|
Vaikų teisės, o pareigos?
Dažnai su nerimu pamąstau: kur mes nukrypome vaikų auklėjimo srityje? Kodėl šią itin jautrią problemą leidžiame svarstyti valdininkams, nedaug tenutuokiantiems apie vaikų psichologiją? Suprantama, vaikų teisės turi būti apgintos ir saugojamos valstybiniu mastu. Tačiau, ginant vaikų teises, kažkodėl nustumtos į šalį bet kokios pareigos, pažeista teisių ir pareigų tarpusavio sąveika. Prieita netgi prie kraštutinumo: nevalia vaiko pabarti, skirti jo jėgoms ir sugebėjimams tinkamų darbelių, priminti vaikų pareigas tėvams, mokyklai, aplinkai. Liūdniausia, kad vaikų sudievinimas prasidėjo nuo aukščiausių valdžios institucijų, pirmiausia nuo Prezidentūros. Šia kraštutine ir netgi pavojinga tendencija užsikrėtė Švietimo ministerija, mokyklos, pagaliau tėvai.
Suprantu, jog vaikai tai mūsų tautos ateitis. Jų teisės turi būti apgintos valstybės mastu, juo labiau kad šiandieninė demografinė padėtis Lietuvoje katastrofiškai blogėja. Todėl būtina vaikus kaip niekuo kitu nepakeičiamą genetinį fondą apsaugoti nuo bet kokio negatyvaus poveikio. Tačiau, ginant vaikų teises, nevalia užmiršti pareigų, pažeisti jų tarpusavio sąveikos. Deja, išėjo atvirkščiai: išplėtus teises, liko nustumtos į šalį pareigos.
Kiekvienas žmogus, taigi ir vaikas, stengiasi savo teises, savo buities erdvę apsaugoti ir apginti. Tai prigimtinis savisaugos instinktas. Vaiko teisė į racionalią mitybą, poilsį, teisė žaisti, bendrauti ir kita turi būti užtikrinta. Už ją atsako šeima, mokykla, aplinka, pagaliau ir pati valstybė. Svarbiausias vaikų teises reglamentuoja ir gina atitinkami įstatymai. Kas išdrįsta vaiką išnaudoti, skriausti, trukdyti jo normaliam fiziniam bei protiniam vystymuisi, tas pažeidžia vaiko teises ir užsitraukia atsakomybę.
Šiandien Lietuvoje susidariusi kurioziška padėtis: Prezidentūra, Seimas, Švietimo ministerija ir kitos vaikų teisių gynimo institucijos pabrėžtinai deklaruoja ir gina vaikų teises įstatymais bei instrukcijomis. Tai būtų pagirtina, jei šalia teisių aiškiau akcentuotų ir pareigas. Deja, tuose įstatymuose ir instrukcijose pasigendame ryškesnių užuominų apie pareigas. Nuolat primenama, jog reikia vaikus mylėti, gerbti, nevalia vartoti fizinių ar psichinių, psichologinių poveikio priemonių, žeminančių vaiko orumą. Jei vaikas nedorai elgiasi, nešvankiai kalba, pradeda vartoti alkoholį, narkotikus, rūko, prisidengdamas išpūstomis teisėmis, o suaugusieji negali jo griežčiau įspėti, tai argi čia ne meškos paslauga? Jei paaugliai berniukai, susibūrę į gaujas, naktimis valkatauja, trikdo kitiems poilsį, gadina kelio ženklus, terlioja pastatų sienas, triukšmauja, dažniausiai apsvaigę nuo alkoholio, argi mes, suaugusieji, privalome būti pakantūs ir tylėti? (Pateikiu vieną konkretų pavyzdį: paauglys, įsibrovęs į svetimą sodą, bandė prisiskinti kriaušių. Ryžausi jį įspėti, jog nepadoru vogti. Ir ką gi: susitelkė šešių nepilnamečių berniukų gauja ir ėmė mane naktimis terorizuoti: laidė sniego gniūžtes į langų stiklus, sprogdino pirotechninius užtaisus, prie laukujų durų atlikinėdavo gamtinius reikalus ir išterliodavo durų rankenas bei langų stiklus. Ir taip tęsėsi gana ilgai. Kreipiausi į policijos nuovadą, bet ir ji pasirodė esanti bejėgė.)
