Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Tęsiamas krikščionių vienybės siekis

Mindaugas BUIKA

Draugiškas Benedikto XVI susitikimas su Konstantinopolio ekumeniniu patriarchu Baltramiejumi I

Benediktas XVI prie Stambulo Šv. Dvasios katalikų katedros paleido į dangų taikos balandžius

Šventasis Tėvas meldžiasi prie Marijos namų esančioje kapucinų bendruomenės koplyčioje Efeze

Popiežius su Turkijos armėnų patriarchu Mesropu II

Šventasis Tėvas draugiškai bendrauja su stačiatikių tikinčiaisiais prie įėjimo į Šv.Jurgio patriarchalinę bažnyčią

Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių vadovai kartu laimina tikinčiuosius

Benediktas XVI per liturgijos šventimą Stambulo Šv.Dvasios katedroje

Popiežius sveikina katalikus, susirinkusius prie Marijos namų Efeze

Popiežius Benediktas XVI su Stambulo gubernatoriumi Muamaru Guleriu, kuris parodė ypatingą svetingumą Vatikano delegacijai

Popiežius su palyda dalyvauja Konstantinopolio patriarchato dangiškojo globėjo šv. Andriejaus liturginėje iškilmėje

Konstantinopolio patriarcho garbės primatas

Krikščionių vienybės siekime svarbiausiu įvykiu per praėjusį popiežiaus Benedikto XVI vizitą į Turkiją buvo jo susitikimas su Konstantinopolio ekumeniniu patriarchu Baltramiejumi I. Lapkričio 30 dieną Šventasis Tėvas dalyvavo patriarcho celebruotoje bizantiškoje pagrindinio Stačiatikių Bažnyčios globėjo apaštalo šv. Andriejaus minėjimo liturgijoje Stambulo Šv. Jurgio katedroje. Baigiantis pamaldoms abu ganytojai pasakė homilijas, drauge suteikė apaštališkąjį palaiminimą ir paskelbė abiejų pasirašytą deklaraciją.

Apie 300 milijonų tikinčiųjų turinti pasaulinė Stačiatikių Bažnyčia yra sudaryta iš keliolikos autonominių nacionalinių patriarchatų. Konstantinopolio patriarchas, vienintelis, turintis „ekumeninio (tai yra visuotinio) patriarcho“ titulą, tradiciškai laikomas „primus inter pares“ (pirmuoju tarp lygių) kitų Stačiatikių Bažnyčios patriarchų atžvilgiu. Šis Konstantinopolio ekumeninio patriarcho garbės primatas sąlygoja visos stačiatikybės kanoninę vienybę, leidžia koordinuoti jos bažnytinę veiklą, taip pat ir santykius su kitomis konfesijomis.

Daugelį amžių Konstantinopolio patriarchato pagrindinė šventovė buvo Šventosios Sofijos katedra, tačiau XV a. viduryje įsiviešpatavus turkams osmanams ji buvo paversta mečete. Nuo 1601 metų pagrindinė Konstantinopolio patriarcho rezidencija yra Stambulo priemiestis Fanaras. Kaip tik čia 1720 metais buvo pastatyta Šv. Jurgio katedra, kuri dabar yra pagrindinė patriarchalinė bažnyčia. Stačiatikiams neįprasta, kad ši katedra neturi kupolo, nes, pagal buvusioje Osmanų imperijoje nustatytą tvarką, kupolus galėjo turėti tik mečetės ar kiti su islamo tikėjimu susiję pastatai.

Po II Vatikano Susirinkimo (1962-1965) kilus aktyviam krikščionių vienybės sąjūdžiui Konstantinopolio patriarchatą 1967 metais aplankė popiežius Paulius VI ir 1979-aisiais – popiežius Jonas Paulius II. Pagal susiformavusią tradiciją Romos ir Konstantinopolio Bažnyčios ekumeninėmis delegacijomis apsikeičia savo didžiųjų globėjų brolių apaštalų šv. Petro ir šv. Andriejaus liturginių švenčių proga. Popiežius Benediktas XVI buvo pakviestas į Konstantinopolį (dabar vadinamą Stambulu) atvykti 2005 metų lapkričio pabaigoje, kai buvo minimos popiežiaus Pauliaus VI ir patriarcho Atenagoro I istorinės deklaracijos dėl ekskomunikų abipusio panaikinimo 40-metis. Tačiau Turkijos vyriausybė paprašė vizitą atidėti metams, ir jis įvyko jau šiemet, lapkričio 28-gruodžio 1 dienomis.

