|
Kaip aš ieškojau vyskupo Valančiaus paminklo
Vytautas BAGDONAS
Praėjusių metų pabaigoje sukako 130 metų nuo žinomo šviesuolio, rašytojo, Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarcho, blaivybės puoselėtojo vyskupo Motiejaus Valančiaus (1801-1875) mirties. Šio tautai daug nusipelniusio žmogaus gyvenimas artimai susijęs su Kaunu. Nuo 1850-ųjų, tapęs Žemaičių vyskupu, jis rezidavo Varniuose, o nuo 1864 metų apsigyveno Kaune. Būtent į šį miestą vyskupą iš Žemaitijos atitrėmė carinės Rusijos valdžia, kad Kaune jį labiau sergėtų žandarai, sektų kiekvieną ganytojo žingsnį. Kaune vysk. M.Valančius, nebijodamas būti ištremtas į Sibirą ar net įkalintas, ir toliau nuoširdžiai dirbo: ugdė Lietuvos žmonių dvasią, rūpinosi liaudies švietimu, puoselėjo lietuvybę. Ganytojas organizavo parapines mokyklas, reikalavo, kad jose būtų mokoma lietuvių kalbos, ragino kunigus dirbti šviečiamąjį darbą, rašyti ir skelbti lietuvių kalba knygas, rinkti tautosaką, kovoti su girtavimu. Pats vyskupas organizavo blaivybės kuopeles, kvietė tikinčiuosius ne tik stiprinti katalikybę, bet ir rinktis blaivų gyvenimo būdą, ruoštis atkurti Lietuvos valstybingumą. Už tai, kad prijautė 1863 metų sukilimui, už įvairiapusę kultūrinę veiklą, tautiškumo ugdymą ne kartą carinės valdžios buvo baudžiamas piniginėmis baudomis, įspėjamas, tačiau ganytojas rizikavo, bet nenuleido rankų ir savo veiklos nemetė iki pat gyvenimo pabaigos. Vysk. M.Valančius yra parašęs apie 70 didaktinio ir švietėjiško pobūdžio apsakymų, daugybę straipsnių, ganytojiškų laiškų, mokymų katalikams ir kunigams, pamokslų. Jis mirė Kaune, palaidotas šio miesto garbingiausioje vietoje kriptoje po Arkikatedros Bazilikos centriniu altoriumi.
Kad vyskupas, švietėjas ir rašytojas M.Valančius yra daug nusipelnęs Lietuvai, pripažįstama netgi sovietiniais metais išleistoje Tarybų Lietuvos enciklopedijoje, kurioje apie šią asmenybę parašyta tikrai nemažai. (Šiaipgi apie dvasininkus, lietuvybės puoselėtojus, tautos blaivintojus ir žadintojus sovietmečio enciklopedijose, žinynuose bei kitokio panašaus pobūdžio literatūroje išvis buvo nerašoma arba tik suteikta labai ribota informacija.)
Žinodamas, kad Kaune prabėgo paskutinysis vysk. M.Valančiaus gyvenimo dešimtmetis, panorau paieškoti šiam šviesuoliui skirto atminimo simbolio paminklo. Buvau girdėjęs, kad laikinojoje sostinėje yra toks paminklas. Mat prireikė jo fotografijos Anykščių rajone veikiančiam Svėdasų krašto muziejui. Šis muziejus, kuriuo man tenka rūpintis jau antrą dešimtmetį, įrengtas Kunigiškių kaime, restauruotoje, dar carizmo metais statytoje pradžios mokykloje. Ją tris žiemas lankė ir keturias klases sėkmingai baigė būsimasis lietuvių literatūros klasikas Juozas Tumas-Vaižgantas. Muziejuje yra atkurtas senos klasės vaizdas, ekspozicija pasakoja apie Vaižganto gyvenimą ir kūrybą. Vaižgantas yra šiek tiek susijęs ir su vysk. M.Valančiumi. Todėl norėjome turėti muziejaus ekspozicijoje ir jo paminklo nuotrauką.
Tikėjausi, kad toks paminklas Kaune bus kur nors gerai matomoje, gausiai žmonių lankomoje, prestižinėje vietoje. Kadangi tokia vieta Kaune yra Laisvės alėja, ten paminklo M.Valančiui ir ieškojau. Iš tiesų yra Laisvės alėjoje ir muziejų, ir paminklų, ir brangių kiekvieno lietuvio širdžiai vietų. Deja, ten paminklo vyskupui taip ir neradau. Teko kalbinti praeivius. Daugelis tik trūkčiojo pečiais, skubėdami net nesustodavo, kiti siūlė kai kur nueiti, esą gal ten paminklas būsiąs. Tik po ilgų klaidžiojimų, klausinėjimų paminklą suradau stovintį už
Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos tvoros. Buvo jau sutemę, tad prieblandoje sunkiai paminklą beįžiūrėjau. Apie fotografavimą nebuvo ir kalbos.
