Atnaujintas 2006 gegužės 24 d.
Nr.39
(1439)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Pasikalbėjimai

Marija MACIJAUSKIENĖ

Gedimino Pempės užrašas,
iliustruojantis M.Macijauskienės
knygą „Magnolija prie kelio“

Pasikalbėjimų „autoriai“ – Marija
Macijauskienė ir Gediminas Pempė

Gedimino Pempės ekslibriai

Rašytojas, kompozitorius, tapytojas ar grafikas, pradėdamas įgyvendinti savo idėją, norėdamas rasti jos išraiškos būdą, pajusti ar išgirsti jos subtiliausius vidinius garsus, visad grumiasi vienas. Tarsi eilėje vienuolis medituoja. Jis – ir pieštukas, jis – ir rėžtukas, plunksna ar teptukas vienas kitą drąsina, vienas kitą skatina atsiverti. Tačiau kai įvyksta stebuklas, kai idėja apsirengia kūrėjo jam suteiktais rūbais, rašytojas, grafikas ar kitas menininkas užsidaro kaip langinės rengiantis poilsiui.

Man teko bendrauti ir rašyti apie daugelį kultūros pasaulio žmonių, bet prakalbint kai kuriuos iš jų būdavo itin sunku. Ne todėl, kad jie pavargę nokinant darbo vaisių… Taip nutiko ir dabar, ruošiantis rašyti apie tikrą šrifto poetą, įsimylėjusį jį grafiką Gediminą Pempę. Tuo tarpu šį kuklų, kūrybingą, darbštų žmogų („Nė dienos be brūkšnio!“ – tai jo iš romėno Plinijaus „pasiskolintas“ devizas), kaip ir jo darbus, pažįstu jau beveik 50 metų. Visur dailininką sutiksi: ir Poezijos pavasariui skirtų leidinių ar kurios kitos šventės puslapiuose, daugybėje ekslibrisų, firminių ir pašto ženklų, vokų, knygų viršeliuose ar iliustracijose… albumuose, pakvietimuose… visur jo rankos ir minties tvinksniai.

Bet kai primygtinai ėmiau prašyti, kad pasipasakotų apie tuos namus, iš kurių atėjo į meno pasaulį, apie vieną kitą nutikimą, realizuojant idėją, Gediminas tapo itin santūrus. Bet, supratęs, kad vis tiek neatstosiu, neiškentė:

Esu maža kosmoso dulkelė, Aukščiausiojo pakrauta kūrybine energija, mylinti grožį ir mananti, kad grožis turi įtakos gėrio atsiradimui. Esu gavęs iš Jo kai kurių gabumų, kuriuos ir naudoju grožiui kurti. Myliu taiką, tylą ir ramybę; be jų negalėčiau savo darbo dirbti. Šių gėrybių man būtinai reikia.

Tik nereikia man aukštų postų, aukštų kėdžių, didelių pinigų, turtų, nereikia ordinų, nereikia medalių, garbės žymenų, nereikia ditirambų, pagyrų ir pan. Noriu gyventi ramiai ir tyloje dirbti.

Savo nuostatai „Nulla dies sine linea“ (Nė vienos dienos be brūkšnelio“) esu ištikimas. Iki šiol dirbu kasdien, bet nemanau, kad galiu sakyti: „Dirbau, kiek galėjau“.

Atrodytų, to ir turėtų užtekti, bet mano profesijos žmogui, kultūros gyvenimo metraštininkui, deja, ne.

Klausiat, kaip gimsta idėja, mintis?.. Man tai kaip Dievas davė… Man skyrė tokį darbą, tokį kelią…

Baltas, tuščias popieriaus lapas, rodos, „prašo“ būti užpildytas vienokiais ar kitokiais ženklais, linijomis, spalvomis, taigi „prašo“ tapti kūriniu. Toks mano darbas. Visų kūrėjų tokia užduotis. Lapas popieriaus tampa kūriniu arba ne.

Manau, kad ne tik man, bet ir skaitytojui būtų įdomu žinoti tos grafikos srities, kuriai atstovauja G.Pempė, kelius ir vingrybes. Gal pradėsiu nuo firminių ženklų, kurių keliolika menininkas yra sukūręs.

Firminis ženklas privalo būti lakoniškas, realus ir ne daiktą, bet sampratą perteikiantis. Pavyzdžiui, „Šviesos“ leidyklos firminis ženklas – moksleivis pakelta galva, kupinas optimizmo, žengiantis į šviesą, siekiantis mokslo. Ir ta samprata atsiranda mąstant, visą laiką būnant tos minties orbitoje. Kartais tas atradimas ateina labai greit, bet būna ir ne… Tada jau procesas ilgai trunka.