Ekumeninį bendradarbiavimą skatina sekuliarizmo iššūkis

Kaip minėtos tik Pauliaus VI ir Atenagoro I 1054 metų anatemos atšaukimą bei sugrįžimą į vienybės kelią pirmiausia paminėjo savo naujojoje deklaracijoje popiežius Benediktas XVI ir patriarchas Baltramiejus I. Šis kelias turi būti grindžiamas „visiška ištikimybe vienam Viešpačiui Jėzui Kristui ir abipuse pagarba savosioms tradicijoms“, pabrėžia Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių vadovai. Taip pat svarbus teologinis dialogas, kuris buvo pradėtas sukūrus Jungtinę komisiją per 1979 metų popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymą Konstantinopolyje ir susitikimą su tuometiniu patriarchu Dimitrijumi I.

Kaip žinoma, ši komisija prieš kelerius pastaruosius metus buvo nutraukusi savo darbą dėl nesutarimo vadinamuoju „unitizmo“ klausimu. Popiežius Benediktas XVI ir patriarchas Baltramiejus I savo bendrame pareiškime pasidžiaugė, kad neseniai Jungtinei komisijai pavyko atnaujinti veiklą „draugystės ir bendradarbiavimo dvasia“. Jos susitikimas rugsėjo pabaigoje įvyko Serbijos sostinėje Belgrade, toliau buvo aptariamas esminio dokumento „Sinodiškumas ir autoritetas Bažnyčioje“ projektas, kuriame turi būti nagrinėjamos Bažnyčios sakramentinės prigimties ekleziologinės bei kanoninės pasekmės. „Kaip jau buvo praeityje, mes irgi esame pasirengę Komisijai patikėtam darbui suteikti nuolatinę paramą ir lydėti jos narius savo maldomis“, – patvirtino deklaracijoje Šventasis Tėvas ir ekumeninis patriarchas.

Apžvelgdami bendrą „misiją skelbti Evangeliją šių dienų pasauliui“, jie pripažįsta, jog tai yra aktualu netgi ir tradicinėse krikščioniškose šalyse. „Mes negalime ignoruoti stiprėjančios sekuliarizacijos, reliatyvizmo, netgi nihilizmo, ypač Vakarų pasaulyje“, – rašoma bendroje deklaracijoje. Būtent tai skatina visų krikščionių, ypač didžiausių dalių – katalikų ir stačiatikių – vieningą tikėjimo liudijimą, tradicinio paveldo saugojimą ir adaptavimą naujomis sąlygomis. Pastebėtina, kad regionuose, ypač Europoje, katalikai ir stačiatikiai vienija jėgas kovoje su sekuliarizmo pavojumi. Šiemet šiam tikslui buvo surengta keletas svarbių ekumeninių forumų, tačiau dažniausiai jie vyksta Vakarų Europos šalyse, o Rytų Europoje, kur tos problemos ne mažiaus aštrios, tokio bendradarbiavimo dar pasigendama.

Popiežius Benediktas XVI ir patriarchas Baltramiejus I savo pareiškime iš esmės teigiamai vertina Europos Sąjungos plėtrą. Tačiau jie primena, jog įgyvendinant tą „didįjį projektą“ turi būti įtvirtintos asmens teisės visais jų aspektais, ypač religijos laisvė, kuri yra pagarbos visoms kitoms teisėms garantas. Deklaracijoje akcentuojama svarba garantuoti religinių mažumų teises, kas ypač aktualu narystės Europos Sąjungoje siekiančiai Turkijai, kurioje krikščionys sudaro tik 0,2 proc. visų gyventojų ir kur jų padėtis gerokai neatitinka europinių standartų.

Deklaracijoje – apie Europos krikščioniškąsias šaknis

„Europoje, nors ir likdami atviri kitoms religijoms bei jų kultūriniams įnašams, mes turime vienyti savo pastangas išsaugant krikščioniškąsias šaknis, tradicijas ir vertybes, užtikrinant pagarbą istorijai ir taip prisidėsime prie Europos ateities kultūros bei žmogiškųjų santykių kokybės“, – pabrėžia Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių vadovai. Taigi jie pripažįsta, kad Europos Sąjungoje gali būti kitų religijų, vadinasi, ir musulmonų, bendruomenės, atsirandančios tiek dėl migracijos, tiek dėl galimo naujų narių, pavyzdžiui, musulmoniškosios Turkijos priėmimo. Tačiau tai iš esmės nepakeičia Europos, kaip krikščioniškosios civilizacijos, sampratos su atitinkamomis istorinėmis šaknimis, tradicijomis bei vertybėmis, kurias privalu saugoti ir branginti.

Netgi ir pačiai Turkijai būtina prisiminti jos – senosios Bizantijos – krikščioniškąjį paveldą, susijusį su tautų apaštalo šv. Pauliaus darbais ir Evangelijoje minimų pirmųjų krikščionių bendruomenių gyvenimu. Faktiškai dabartinėje Turkijos teritorijoje, ypač Antiochijoje, yra ištakos to, ką mes dabar vadiname krikščionių Bažnyčia, ir „šis ryšys, tiek daug prisidėjęs prie bendro krikščioniško paveldo kūrimo“, lieka svarbus „ir evangelizacijai, ir mūsų vienybės kūrimui“, nurodoma deklaracijoje.