Diržo pedagogika atgyvenęs ir visuotiniai pasmerktas vaikų drausminimo būdas. Tai carinės baudžiavos reliktas, kuris buvo plačiai naudotas ne tik šeimoje, bet ir mokyklose; jį naudodavo dvarų prievaizdai prieš beteisius baudžiauninkus. Verta prisiminti sovietinių tardytojų ir jų parankinių budelių rafinuotas fizines bausmes, plačiai taikytas kaliniams. Kai kurie tėvai dar ir šiandien pykčio įkarštyje panaudoja gėdingą bausmės priemonę rykštę ar diržą. Todėl būtina tokius tėvus drausminti.
Tačiau tos teisės taip išplėstos, kad nevalia vaiko ne tik mušti, bet ir griežčiau įspėti, pabarti ar pamokyti. Todėl vaikai tomis teisėmis nevaržomi piktnaudžiauja. Gana dažni atvejai, kai, pašaliniam žmogui įspėjus neklaužadą, tėvai piestu šokasi savo atžalą apginti. Vaikai, tėvų permylėti, užaugę gali atsukti savo ragelius į pačius tėvus. Šitokių pavyzdžių gana daug.
Vaikų užimtumas laisvalaikiu toli gražu nėra tobulas. Būtina rimčiau susirūpinti jų sportinės, darbinės, kūrybinės ir kitokios veiklos gerinimu. Vaikai, laisvalaikiu užimti sportu, žaidimais, iškylomis, kūrybine veikla ir lengvu fiziniu darbu, bus atitraukiami nuo beprasmio šlaistymosi užkaboriuose, gatvėse ar laukuose, kur neribotos galimybės nusižengti ar net nusikalsti. Leiskime jiems pajusti darbo drausmę bei pergalės džiaugsmą. Argi normalu, kai mokyklų ūkvedžiai, valytojos, netgi mokytojai šluoja prie mokyklų esančius takus, grėbia nukritusius medžių lapus, rankioja šiukšles, o vaikai tuo metu žiopso ir šaiposi ar už kampo susispietę rūko. Šitokius vaizdus mačiau ne kartą. Kai paklausiau mokyklos direktorę, kodėl paaugliai nepratinami prie jiems lengvai įveikiamų, neilgai trunkančių darbelių, gavau atsakymą: juk tai būtų fizinis vaikų išnaudojimas, jų teisių pažeidimas. O kodėl vaikai nesulaikomi nuo rūkymo? Atsakymas buvo toks pat: negalima pažeisti vaikų teisių. Supratau, kad mokyklos vadovė dėstė ne savo samprotavimus. Juk mes, suaugusieji, irgi kažkada buvome vaikai. Tėvai ir pedagogai pratino mus prie darbo, ir niekas tada nekalbėjo apie vaikų fizinį išnaudojimą, apie jų teisių pažeidimus. Atvirkščiai: darbas užgrūdino fiziškai, išugdė valingumą bei ištvermę. Dažnai darbas vaikus geriau auklėja nei žodis. Leiskime vaikams pajusti darbo reikšmę ir pergalės džiaugsmą. Tik nevalia jiems skirti pernelyg sunkių ir sudėtingų darbų, galinčių traumuoti fiziškai ar psichiškai.
Teisės, protingai derinamos su pareigomis, ugdo atkaklius, valingus ir ištvermingus piliečius, o ne ištižėlius.
Žiniasklaidos priemonės privalėtų dažniau ir drąsiau kelti nepilnamečių nusikalstamumo atvejus viešumon pabrėžiant jų pareigas tėvams, mokyklai, visuomenei. Deja, televizijos ekranuose dažnai rodomos žiaurumo scenos ir pornografija. Šitaip nuodijama nepilnamečių vaizduotė, mąstysena, žalojama jų psichika. Nejaugi negalima užkirsti kelio komercinės televizijos, bulvarinės spaudos ir kitų žiniasklaidos priemonių skleidžiamam antimoraliniam niekalui? Juk aiškiai matome, kaip gausėja įžūlių ir agresyvių, suluošintos dorovės vaikų bei paauglių. Ar tai ne iškreiptų įstatymų, instrukcijų, susijusių su nepilnamečių auklėjimu, ir žiniasklaidos skleidžiamo antimoralinio šlamšto pasekmė?
Antanas MARČIULAITIS
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2006 XXI amžius
|