Lietuva turizmui siaubas!
Kasdien didžiuosiuose Lietuvos dienraščiuose skaitome apie turistų išgyvenamus sunkumus Lietuvoje: nėra sąlygų kur atlikti gamtinius žmogaus reikalus; užsienio privačių lėktuvų pilotai bijo leistis Lietuvos oro uostuose dėl brangiausios Europoje viešnagės ir patogumų stokos (nes ir pilotui, ir keleiviams turistams nusileidus reikia ieškoti krūmų). Be šių nepatogumų, aptarnavimas visapusiškai nenormalus kitų kraštų privačių lėktuvų uostų atžvilgiu: leidimosi, lėktuvo pastatymo ir užimamos oro erdvės (ar ne juokas!) mokesčiai smaugia. Be to, turistus atbaido ir sudėtinga muitinės procedūra pasų kontrolė, užtrunkanti daug valandų. O šiuo atžvilgiu priežastis yra kontrolieriaus lietuvių ar anglų kalbų nemokėjimas, nes yra tik rusakalbis tarnautojas Lietuvoje.
Taigi, atrodo, kad mūsų Vyriausybė, pabrėžianti valstybines įplaukas iš turizmo, visai nesirūpina turizmo patrauklumo sąlygomis. Atrodo, kad vyksta atvirkštinis veiksmas: Lietuva nepatraukliausias kraštas turizmui. Dėl patogių sąlygų stokos turistams Lietuvoje turizmo verslas gali žlugti. Mat dėl Europoje sklindančių kalbų apie pasibaisėtinas sąlygas turistams, atrodo, mūsų Vyriausybė visai nekreipia į tai dėmesio ar neskaito spaudos ir dažnai pasako: Nieko negirdėjau, gandai ir t.t.
Nuo seno yra žinoma, kad krašto kultūrą rodo žmogiškojo gyvenimo poreikiams teikiamos sąlygos, dažnai pabrėžiamos ir žmogaus gamtinių poreikių sąlygos.
Labai siaubingai atrodo apgailėtina duobių situacija Lietuvos mokyklose. Vyriausybė ES pinigais turėtų tvarkyti švietimo įstaigose ir šią žmogiškųjų poreikių sritį, kuri nuo sovietų laikų ir šiandieninėje Rusijoje viešajame gyvenime, net ir kurortuose, nepasikeitusi.
Afrikos džiunglių ar Australijos aborigenų gyvenimo sąlygų nereikėtų taikyti vadinamajam Vakarų pasauliui. Labai nemalonu apie tai kalbėti, bet mokytis žmoniškai gyventi reikia ir reikia skubaus Vyriausybės dėmesio šioms sąlygoms taisyti, tarp visų kitų ir žmogiškojo gyvenimo sąlygų gerinimo. Nes prarasime ne tik turistus, bet ir savo augančią kartą, kuri, matydama geresnes gyvenimo sąlygas kituose Europos kraštuose, paliks savo tėvynę.
Lietuvoje apgailėtinos padėties yra žmogaus gamtinių poreikių sąlygos ir mūsų bažnyčiose. Jei arti nėra kavinės ar restorano (ir krūmų), tai šiam reikalui nė malda nepadės. Todėl, kiek patiriami, bažnyčių pastatuose turi būti ir tualetai, ir aiškiai nurodoma, ir neužrakinta, ką neseniai teko matyti: didelėje, naujoje bažnyčioje, didelio įvykio metu, po šv. Mišių, stovėjo eilė prie užrakintų tualeto durų, o vienas pasiryžėlis ieškojo rakto, kad galėtų žmonėms patarnauti (neteko sužinoti, ar pavyko).
Nemalonu šiuo klausimu kalbėti katalikų spaudoje, bet paliesti žmogaus buitinį gyvenimą Lietuvoje yra privalu, kaip kalbėti apie vietas, kur vyks bažnytiniai atlaidai.
P.S. Skaudu žiūrėti per televiziją demonstruojamus
puikiai įrengtus butus, puikiuose užmiesčio nuosavuose politiko,
Seimo nario ar verslininko namuose, kur ir šuniui graži lovavietė,
spalvoti kaspinai, geruose grožio salonuose gražiai padaryta šukuosena
ir savininkui, ir šuniui. Kitą kartą pakalbėsiu ir apie šią sritį.
Tai yra mūsų žmogiškojo gyvenimo ne visai vertingos apraiškos.
Papasakosiu ir apie verslininkus (ypač maisto
sričiai atstovaujančius), nesugebančius pastebėti akis badančio
įvykio, kuris tarnautų ir jums, ir kitiems naudą neštų. Jadvyga
© 2006 XXI amžius
|