Rengiant spaudai šį rašinį, į rankas pateko Vyskupo M.Valančiaus blaivystės sąjūdžio informacinis leidinys valančiukams, valančininkams ir visuomenei Valančiukų aidas (2005 m. gruodis, Nr. 14-15). Šiame leidinyje plačiai rašoma ta tema. Lapkričio 25-ąją į Kauną paminėti vysk. M.Valančiaus mirties 130-ųjų metinių susirinko valančiukai iš Kauno, Marijampolės, Vilniaus ir kitų vietų. Lietuvos blaivesnės ateities kūrėjai, aplankę Laisvės paminklą ir Nežinomo kareivio kapą, dalyvavo žygyje-manifestacijoje ir pikete prie Kauno savivaldybės rūmų. Valančiukai bei Vyskupo M.Valančiaus blaivystės sąjūdžio nariai reikalavo, kad šio Lietuvai nusipelniusio žmogaus paminklas būtų perkeltas į garbingesnę vietą, nes dabartinė vieta parinkta netinkamai. Anksčiau už tvoros būdavo išmetama visa, kas nereikalinga, įvairios šiukšlės. Tad kaip suprasti tai, kad šių laikų nepriklausomos Lietuvos Kauno savivaldybės atstovai, pasivadinę geriausiais tautos patriotais, paminklą Valančiui pastatė už kunigų seminarijos tvoros? klausė kalbėjęs pikete Blaivystės sąjūdžio pirmininkas, šalies valančiukų vyriausias globėjas Juozas Kančys.
Jis priminė, kad Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius net buvo atšaukęs paminklo šventinimą ir tarėsi su Kauno meru dėl jo perstatymo į garbingą vietą. Paminklą arkivyskupas palaimino tik gavęs žodinį mero pažadą paminklą pastatyti į jam tinkamą vietą.
Todėl Kauno miesto savivaldybė buvo raginama kuo greičiau mero Arvydo Garbaravičiaus duotą pažadą tesėti, carinį-sovietinį recidyvą iš Kauno išgyvendinti, gaivinti tautinę kauniečių garbę ir orumą. Neatsitiktinai daug kartų tądien buvo skanduojama: Valančiui paminklą prie Arkikatedros! Beje, kai kurių visuomeninių organizacijų atstovai ir gerai žinomi šalies žmonės pasirašė kreipimąsi į Kauno miesto merą A.Garbaravičių Dėl vietos vyskupo M.Valančiaus paminklui pasirinkimo.
Pasirašę kreipimąsi Blaivystės sąjūdžio pirmininkas J.Kančys, šios organizacijos valdybos pirmininkas Jonas Kvederaitis, Nacionalinės žalingų įpročių prevencijos tarybos prezidentas Alfonsas Čekauskas, Lietuvos katalikų mokslo akademijos akademikas prof. Antanas Tyla, Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininkas Rytas Kupčinskas ir kiti, be kita ko, teigė: Manome, kad Kauno miesto savivaldybė, parinkdama netinkamą vietą vyskupo M.Valančiaus paminklui, padarė klaidą, kurią privalo ištaisyti.
Tinkamiausia vieta paminklui statyti, mūsų nuomone, būtų Bazilikai artima zona. Tai suteiktų dvasingumo Laisvės alėjai, be to, M.Valančiaus paminklas, stovėdamas judrioje, erdvioje miesto vietoje, nuolat primintų Lietuvos žmonėms iškiliąją vyskupo asmenybę, jo skleistą Dievo meilę, blaivystę, rūpinimąsi tautos išlaikymo dalykais, tuo būtų išpildyta jo testamento valia būti tarp žmonių, atitiktų dabartinius krikščionybės veikimo principus
Reikia tikėtis, Kauno miesto valdžia pagaliau susipras, kad patvoryje vysk. M.Valančiaus paminklui tikrai ne vieta!
* * *
Dabar noriu papasakoti apie Vaižganto sąsajas su M.Valančiumi. Savo atsiminimuose Vaižgantas parašė ir pasakojimą Kelionė į vyskupą Valančių. Čia labai vaizdžiai papasakotas vienas Tumų Juozuko vaikystės epizodas.