Taigi Turkijos suartėjimo su Europa procese svarbu įžvelgti ne tik musulmoniškos šalies įsitraukimą į Europos Sąjungos valstybių „krikščioniškąjį klubą“, bet ir istorinių krikščioniškosios civilizacijos ištakų suvienijimą. Kartu su Turkija į Europos Sąjungą įsitraukus ir Konstantinopolio ekumeniniam patriarchatui – jau 2007 metų pradžioje ES narėmis taps stačiatikių daugumos valstybės Rumunija ir Bulgarija – realiai bus priartėjama prie to, ką popiežius Jonas Paulius II vadino vieningos Europos darniu kvėpavimu abiem dvasiniais plaučiais, – Vakarų ir Rytų krikščionių bendryste.

Romos ir Konstantinopolio Bažnyčių vadovai abiejų pasirašytame dokumente taip pat solidarizuojasi su visais pasaulio krikščionimis, ypač tais, kurie gyvena skurdo, karų ir terorizmo sąlygomis ir yra priversti pasirinkti sunkią pabėgėlių ir migrantų dalią. Jie patvirtino teologinę nuostatą, jog „nekaltų žmonių naikinimas Dievo vardu yra išpuolis prieš patį Dievą ir žmogiškąjį orumą“ bei pasirengimą ginti kiekvieną prasidėjusią žmogaus gyvybę. Ganytojai ypač akcentavo taikos poreikį konfliktų vargingam Artimųjų Rytų regionui, kuriame „mūsų Viešpats gyveno, kentėjo, mirė ir prisikėlė“ ir kur nuo apaštalų laikų gyvena krikščionių bendruomenės, dabar patiriančios sunkius išbandymus. Kaip tik čia yra reikalingi kuo artimesni visų konfesijų krikščionių ryšiai bei „autentiškas ir kilnus tarpreliginis dialogas, kova su kiekviena prievartos ir diskriminacijos forma“.

Dokumento pabaigoje Šventasis Tėvas ir ekumeninis patriarchas priminė abiem Bažnyčioms didelį susirūpinimą keliančią ekologinę krizę, kuri yra nekontroliuojamos ekonominės bei technologinės plėtros rezultatas. „Kaip religijų lyderiai, mes manome, jog viena iš mūsų pareigų yra drąsinti ir remti visas pastangas, skirtas Dievo kūrinijos apsaugai, kad būsimosios kartos paveldėtų tokį pasaulį, kuriame jos gebėtų gyventi“, – pabrėžiama deklaracijoje. Baigdami pareiškimą popiežius Benediktas XVI ir patriarchas Baltramiejus I pasiuntė sveikinimą ir palaiminimą visiems krikščionims, dar kartą patvirtindami savo ryžtą vystyti dialogą ir ekumeninį bendradarbiavimą.

Prisiminta armėnų tautos tragedija

Kaip minėta, per Šv. Andriejaus bizantišką iškilmę Stambulo Šv. Jurgio katedroje popiežius Benediktas XVI pasakė kalbą, kuri buvo gerokai ilgesnė ir visapusiškesnė už patriarcho Baltramiejaus I homiliją. Be kita ko, Šventasis Tėvas teigė, kad „pasidalijamai, kurie egzistuoja tarp krikščionių, yra skandalas pasauliui ir kliūtis Evangelijai skelbti“. Pabrėžęs skirtumą tarp apaštalo Petro ir jo įpėdinių Romos popiežių visuotinės tarnystės ir jo brolio šv. Andriejaus bei Konstantinopolio patriarchų regioninio apaštalavimo, popiežius Benediktas XVI, sekdamas Jono Pauliaus II pavyzdžiu, pakvietė broliškam dialogui, kad šv. Petro sostas galėtų labiau prisidėti prie krikščionių suartėjimo. „Mano troškimas šiandien yra priminti ir atnaujinti šį kvietimą“, – sakė Šventasis Tėvas.

