Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Lietuvos tremtiniai Prancūzijoje

Teresė ŪKSIENĖ

Lietuvos piligrimai prie paminklo Koblence

Prie Šamboro pilies

Iškeliaujame…

Kaip ir kasmet mes, grupė politinių kalinių ir tremtinių, šį rudenį išvykome į piligriminę kelionę. Šiemet – į Prancūziją.

Piligriminės kelionės organizatorė gydytoja Irena Pajarskienė pristatė iš visos Lietuvos susirinkusius piligrimus: čia ir iš Kauno, ir iš Vilniaus, Klaipėdos, Vilkaviškio, Marijampolės, Alytaus, Joniškio, Tauragės, Kybartų ir Šilalės. Ir beveik visi – tremtiniai, politiniai kaliniai, rezistentai ar jų vaikai, vaikaičiai. Į kelionę išsiruošusi ir jaunutė Edita iš Alvito su savo močiute Salomėja, buvusia tremtine, ir dvi sesutės, atvykusios iš Rusijos atostogų į Lietuvą. Abi gimusios Krasnojarsko srityje, tremtinių šeimoje. Jelena Butkus likusi gyventi Archangelske, o Viktorija – Krasnojarsko srityje, Boguskane. Puikios moterys, mylinčios savo tėvų – tremtinių gimtąją žemę, kasmet čia atostogaujančios, uoliai besimokančios lietuvių kalbos.

Nemaža dalis piligrimų jau ne vienerius metus keliavę drauge, aplankę Italiją, Čekiją ir Slovėniją, Lurdą bei daug kitų vietų. Didesnė keliautojų dalis – pirmą kartą pakviesti į kelionę. Mūsų gidė – „Titano vartų“ direktorė Teodora Dilkienė. Džiaugėmės jos rūpesčiu, meile ir atidumu kiekvienam.

Paliekame Lietuvą

Priartėjome prie Lenkijos sienos. Po trumpų formalumų – Lenkijos žemė. Tokia panaši į Lietuvos. Ir nenuostabu, nes Suvalkai – buvusi Lietuvos dalelė. Čia ir dabar lietuviškai kalbama. Pravažiavome Lomžą, kur popiežius Jonas Paulius II meldėsi už Lietuvą. Grožėjomės švytinčiomis ant kalno bažnyčiomis.

Dainos kelionėje persipynė su atgaivinta skaudžia piligrimų praeitimi. Kiekvienas turėjo ką pasakyti, palengvinti savo širdį atskleisdamas skaudžius išgyvenimus. Skambėjo giesmės, eilės. Iki ašarų graudus Ritos Mikėnaitės-Briedienės pasakojimas, tarsi sakmė apie kūdikystę ir vaikystę, praleistą kalėjimuose. Po mamos širdimi ji kalėjo Lukiškėse, paskui – Gorkio kalėjime. Nuvežta į lagerį, mama pagimdė ją 1945 m. lapkričio 20 d. „Neturėdama kuo maitinti, mama atiduodavo savo davinį moteriai, maitinančiai savo kūdikį, kad pamaitintų ir mane. Arba sukdavo į marlę tai duonos gniužuliuką, tai žalios bulvelės. Jeigu gaudavo lašinių gabaliuką, būdavo didžiausia šventė. Taip mamytė neprivalgiusi nusilpo ir susirgo džiova“, – pasakojo Rita. Kai mergaitei suėjo trys mėnesiai, ją atėmė iš motinos ir išvežė į vaikų namus. Mirus Stalinui, joms leido grįžti į Lietuvą, bet ir grįžusios jos neturėjo kur gyventi. Mama gydėsi ligoninėse, o Ritą apgyvendino Laurų vaikų namuose. Iki 18 metų jai teko blaškytis tarp Antalieptės ir Antazavės vaikų namų. Sulaukusi 18 metų, grįžo pas mamą į Šiaulius, pradėjo dirbti Šiaulių televizorių gamykloje. Mama netrukus mirė. Šiauliuose ištekėjo, užaugino du sūnus. Šiandien Rita – su mumis. Daužyta, laužyta, bet nepalaužta.

Per Vokietiją į Liuksemburgą

Nakvynės sustojome Montabauro miestelyje, jaunimo viešbutyje. Rytą iš Montabauro skubėjome į Koblencą, įsikūrusį Reino ir Mozelio upių santakoje. Iš tolo apžiūrėjome Karolio Didžiojo laikus menančią tvirtovę. Prie Mozelio aplankėme XII amžiuje pradėtą statyti Dievo Motinos bažnyčią.

Pasižvalgę po Koblencą, Mozelio pakrantėmis išvykome į Liuksemburgą. Mozelio pakrantės, ypač dešinioji, ištisai apsodinta vynuogėmis. Pakrantėse – uolos, o ant jų – vynuogynai. Čia gyvena nepaprastai darbštūs, tvarkingi žmonės. Vynuogynų ploteliai džiugina akį ir širdį. Taip nepastebimai privažiuojame Ardėnų kalnus.

Liuksemburgo hercogystė

Mes jau Liuksemburge, kuris įsikūręs ant aukštų Petrusės upelio krantų, kuriuos jungia apie 100 tiltų. Trečdalį jo sudaro miškai. Gyventojų – vos 500 tūkstančių. Per Liuksemburgą taip pat vingiuoja Mozelis. Šalyje palankios sąlygos žemės ūkiui. Labai vertingi yra Liuksemburgo vynai. Jų nerasime niekur kitur – jie gaminami tik šalies reikmėms ir neeksportuojami.

