasi. Iš tikrųjų skiriama tik 60 proc. numatytų skirti lėšų. Ši dalis galėtų būti panaudota šauktinių kariuomenei išlaikyti. Taupyti nacionalinio saugumo sąskaita neleistina.
Suvažiavimas kreipiasi į Lietuvos Respublikos Prezidentą,
Seimą ir Vyriausybę prašydamas imtis atitinkamų priemonių iškeltai
problemai spręsti.
Dėl kario savanorio teisinio statuso
LR Seimo Pirmininkui Viktorui Muntianui, LR Ministrui Pirmininkui
Algirdui Mykolui Brazauskui, LR krašto apsaugos Ministrui Gediminui
Kirkilui
Įvertinant Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių indėlį į Lietuvos valstybingumo atkūrimą, prašome pripažinti kario savanorio teisinį statusą 1990-1991 metų Lietuvos kariuomenės kūrėjams savanoriams, apdovanotiems Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu.
Prašome Krašto apsaugos ministeriją teikti Lietuvos Respublikos Seimui įstatymo projektą ar įstatymo pataisą.
VIII suvažiavimo delegatų vardu LKKSS pirmininkas
Valentinas Bartašiūnas
Vilnius, 2006 m. balandžio 29 d.
© 2006 XXI amžius
|