Kadangi carinė valdžia neleido vysk. M.Valančiui važinėti po parapijas ir lankyti tikinčiųjų, ganytojas ragino katalikus atvykti pas jį į Kauną.
Labai energinga Barbora Tumienė būsimo rašytojo ir kunigo motina suorganizavo Svėdasų parapijos Malaišių kaimo žmones, kad šie savo vaikus nuvežtų į Kauną pas vysk. M.Valančių dirmavonei, tai yra Sutvirtinimo sakramento suteikimui. Kadangi Malaišių vyrai buvo užsiėmę ūkio darbais, tą vasarą kelionėn į Kauną su vaikais susiruošė moterys. Septynių arklinių vežimų vilkstinei vadovavo ūkininkas Aleksandras Žemaitis. Taigi Tumų Juozuko prisiminimuose ir išliko toji kelionė Kaunan, kai jis su būriu savo bendraamžių, lydimi motinos bei kitų moterų, kelias dienas važiavo arkliais pro Anykščius, Ukmergę daugiau kaip pusantro šimto kilometrų
Buvau turbūt penktų, jei ne penkerių metų: vyskupas mirė 1875 m., aš gimęs 1869 m. Tai viską per gerai atmenu, jau mokėjau domėtis. Mūsų laimei, vyskupą radom namie, tik sergantį. Jis buvo jau senas, be to, dar sirgo inkstų paveldėta liga. Tačiau išgirdęs, jog atvyko iš labai tolimo krašto žmonės, ištroškę dirmavonės sakramento, pasisakė rytoj ateisiąs Mišių laikyti ir dirmavoti, rašo prisiminimuose Vaižgantas.
Aš būčiau daugiau įsidėmėjęs Valančiaus, kad ne sodietiškas visų nervingumas ir gėdinga bailė einant į patį vyskupą. O vyskupas buvo kunigas kaip kunigas: senas, kuplus, plačiaburnis, tik žiponas violetinis, ir paskui jį sekė dar kitas kunigas, kapelionas, kuris jam tarnavo Mišioms, imliojo ir dėliojo jam aukštą kepurę, kuri paspaudus išsiskečia. Šita kepurė prarijo visą mano atidžią.
Geras senolis pirmiausia paglostė visus veikelius, kurie jam ranką bučiavo, paskui pasisveikino su vyresniaisiais, gražiai pagyrė juos už rūpestingumą religijos dalykais ir nepatingėjo tokią kelionę keliauti. Mane liepė trumpiau kirpti, kad plaukeliai už akių nelįstų ir jų negadintų, ir kantriai apdirmavojo, Mišias palaikęs.
Minkštą riebią vysk. Valančiaus ranką tebejaučiu prie žando ir kaktos, tebejaučiu, lyg tebetvinkčiotų užgautas skruostas, idant kantriai kentėčiau įžeidimus dėl Kristaus, dėl jo tikybos. Nors nedrįsdamas tiesiai žiūrėti, jaučiau to gero senelio meilę ir didžiavaus, tapęs keimariniu vardu: Juozapas Jonas
Tokie tad Vaižganto aprašyti prisiminimai apie pirmąjį susitikimą su vyskupu M.Valančiumi. O paskui būta daugybės neakivaizdinių susitikimų. Ne kartą kunigas J.Tumas meldėsi, rymojo prie Valančiaus amžinojo poilsio vietos Kauno Arkikatedroje Bazilikoje, daugybę kartų vaikštinėjo tomis pačiomis gatvėmis, kuriomis vaikščiodavo ir šis ganytojas. Vaižgantas gilinosi į M.Valančiaus kūrybą, skaitė apie šį rašytoją paskaitas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentams, rašė ir spausdino bibliografinio pobūdžio pasakojimus, kritinius straipsnius. Vaižganto dėka didžioji dalis M.Valančiaus kūrybinio palikimo (ganytojiški laiškai, prisiminimai, pamokslai ir kt.) tapo prieinami visuomenei. (Neseniai išleistame Vaižganto Raštų XIV tome labai daug vietos skiriama būtent M.Valančiui.)
Be kita ko, J.Tumas-Vaižgantas irgi buvo ir švietėjas, ir kultūrininkas, ir blaivystės puoselėtojas, taigi tikras valančininkas. Vaižgantas kvietė tautiečius skaityti knygas, lavintis, siekti mokslo, gerbti lietuvių kalbą, nepasiduoti svaigalų vilionėms. Jis šaukte šaukė: Vyrai, moterys! Nepasiduokite alkoholio vyliui!
© 2006 XXI amžius
|