Man įstrigo atmintin G.Pempės sukurti ne tik „Šviesos“ leidyklos, M.K.Čiurlionio dailės muziejaus, „Dailės“ kombinato firminiai ženklai, nes jie susiję su dvasinėmis vertybėmis… Tikriausiai kitų ir autorystės nežinojau, nes autoriaus pavardė prie tokio ženklo, kaip kad ir prie pašto ženklo ar kitur, nerašoma.

Arba štai pašto ženklai. Lietuviškieji pašto ženklai. Jų vertę žino visi, bet ypač kolekcininkai, kurių, anot VĮ „Lietuvos paštas“ Pašto ženklų leidyklos skyriaus viršininko Vytauto Petro Jevstiūgino, dabar arti keturių šimtų.

Taigi pašto ženklai. Artėjant kokiai ryškiai sukakčiai ar dar kokiu svarbiu atveju skelbiami konkursai ta ar kita tema pašto ženklui sukurti. Žinoma, tai labai masinantis ir įdomus darbas. Tačiau ne visad gali tam ryžtis, kai ant tavo darbo stalo guli neužbaigti kiti darbai, nes G.Pempė nemoka dalytis. Jo nuostata, kaip ir mūsų senolių, – atlikai viską, kas nuo tavęs priklauso, tada gali imtis ir kitų darbų. Pašto ženklų kūrimas, anot G.Pempės, – savotiškas hobis.

Mane, knygę, sudomino daugybė įvairiausių G.Pempės sukurtų ekslibrisų. Ak, kad pamatytumėt jų įvairovę, patirtumėt autoriaus psichologinį įžvalgumą, subtilų humoro jausmą, lyrinį piešinio skambesį… Tikri stebuklai!

Ir dailininkas prisipažino:

Man ekslibris kaip eilėraštis. Būdavo, nori suteikti kam nors malonumą, sukuri (kaip eilėraštį), ir tiek. Tai tik hobis.

Bernardo Brazdžionio ekslibrį dariau 1989 metais, kai jis pirmą kartą aplankė Lietuvą. Iš jo eilėraščio, skirto Lietuvai, teksto sukomponavau tarsi Lietuvos žemėlapį, nes jo kūryba pasklidus visame krašte. Virš to „žemėlapio“ – giedantis Poezijos pavasario paukštis su karūna – žodis ekslibris vainikuoja jo kūrybos reikšmę Lietuvai.

Ekslibris skulptoriui Juozui Šlivinskui. Kaip tik jis kūrė Dariui ir Girėnui paminklą, kai nežinomom aplinkybėm žuvo sūnus. Aš jį labai užjaučiau ir padariau ekslibrį, tarsi iš „spyglių“, kurie varsto jo sielą.

Arba štai mano žmonos draugei mokytojai skirtas ekslibris. Ji – lyg paukštė, kuri stengiasi vaikus suvaldyt, o tie paukštukai, nors ir pradinukai, – ABC bandę įveikt, bet tikri neklaužados, tikri padaužos…

Kaip ir kodėl pasirinkot grafiko kelią? Tas metas reikalavo praktiškesnės profesijos…

Nežinau. Mėgstu linijos žaismą, gal todėl ir gavau iš Aukščiausiojo tam tikrus sugebėjimus ir juos reikia išdalyti žmonėm. Sau pasilikt negaliu; nebus naudos. Geresnio darbo nė neieškojau, man gera tokį darbą dirbti. Esu laimingas, kai tame darbe „nuskęstu“.

Knyga. Juk esat sukūręs daugiau kaip keturiems šimtams knygų viršelius, o kai kurioms ir visas iliustracijas ar atlikot ir meninio redaktoriaus pareigas… Gal tarkit vieną kitą žodį ir apie knygas.

Pirmiausia reikia knygą, jos rankraštį perskaityti… Juk viršelis – tarsi „marškiniai“ ar „švarkas“ knygai, ir turi jį „pasiūti“. Kūrinys yra autoriaus. Reikia į jį įsiklausyti ir jau tada spręsti kūrinio formą ar išvaizdą.