Pagal nusistovėjusią tradiciją Turkijoje apsilankę popiežiai susitinka su Armėnų Apaštalinės Bažnyčios, kurios nariai sudaro daugumą Turkijos krikščionių, dvasiniais vadovais. Popiežius Benediktas XVI lapkričio 30 dieną taip pat buvo nuvykęs į Stambulo armėnų Švč. Mergelės Marijos katedrą, kur su armėnų patriarchu Mesropu II celebravo Dievo Žodžio liturgiją. Pasveikinęs armėnų krikščionių bendruomenę ir priminęs ankstesnius savo pirmtakų susitikimus su šios vienos seniausių krikščioniškų Bažnyčių hierarchais, Šventasis Tėvas padėkojo armėnams už pavyzdingą ištikimybę tikėjimui, ypač „praėjusio amžiaus tragiškomis aplinkybėmis“. Kaip žinoma, per Pirmąjį pasaulinį karą dėl osmanų vykdytos prievartinės deportacijos žuvo apie 1,5 milijono Turkijos armėnų. Šis susidorojimas tarptautinių ekspertų dažnai įvardijamas kaip XX amžiaus pirmasis holokaustas, nors Turkija jo ir nepripažįsta.

Po pamaldų Stambulo armėnų katedroje buvo palaimintas memorialinis kryžiaus formos blokas, sukurtas paminėti čia buvusių popiežių Pauliaus VI, Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI apsilankymus. Šventasis Tėvas Stambule taip pat susitiko su vietos sirų stačiatikių metropolitu Filuksinu ir Turkijos didžiuoju rabinu Isaku Haleva. Baigiant popiežiaus Benedikto XVI vizitą gruodžio 1 dieną jo aukotos šv. Mišios Stambulo Šventosios Dvasios katalikų katedroje irgi turėjo tam tikrą ekumeninį pobūdį, nes jose dalyvavo patriarchai Baltramiejus I ir Mesropas II, metropolitas Filuksinas bei Turkijos protestantų dvasininkų delegacija.

Dvasinis Turkijos katalikų stiprinimas

Šventosios Dvasios katalikų katedroje, kuri buvo konsekruota 1846 metais, saugomos apaštalo šv. Petro tiesioginio įpėdinio, taigi antrojo popiežiaus šv. Lino (67-69) relikvijos. Popiežius Leonas XIII 1884 metais katedrai dovanojo šv. Jono Chrizostomo relikvijas. Jos šventoriuje yra popiežiaus Benedikto XV (1914-1922) statula, kurią turkai pastatė atsidėkodami jam už rūpinimąsi turkų pabėgėliais Pirmojo pasaulinio karo metu. Prieš pamaldas popiežius Benediktas XVI palaimino čia pastatytą naują statulą, skirtą palaimintajam popiežiui Jonui XXIII, kuris dirbo nuncijumi Turkijoje 1935-1944 metais ir pelnė didelę vietos gyventojų pagarbą. Prie Šventosios Dvasios katedros Benediktas XVI paleido į dangų tris baltus balandžius, taikos ir santarvės simbolius.

Šv. Mišių homilijoje jis dvasiškai stiprino Turkijos mažąją katalikų bendruomenę, vėl palietė ekumenizmo, krikščionių misionieriško pašaukimo ir darnaus sambūvio su islamą išpažįstančia šalies visuomenės dauguma temas. „Broliai ir seserys, kasdienio gyvenimo kelyje jūs nuolankiai bendraujate su tais, kurie neišpažįsta mūsų tikėjimo, bet kurie irgi yra Abraomo tikėjimo paveldėtojai, garbinantys su mumis vieną gailestingąjį Dievą, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Būkite visada atviri Kristaus Dvasiai ir tapkite dėmesingi visiems tiems, kurie trokšta teisingumo, taikos, orumo... Gyvenkite pagal Viešpaties žodžius: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35)“.

Dar vienas šv. Mišias Turkijos katalikų bendruomenei popiežius Benediktas XVI aukojo lapkričio 29 dieną šalies pietryčiuose esančiame Efezo mieste, kur pagal Bažnyčios tradiciją savo paskutinį žemiškojo gyvenimo tarpsnį praleido Švč. Mergelė Marija. Kartu su Šventuoju Tėvu koncelebravo jį iš Vatikano lydėję kardinolai, taip pat Turkijos katalikų sielovadoje dirbantys vyskupai ir kunigai. Šv. Mišių, skirtų Dievo Motinos garbei, homilijoje popiežius Benediktas XVI linkėjo taikaus gyvenimo Turkijos krikščionims, kartu primindamas šešiasdešimtmečio kunigo Andrea Santoro auką.

Šis Turkijoje dirbęs žymus italų misionierius buvo musulmonų nužudytas vasario mėnesį. Šventasis Tėvas kvietė tikinčiuosius pasitikėti Švč. Mergelės Marijos globa ir imti pavyzdį iš jos nuolankaus tvirtumo, „ypač sunkumų ir pavojų bandymuose, kaip mes tai žinome iš puikaus liudijimo, kurį mums davė Romos kunigas A.Santoras... Marija mus moko, kad vienintelis džiaugsmo ir garantuotos paramos šaltinis yra Kristus, ir kartoja Jo žodžius: „Nebijokite“ (Mk 6,50), „Esu su jumis“ (Mt 28,20)“.

© 2006 „XXI amžius“