Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Vilties metas

Popiežius vadovavo pirmojo Advento sekmadienio Mišparams

Gruodžio 2 dienos pavakarę popiežius Benediktas XVI vadovavo Advento pirmojo sekmadienio pirmiesiems Mišparams. Šventasis Tėvas Mišparų dalyviams išsakė kelias mintis apie Advento laikotarpį. Jas trumpai apžvelgsime.

Popiežius citavo vienos giesmės žodžius – „Paskelbkite tautoms: štai Viešpats ateina, mūsų Išgelbėtojas“. „Kiekvieno naujų metų ciklo pradžioje, – paaiškino Šventasis Tėvas, – liturgija kviečia Bažnyčią atnaujinti tautoms savo skelbimą, kurį galima apibendrinti taip: „Dievas ateina“. Simboliška yra tai, kad šie du žodžiai pavartoti ne būtuoju ar būsimuoju, tačiau esamuoju laiku. Vadinasi, Dievo atėjimas yra dabartis ir nuolatos vykstantis veiksmas – praeityje, dabar ir ateityje, kiekvieną akimirką. Posakis „Dievas ateina“ išreiškia ne tik veiksmą, bet ir esminį Dievo prigimties bruožą – Dievas yra Tas, kuris nuolatos ateina prie mūsų.

Advento laikas skirtas, kad tikintieji šią tiesą įsisąmonintų ir pradėtų ja gyventi. Advento metu ypač sustiprėja tas nuolatinis kvietimas krikščioniui – „Atsibusk! Prisimink, kad Dievas ateina! Ne vakar, ne rytoj, bet šiandien, dabar!“.

Dievas yra Tas, kuris ateina pas mus, Jis nėra abejingas mums ir mūsų istorijai. Be galo gerbdamas mūsų laisvę Dievas nori mus sutikti ir mus lankyti, būti ir likti su mumis. Dievas yra Tėvas, kuris nenustoja mumis rūpintis. Jis ateina norėdamas mus išlaisvinti iš blogio ir mirties, nuo visko, kas mums trukdo būti laimingiems. Trumpai tariant, Dievas ateina mus išgelbėti.

„Bažnyčios Tėvai, – sakė popiežius Benediktas, – kalbėjo apie du išskirtinius Kristaus atėjimus: apie Įsikūnijimą ir apie šlovingą sugrįžimą laikų pabaigoje. Advento laikas simboliškai apglėbia abu šiuos momentus. Jo pradžioje liturginiai tekstai akcentuoja galutinio Viešpaties atėjimo laukimą, o pabaigoje labiau susitelkiama prie Jėzaus gimimo Betliejuje atminimo. Tarp šių dviejų Kristaus atėjimų dar yra ir trečiasis – Jėzaus atėjimas į tikinčiųjų širdis ir sielas. Šis atėjimas užpildo tą laikotarpį, kuris yra tarp kitų dviejų. Jėzaus atėjimo tobulas pavyzdys yra Marija, kuri savo širdyje saugojo kūnu tapusį Žodį.

Bažnyčia yra Dievo laukimo ženklas ir instrumentas. Ji eina į susitikimą su Viešpačiu ir visai žmonijai padeda eiti – pirmiausia, bet ne vien, su malda. Nuo maldos neatskiriami yra ir sekmadienio Mišparų liturgijoje minimi „geri darbai“, kurie simbolizuoja teisingumą, solidarumą, taigi darnų žmonių sugyvenimą, galiausiai – taiką.

Taikos siekia visas pasaulis. „Taika“ tikintiesiems yra vienas iš Dievo vardų, kuris išreiškia Dievo norą, kad visi Jo vaikai gyventų vienas kitą suprasdami, kaip tai turėjau progos paminėti piligriminėje kelionėje Turkijoje. Tad pradėkime šį naujo Advento laiką pažadindami ateinančio Dievo laukimą savo širdyje ir viltį, kad Jo vardas bus pašventintas, kad ateis Jo teisingumo ir taikos karalystė, kad Jo valia bus įvykdyta kaip danguje, taip ir žemėje. Leiskimės šiame laukime būti vadovaujamiems Mergelės Marijos, ateinančio Dievo Motinos, vilties Motinos“, – baigdamas sakė popiežius Benediktas XVI.

Sekmadienio vidudienį, įprastinėje neilgoje kalboje prieš „Viešpaties angelo“ maldą, popiežius Benediktas XVI paminėjo praeitą penktadienį pasibaigusią savo kelionę į Turkiją, taip pat kalbėjo apie praėjusį sekmadienį prasidėjusį Adventą.

„Dar kartą drauge su jumis dėkoju Viešpačiui už apaštališkąją kelionę į Turkiją. Jaučiau, kad mane lydi ir palaiko visos krikščionių bendruomenės malda. Visiems mano nuoširdus ačiū. Jaučiu pareigą jau dabar padėkoti visiems, kurie rengė šią mano kelionę ir įvairiais būdais prisidėjo, kad ji būtų rami ir vaisinga. Labiausiai dėkoju Turkijos vyriausybei ir bičiuliškai turkų tautai, kuri mane priimdama paliudijo savo tradicinį svetingumą.

Su dėkingumu ir meile noriu priminti toje šalyje gyvenančią brangiąją katalikų bendruomenę. Apie ją galvoju šį sekmadienį, kai įžengiame į Advento metą. Susitikome ir šventėme šv. Mišias drauge su tais mūsų broliais ir seserimis, kurie dažnai gyvena sunkiomis sąlygomis. Tai iš tiesų mažoji kaimenė, spalvinga, kupina entuziazmo ir tikėjimo, nuolat gyvenanti vilties kupiną savąjį Adventą. Advento metu liturgija mums kartoja ir vis iš naujo užtikrina, tarsi norėdama įveikti mūsų nepatiklumą, kad Dievas ateina – ateina pas mums, į kiekvieną mūsų gyvenimo situaciją, ateina apsigyventi tarp mūsų ir su mumis drauge gyventi, ateina mažinti mus tarpusavyje skiriančius atstumus, ateina sutaikinti mūsų su savimi ir tarpusavyje. Jis ateina į žmonijos istoriją, beldžiasi į kiekvieno geros valios vyro ir moters duris; individams, šeimoms ir tautoms atneša brolybės, santarvės ir taikos dovaną. Dėl to Adventas tikrai yra vilties metas. Tikintieji Kristų kviečiami budėti ir dirbti, melstis ir atsidėti artimo meilės darbams. Kristaus Kalėdų artumas tepripildo visų krikščionių širdis džiaugsmo, ramybės ir taikos!

Idant galėtume autentiškai ir vaisingai išgyventi Advento metą, liturgija mus kviečia žiūrėti į Švč. Mergelę Mariją, leistis drauge su ja į dvasinę kelionę Betliejaus link. Kai Dievas pasibeldė į jos jaunystę, jinai Jį priėmė tikėjimo ir meilės kupina. Po kelių dienų kontempliuosime jos Nekaltojo Prasidėjimo slėpinį. Tepatraukia mums jos grožyje atsispindinti Dievo šlovė, kad ateinantis Dievas kiekviename iš mūsų rastų gerą ir atvirą širdį ir kad pripildytų jas savo dovanų“, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI.

Pagal VR

© 2006 „XXI amžius“