Pamenu, gavau iliustruoti knygą „Lietuvos žuvys“. Dirbau ištisus metus. Bijojau to darbo imtis. Aš juk ne žvejys. O čia konkrečios žuvys. Turėjau nupiešti 126 paveikslus, tai maždaug trys dienos vienai iliustracijai. Bet… pradėjau dirbt – ir nuskendau, ir nuskendau… Dabar didelių kūrinių, didelių krūvių nesiimu. Vadovėliai?! Tada, kai daugelį metų bendradarbiavau „Šviesos“ leidykloje, tai visos vasaros, anot J.Baltušio, būdavo parduotos. Žmona (ji mokytoja) ir pykdavo, sakydama: „Ar aš kokia netekėjusi su vaikais…“

Šios leidyklos vadovėlių autoriai tekstą atiduodavo iki kovo mėnesio pabaigos. Paskui apie mėnesį jis būdavo redaguojamas, derinamas. O tada jau reikia skubėti, kad iki rugsėjo mokyklos tuos vadovėlius gautų. Dailininkams lieka gegužė, birželis, liepa (štai ir parduota vasara!), nes rugpjūtis priklauso spaustuvei. Iliustracijų daug, rinktinio šrifto taip pat, todėl, kad suspėtume, „šokdavom“ prie vadovėlio du trys dailininkai.

Žinau, kad „Dailės“ kombinate jūs, kaip šriftininkas, gaudavote ir atsakingų darbų – sveikinimo adresų, garbės raštų ir panašiai. Sako, kad esate plakatų, vaizdinių priemonių, sveikinimo adresų ir t.t. autorius.

Kai susikūrė „Dailės“ kombinatas Kaune, buvo labai mažai etatinių vietų. Darbų, užsakymų gausėjo, tai mes, dailininkai, dirbdavome pagal sutartis. Vieni ėmėsi tapybos, kiti – kitų sričių darbus. Kaligrafija, šrifto darbai dažnokai tekdavo ir man, nors ir kiti tokius darbus dirbo. Juk kiekviena įstaiga norėjo turėti savo firminius blankus ir kitą atributiką. Šventės – ir vėl sveikinimai, atvirukai, pakvietimai į teatrą, į tribūną, į aikštę…

Kaligrafija… patiko žaisti linija. Ji turi savo išraišką, savo kalbą. Kartais pavyksta ir kažką gražaus padaryti.

Jaučiu giminystę su muzika, t.y. ji skamba jūsų darbuose… Gal buvote šokėjas?

Šokti mažai tekdavo – kalbu apie jaunystę, nes būdavau muzikantas. Grojau ir akordeonu, ir armonika. Mėgstu klasikinę muziką, klausausi etnografinių ansamblių, visad dalyvauju (publikoje) per dainų šventes… O kai buvau mažas, girdėdavau skambančius kaimo „laukus“. Dainavo visi kaimo gyventojai. Deja, dabar jau tyli, labai labai gaila… To „stebuklo“ nebėr. Būdamas trylikos kaimą palikau.

Poezija. Einu paklausyt ir jos. Juk eilėraštis, muzika, ekslibriai, šriftas… turi potekstes.

Estradinė muzika?! Tik jau ne „bumčikai“.

* * *

Puikiai suprantama, kodėl tokios šio menininko pajautos, pomėgiai ir nuostatos: juos padovanojo senasis Dzūkijos kaimas, kur banguoti kalneliai, slepiantys ar saugantys gelmines lietuvio būdo vertybes.

Noriu atsiprašyti skaitytojų, bet ypač dailininko, kad čia galėjau paminėti tik vieną kitą iš gausybės jo darbų, t.y. tuos šviesos grūdus, kuriuos sukūręs pasėjo mūsų širdyse, mūsų atmintyje. Tai mūsų ir paties G.Pempės dvasinės raiškos enciklopedija.

Juk mūsų pasirinkimai, mūsų poelgiai susideda iš ženklų. Man rodos, kad ir kiekvienas kūrinys, kiekvienas darbas turi savo ženklą – tikslą. Ir kiekvienas jų turi savo kodą. Jį žino, kaip, pavyzdžiui, ir buto apsaugos signalizacijos kodą, tik jo savininkas, bet kiekvienas iš mūsų gali jį atspėti, suvokti pagal savo patyrimą, žinias, vidinę struktūrą ir kultūrą. Ir tada atsiskleidžia kūrėjo ir jo kūrinio siela.

Perteikti tai, ką jauti matydamas dailininko G.Pempės precizinius darbus, neįmanoma; reikia pačiam paimti į rankas jo iliustruotą knygą, peržiūrėti jo sukurtus atvirukus, daugybę ekslibrisų, tada jau bus kiekvienam iš mūsų daugiau pasakyta.

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija