Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Žodis maldos pusryčiams

Vytautas LANDSBERGIS

Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis (dešinėje) per Nacionalinius maldos pusryčius

Iš senovės laikų ateina filosofo posakis: tautos – tai Dievo mintys.

Minčių apie žmones ten tikrai ne viena, ir apie žmonių brolybės būdus – ne viena. Todėl ir tokia tautų arba brolybės būdų įvairovė su jų bendruomeniškumo ir susižinojimo tautoje per kalbą, susipratimo savyje skirtybėmis. Tai skatina pažinti kitą, kitokią tautą, kad galėtume priimti. O jeigu kas iš skirtybės daro priešybę ir neapykantą, iš nepažinimo – baimę ir neapykantą, jis arba tokia tauta daro nuodėmę, kurią reikės išpirkti ir įveikti.

Dar daugiau. Jei kas vien pamiršta brolybę, kaip atsitiko Europos Konstitucijos autoriams – nes didžiuliuose tomuose, kupinuose proto, jūs nerasite dviejų žodžių: brolybė ir širdis, – jei kas juos pamiršta, baudžia pats save. Ir tai matome, galų gale. Vien dėl naudos ar iš baimės tautos nesusitars.

Įvairios yra Dievo leistos tautos, o kažin ar atrastume bent vieną, – žinoma, neišsigimusią, – kuri trokštų vergovės.

Iš nesenų laikų, iš Lietuvos kovų už laisvę dar skamba partizanų maldos žodžiai: „Tu, kuris leidai tautas ir įkvėpei joms laisvės troškimą...“

„Ačiū Tau, – taip sakė mūsų jauni mirsiantieji, – kad žinome, už ką mirti“.

Ir senovės romėnai, dar nepažinę visos tiesos, jau žinojo: saldu už tėvynę mirti. Žodis „tėvynė“ jų kalboje buvo patria. Vėliau atsirado ir dangiškosios tėvynės, dangaus namų, samprata. Nors, tiesą sakant, dalį tiesos nuo kažin kada žinojo net prerijų indėnai, numanydami esant būsimą pomirtinę gėrio šalį, Amžinosios medžioklės šalį. Ir senovės prūsai, ir jotvingiai, mūsų išnykę broliai, kurie narsiai kovojo už laisvę, skriedavo žirgais į karžygių tėvynę už dangaus.

Bet pirmoji tautų tėvynė – žemėje. Ir laisvės troškimas joms duotas. Ir atsakomybė. Todėl nevalia, branginant savo laisvę, atimti kito laisvę.

Vargšai žmonės mokosi to jau 2000 metų, ir vis dar tebėra pirmame skyriuje. Todėl kad neišgirdo Mokytojo žodžių: „Nebėra nei graiko, nei žydo, tik visi vieno Tėvo vaikai“.

Niekas dar tiek neišprotėjo, kad aiškintų šią pamoką kaip raginimą graikams išnaikinti žydus arba žydams – graikus. Juolab – suvaryti daugybę naikinamų tautų į vieną prievartinę „sovietų tautą“.

Ne, tai mokymas apie prioritetą, kad ne žmonių skirtybė, o bendrybė yra svarbiausia. Visos tautos – Dievo tauta. Kadangi jūs vieno Tėvo vaikai, tad ir broliai. Žydai, graikai, rusai, čečėnai – tik susipraskite. Tai svarbiau, negu kitoniškas kalbos gražumas arba odos tamsumas, akių spalva. Tikrai svarbesnė yra akių šviesa, neįdiržusi širdis ir neaptemdytas protas.

Tą pranešimą jau mūsų laikais pakartojo ir nešė musulmonams popiežius Jonas Paulius II. Jis taip ir sakė kazachų minioms, kai lankėsi Kazachstane: mes, krikščionys ir musulmonai, turime vieną Tėvą. Todėl – broliai, ne kitaip. Būtų kalbėjęs tą patį rusams stačiatikiams ir sentikiams, tačiau valdžia neįsileido.

Turkijos valdžia pasirodė europietiškesnė, tai ten neseniai Šventasis Tėvas Benediktas XVI lankėsi su tautų brolybės ir konfesijų taikos misija.

Kai apie tai galvoju, norisi pasakyti visiems tariamai neišvengiamo „civilizacijų karo“ pseudoapaštalams: liaukitės krankę varnų balsais. Kvailybių karas – taip, jis galimas, jis ir vyksta, tačiau kvailybė nėra civilizacija. O jeigu skirtingai tikinčiųjų protus temdo kvailumas ir žiaurumas, ateina laikas ir susivokti: tokia civilizacija neišliks.

Išlikti gali tik brolybės civilizacija. Visa kita yra laikino viešpatavimo blėniai, žmogaus misijos išdavystė ir skubėjimas į prarają.

Dar apie laisvę ir tiesą. Žodžiai „tiesa padarys jus laisvus“ buvo ir yra skirti taip pat tautoms. Kalbėjo tikrieji, pirmieji apaštalai, prabilę visomis žmonių kalbomis. Kelias į laisvę yra tiesa. Ir priešingai, tiesos baimė yra vergija, iš kurios kyla ir kitos vergijos, gimsta despotijos.

Ar yra tautų, kurios nenori tiesos? Deja, yra, ir visai netoli nuo mūsų. Rytuose tebestūkso didžiulė netiesos erdvė, ir kuo atkakliau iš ten skelbiamos netiesos apie save ir kitus, tuo mažiau ten laisvės.

Bet neteisinga būtų nematyti ir pačių savęs. Dievo mintis, kurios vardas Lietuva, kartais atrodo pabūgusi tiesos apie tai, kas čia įvyko per pastarąją pusę amžiaus ir net per pastarąjį pusmetį.

Tiesos ieškojimas – tai priešų ieškojimas, bemaž ir taip gali išgirsti sakant. Gal verčiau nereikia tiesos, gal supyks koks kaimynas, gal susvyruos mūsų pamatai?

Bet galima pasakyti ir kitaip: tiesos neieškojimas arba jos varžymas – tai tautų nelaisvės pradžia. Jeigu vieni tiesos pabūgę, o kitiems tai pabodę, tad gal ir laisvė pabodo? Žiūrėkit, kiek pasigirsta mūsų lyg laisvoje Lietuvoje nelaisvės pasiilgimo šauksmų!

Pasigirsta jų ir kitur pasaulyje.

Čia yra riba, čia skiriamoji linija tarp tiesos ir netiesos, tarp laisvės ir nelaisvės. Kai ją pamatom – tą ribą, reikėtų stabtelėti ir įsiklausyti, ką kiekvienam sako vidinis dorovinis imperatyvas – Dievo buvimo ženklas.

Baigiu vėl filosofo mintim. Tai Karaliaučiaus išminčius, gyvenęs ne taip toli nuo mūsų. Bet ar tai tikrai tik jo pasakyta? Kartais tie reiškiniai panašūs, kaip senovės laikais, kai Dvasia kalbėdavo per pranašus.

Nuotraukos iš www.president.lt

Lietuvos Respublikos Prezidentūroje gruodžio 3 dieną pasakyta kalba

© 2006 „XXI amžius“