|
Kur pasuks Italija?
Po Italijos senatoriaus iki gyvos galvos buvusio, o dabar persitvarkiusio komunisto, Deputatų rūmų pirmininko, vidaus reikalų ministro 81 metų Džiordžijaus Napolitano išrinkimo vienuoliktuoju Italijos Respublikos prezidentu, kai kuriuose Italijos laikraščiuose pasirodė ironiškų piešinių ir koliažų serijos. Pirmiausia pavaizduota, kaip virš Kvirinalo rūmų, buvusios popiežiaus vasaros rezidencijos, dabar Italijos prezidento rūmų, plevėsuoja raudona vėliava su pjautuvu ir kūju. Tas pats pjautuvas ir kūjis puošė ir kažkada jo turėtą komunistų partijos bilietą. Ir dar vienas simbolinis sutapimas. Dž.Napolitanas prezidentu išrinktas lygiai tą pačią dieną, kai pasaulis minėjo Budapešto pavasario penkiasdešimtmetį. Neatsitiktinai Italijos dienraštis Il Giornale, remiantis buvusį premjerą Silvijų Berluskonį, citavo dabartinio prezidento, anksčiau buvusio Italijos komunistų partijos užsienio politikos koordinatoriaus, žodžius, pasakytus prieš penkiasdešimt metų. Tada Dž.Napolitanas užsipuolė tuos partiečius, kurie atvirai pareiškė smerkiantys ir nepritariantys netrukus įvykusiai sovietų agresijai. Jis teigė: Sovietinė intervencija Vengrijoje ne tik sustabdė imperialistų intervenciją Rytuose, bet ir apgynė SSRS interesus bei padėjo išsaugoti taiką pasaulyje.
Sprendžiant iš neutralios Italijos žiniasklaidos, jau nekalbant apie kairiosios pakraipos laikraščius, Dž.Napolitanas buvo ne toks kaip dauguma komunistų dogmatikų, aklai tikėjusių Markso ir Lenino dogmomis. Pirmiausia jis dažnai viešai nesutikdavo su savo viršininko Italijos kompartijos vadovo Enriko Berlinguerio nuomone, nelaikė šventuoju uolaus Kremliaus valios vykdytojo ir kito Italijos komunistų lyderio Palmiro Toljačio, taip pat nereikalavo sunaikinti kapitalizmo ir atimti viską iš milijonierių bei kitų turtingų žmonių. Todėl italų komunistai jo nelabai mėgo. Be to, G.Napolitanas niekada neužsipuldavo Katalikų Bažnyčios ir pagarbiai kalbėdavo apie Popiežių. Ne visai teisingas Vakarų Europos žiniasklaidos pastebėjimas, kad naujasis Italijos prezidentas ne tiktai pats seniausias iš visų Europos Sąjungos valstybių vadovų, bet ir dabar vienintelis buvęs komunistų partijos narys. Tokių ypač naujojoje Europoje, deja, dar yra. Tai ir Estijos prezidentas A.Riuitelis, buvęs Lenkijos prezidentas A.Kvasnievskis, dabartinis Lietuvos Premjeras, irgi buvęs prezidentu, A.Brazauskas. Ir štai dabar atėjo eilė Italijai. Tiesa, su buvusiomis Rytų ir Vidurio Europos komunistinėmis bonzomis Dž.Napolitano lyginti negalima. Jis labai elegantiškas, aristokratiškos laikysenos, išsilavinęs intelektualas, o svarbiausia, pasižymi kaip ypač korektiškas politikas.
Kaip žinoma, buvęs Italijos premjeras ir milijardierius S.Berluskonis, turintis savo laikraščius, žurnalus, televizijos kompanijas, labai nežymiai pralaimėjęs parlamento rinkimuose, palikdamas premjero rezidenciją pasakė, jog ne atsisveikina, o tiktai sako iki naujo pasimatymo. Ir paaiškino, kad to pasimatymo ilgai laukti neteks, nes nuo šiol Italijos valstybės vairą perėmė komunistai. Taip sakydamas S.Berluskonis turėjo galvoje ne tiktai naująjį prezidentą, bet ir naująjį premjerą socialistą Romaną Prodį, jau šiaip taip sulipdžiusį savo vyriausybę. O toje vyriausybėje daugelį svarbių ministerijų portfelių gavo senieji ir persitvarkę komunistai bei dar devynių įvairių politinių partijų atstovai. Todėl daugelis politikos specialistų įsitikinę, jog R.Prodžio vyriausybė ilgai neišsilaikys. Tuo labiau kad Italijos Senate R.Prodžio įvairiaspalvė koalicija turi tiktai dviejų balsų persvarą. Todėl S.Berluskonis, vienintelis (nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos) išbuvęs Italijos premjeru per visą kadenciją, gali būti teisus teigdamas, kad R.Prodžio laukia toks pats likimas. Jo žodžiais, tokia marga koalicija išsilaikyti negali. Iš tiesų R.Prodis skelbia, jog jo vyriausybė yra centro kairioji. Iš tokio apibūdinimo šaiposi ne tik Italijos dešinieji. Geriausiu atveju, tai kairioji vyriausybė su nežymiomis centro priemaišomis. Juk pagrindinių ministrų postuose atsidūrė komunistai ir socialistai, o visi kiti gavo antrarūšes kėdes. Naujasis premjeras sakė, jog vykdydamas savo rinkimų pažadus išves italų karius iš Irako, bet pažadėjo stiprinti Europos Sąjungos santykius su JAV.
O R.Prodžio priešininkai nepaliauja aiškinti, kad jis silpnas politikas, nepaisant to, jog ne kartą užėmė aukštus postus įvairiose Italijos vyriausybėse, buvo net Europos Komisijos pirmininkas. Tiesa, R.Prodžiui tapus Europos Komisijos vadovu, visa ES šalių žiniasklaida šaipėsi, kad R.Prodis Briuselyje atsidūrė tik todėl, jog visos Italijos politinės jėgos, be išimties, norėjo juo atsikratyti. Dar daugiau, jau ne kartą buvo skelbta, kad tai gana kontroversiška asmenybė, dažnai reiškianti parapinės svarbos samprotavimus ir t.t. Dargi buvo besilažinančių, kas pirmas atsidurs už grotų, neišlendantis iš teismų S.Berluskonis ar R.Prodis.
Tiesa, ir S.Berluskonio vertinimai ne ką geresni. Jam primenama, jog, baugindamas Italiją apie raudoną vėliavą virš Kvirinalo rūmų, pats visą laiką būdamas premjeru, pasidavė įtakai tokių manipuliuotojų, kaip Rusijos prezidentas V.Putinas. Dėl to savo politinių priešininkų sluoksniuose neretai buvo vadinamas Putino išnaudojamu idiotu, prie kurių priskiriami ir buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis bei Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas.
Kokiu keliu pasuks Italija pasikeitus politinei situacijai, sunku pasakyti. Ar R.Prodis palaikys antiamerikietišką Paryžiaus ir iš dalies Berlyno politiką, ar, nepaisant savo socialistinių deklaracijų, suvoks, kad be Vašingtono paramos neliktų ir NATO vienintelės gynybinės organizacijos Europoje?
Petras KATINAS
© 2006 XXI amžius
|