Aplankėme pilį – buvusią Liuksemburgo tvirtovę. Likę tik užkonservuoti jos pamatai. Ilgą laiką Liuksemburgas ėjo iš rankų į rankas, kol įgijo nepriklausomybę. Liuksemburgo Dievo Motinos katedra tapo miesto simboliu. Įdomu, kad čia Marijos atvaizdas kasdien rengiamas naujais apdarais. Iš Liuksemburgo pasukome į Prancūziją.

Po svajonių miestą – Paryžių

Pasiekėme Prancūzijos sostinę – Paryžių. Jis įkurtas prieš 2000 metų. Paryžiuje gausu muziejų, paminklų. Luvre žavėjomės Nikės statula, Leonardo da Vinčio „Mona Liza“ ir kitais paveikslais. Grožėjomės gotikos šedevru – Reimso katedra, Eifelio bokštu. Aplankėme Invalidų rūmų ansamblį. Tai nepaprastai gražus statinys. Apžiūrėjome ten esantį raudoną granito karstą – tai Napoleono karstas. Teodoros pasakojimas nukėlė mus į Napoleono Bonaparto laikotarpį, priminė prancūzų žygius per Lietuvą, didžiojo karvedžio pralaimėjimą, tremtį į Elenos salą, jo mirtį.

Gidė pasakodama mus mintimis nukėlė į tolimą istorinę praeitį, kai Bastilijos tvirtovėje kalėjo Marija Antuanetė, kai karaliams iš po giljotinos ritosi galvos. Dabar vietoj ešafoto stovi aukštas obeliskas, o tvirtovės vietoje – teatro rūmai. Ten mes klausėmės koncerto. Operos teatro rūmuose apžiūrėjome įspūdingas skulptūras. Paskui, susėdę ložėse, klausėmės nuotaikingos operos.

Kur tik ėjome, buvome pakerėti Paryžiaus senamiesčio grožio. Santarvės aikštė, Luvro ansamblis, Eliziejaus laukai, Triumfo arka, Monmartras, modernios architektūros Defanso rajonas, Jėzaus Širdies bazilika, Liuksemburgo sodai, Panteonas – žymių žmonių laidojimo vieta, kur ilsisi V. Hugo, Voltero ir kitų įžymybių palaikai, Lotynų kvartalas, kuriame susispietusios svarbiausios ir seniausios mokslo įstaigos, universitetai, katakombos, prie kurių užrašas byloja: „Sustok, tai mirties karalystė“, Žoržo Pompidu meno ir kultūros centras – viskas paliko neišdildomus įspūdžius.

Skubame į Dievo Motinos katedrą

Mes vėl esame seniausioje miesto dalyje – Siti saloje, kurioje stovi Dievo Motinos katedra. Atskubėjome ankstyvą rytą pasimelsti, išklausyti šv. Mišių, padėkoti Dievo Motinai už globą kelionėje, už tėvynės laisvę, kuri suteikė mums galimybę pamatyti pasaulį, keliauti. Katedra savo didingumu kėlė sielą aukštyn. Apžiūrėję katedrą, tęsėme kelionę po Paryžių.

Toliau kelias vedė į Versalį. Tai – karalių rezidencija.

Po trumpos, bet turiningos pažinties su Paryžiumi išvykome į Luaros slėnį, kur yra keletas pilių. Kadaise jų būta per penkiasdešimt, o šiuo metu likusios aštuonios. Mes aplankėme tik dvi. Į Šamboro pilį važiavome Luaros pilių – karališkuoju keliu. Pilys slėnyje statytos XIV-XV amžiais, kai Paryžius buvo puldinėjamas priešų.

Šamboro pilis – vienas didingiausių renesanso stiliaus šedevrų, turintis gotikos elementų. Dabar čia yra Prancūzijos prezidento medžioklės plotai. Šamboro pilis – viena gražiausių pilių pasaulyje.

Iš Šamboro pilies ieškojome kelio į Ambuazė pilį-tvirtovę, kurios Šv. Flinto koplyčioje palaidotas renesanso epochos genijus Leonardas da Vinčis. Ambuazė pilį pastatė Kotryna Mediči.

Skambant autobuse dainoms, važiavome gražiomis Luaros upės pakrantėmis. Sustojome vyno augintojų ir gamintojų sodyboje. Vaišingas šeimininkas, prancūzas, pakvietė į vynuogyną. Gardžiavomės vynuogėmis, po to nuosavame fabrikėlyje šeimininkas mums papasakojo, kaip gaminamas vynas.

Pagaliau autobusas pasuko Lietuvos link. Ji dar labai toli. Pirmą dieną turėjome pasiekti Lenkiją, o paskutinė diena pati sunkiausia – laukė per 1000 km iki Lietuvos sienos.

Nuoširdžiai dėkojame mūsų piligriminės kelionės organizatorėms Irenai ir Teodorai už rūpestį mumis, už gerumą ir šilumą, kurią kiekvienas jautėme įspūdingoje kelionėje.

© 2006 „XXI amžius“