Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Parodos
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Dienos su šventais paveikslais

Janina SEMAŠKAITĖ

Juozas Jankauskas – sovietų kariuomenės karys

(Tęsinys. Pradžia Nr.1, 3, 5, 7)

Marija Jankauskienė tęsia: „Dažnai mūsų namuose lankydavosi Žvirgždėnų partizanai Jonas Mikailionis-Putinas, Jonas ir Gabrielius Turskai, Jonas Dulius. Mėgo iš širdies pasikalbėti, tikėjo, kad Lietuva bus laisva Alfonsas Krisius iš Vieciūnų kaimo. Visų jų likimas vienodas, tik ne visų žūties aplinkybes žinau. Galiu šiandien tik tiek pasakyti: jie kovojo, gynėsi ir gynė kaimus nuo enkavėdistų plėšikavimo. Gynė, kol buvo gyvi. Atkaklūs, bebaimiai, stiprūs ir gražūs – tokius juos pažinau...“

– Ką nors iš stribų irgi prisimenate? – klausiu Marijos.

– O taip! Juk ir jie buvo iš tų pačių kaimų, iš tokių pačių pirkelių į gyvenimą išėję. Taip, pamenu ir jau neužmiršiu nei jų, nei jų darbelių... Pati dažnai klausiu: kodėl su priešais susidėjo? Iš baimės, dėl silpnos dvasios ar godumo pinigams? Kas gali pasakyti? Siautėdavo po kaimus su enkavėdistais Algirdas Ciūnys, tai jį už išdavystes partizanai ežeran pamerkė... Pažino juos visi aplinkinių kaimų žmonės, vengė net kelyje susitikti, iš toli pamatę sukdavo į šalį. Užkliūdavo į mūsų Melnytėlės kaimą stribas Povilas Bakšys iš Griciūnų ir Juozas Patackas iš Tamašavos. Patackas – apsimetėlis. Savame kaime buvo ramesnis, mažiau gąsdino žmones, vaidino, kad tik iš bėdos į stribus nuėjęs, nes nenorėjęs rusų armijon pakliūti. O kituose kaimuose plėšikavo, lakstė kalašnikovą atkišęs, grasindamas Sibiru. Ir nė vienam nepavyko su juo susitarti, kad nors vaikui leistų pabėgti, kai vežė į Sibirą. Pats lydėdavo žmones iki ešelonų. Bet... blogi darbai visada išaiškėja, nors ir angelu apsimesk. Stribai bijojo tik vieno – kad neliktų Lietuvoje jų kruvinų darbų liudininkų. Ir Juozas Bakšys iš Griciūnų, ir Levas Šalkauskas iš Užukalnio aršūs stribai buvo. Aršiausiai komunistams tarnavo Boleslovas Arbačiauskas iš Tamašavos. Šitas tai visiems okuopantams geras buvo: ar vokietis, ar rusas, kas valdė, tam ir tarnavo. Nusikepurnėjo ir tas, nors buvo pamiršęs, kad yra mirtingas. Visų ponų tarnai ir yra didžiausi tautos išdavikai.

Žinoma, už auksą, už pinigus velniui dūšią pardavė, plėšė ir išdavė savus, bet jokių turtų neužgyveno, tik gyrėsi, kad mergų kaimuose net keturiolika turėjęs. O rusas Sogranas buvo visų stribų vadas. Su juo ne kartą teko pasikalbėti: kad tik žodis netiko – tuojau automatą atkiša. Buvo įgudęs šaudyti...

Būta dienų, kurių Marija jau niekada neištrins iš atminties, nepajėgs, nors labai norėtų. Nutyla vargus išvargusi moteris, nubraukia ašarą skarelės kampeliu ir pasakoja atsidususi:

– Vieną dieną Sogranas su didele palyda į mūsų trobelę užėjo. Įsakė mums sėdėt ir tylėt! Sėdim. Tylim. Žiūrim, kas bus toliau? Ir jis sėdi, pro langą dairosi. Laukia. Atėjo vienas kaimynas su reikalu, paskui – kitas ir dar trečias pasišnekėt užsuko, o Sogranas sako: „Tuoj visi susirinks…“ Neišleido kaimynų namo, liepė laukt partizanų. Tris dienas laukė ir dar valgydink juos! Visada alkani, niekaip pilvų neprikemša! Laimė, partizanai per tris laukimo dienas neužėjo, gal pajuto, kad jiems pasala surengta? O Sogranas nerimsta nieko nesulaukęs, keikiasi triaukščiais ir sako man: „Tu palauk, palauk! Dar sudegsi su visais vaikais!“ Ką jis norėjo pasakyti, supratom vėliau, kai Sogranas žlugus pasalai išsivedė savo gaują. Tik tada pamatėm, kad kiti stribai buvo sulindę į kluoną ir išpešę skylę stoge, susėdę ant šieno, automatus pro skyles iškišę, laukė partizanų. Gal ateis? Atradom stribų paliktus pėdsakus kluone: konservų dėžutes ir tuščius butelius. Ilgai jie tykojo, stebėjo, gal kas suka nuo miško keliuku mūsų link. Nors tada jie partizanų nesulaukė, mano vyrą vis tiek areštavo. Ir suėmę taip sumušė, sudaužė galvą, kad buvęs sveikas žmogus proto neteko, susirgo, visam gyvenimui liko invalidas. Jį greit išvežė į Lukiškių kalėjimą Vilniun ir ten penkerius metus išlaikė. Paskui nuteisė dvidešimt penkerius metus kalėti.

Kai vyrą išvežė, sumušę iki pamišimo, pas mane atėjo pats Sogranas ir liepė:

– Eik į mišką ir surask partizanus, tada vyrą paleisim.

Neišlaikiau ir pradėjau šaukti:

– Jums reikia, jūs ir eikit ieškoti! Norit, kad vaikai našlaičiai liktų? Tėvo jau neturi. Uždarėt! Niekur aš neisiu, jei norit – mane su vaikais sušaudykit, vis tiek jau visiems lietuviams galas atėjo!

Sogranas trenkė durimis ir išėjo. Kitą dieną pro duris įvirto Sograno smogikas stribas Boleslovas Arbačiauskas:

– Einam kluonan, tvartan, pažiūrėsim, ką turi? Kiek gyvulių, vištų, paršų…

Visus pašalius išvaikščiojo, rašė, skaičiavo galvas, o įdienojus pasakė:

– Važiuosi Sibiran su visu peru! – Ir liepė ruoštis.

Vaikai pradėjo verkti ir aš kartu: tėvo nėra, mus nežinia kur ištremia. Ašarodami sukrovėm viską, ką sugriebėm, sumetėm į maišus duoną, miltus, kiek ko tuo metu turėjom, surankiojom šiokius tokius vaikų drabužėlius…

Buvo šaltas 1951-ųjų spalio mėnuo. Už pagalbą partizanams Marija Jankauskienė su trimis mažais vaikais – Onute (1941 m.), Petriuku (1944 m.) ir Jonuku (1950 m.) ištremta į Irkutsko srities Grišano miestą. Kartu išvežė ir vyro motiną, taip pat Mariją Jankauskienę. Kai atvežė juos į vietą, pervargusius, nusilpusius kelionėje, tuojau pat liepė eiti į darbą ir įspėjo: „Nesitikėkit, kad sugrįšit į Lietuvą. Jus atvežė čia visam laikui, iki gyvos galvos. Iki mirties“. Vėliau Marijai vietos viršininkai dažnai primindavo: „Jūs – banditų sėbrai. Nė nemėginkit ieškoti šiltesnės vietos ir lengvesnio darbo!“

– Išvarė mus, moteris, kirtikliais kasti įšalusios žemės, rausti griovių. Niekam nerūpėjo, kad išvežė neleidę šiltesnių drabužių nei daugiau maisto pasiimti. Aišku, vėliau iš namų viską sugrobė Sograno stribai. Labiausiai gaila nuotraukų, kurias buvau paslėpusi, bet jie surado, visas slaptavietes iškniso… Laimė, tada dar jauna, sveika buvau. Dirbau sunkiausius darbus kolūkyje, kad tik vaikai badu nenumirtų. Išvežė sveiką, grįžau jau be sveikatos. Vaikai Sibire lankė rusišką mokyklą, lietuviškai kalbėjomės tik namie, tarp savęs…

Pareidavo vėlai vakare Marija po darbo, tuoj pripuldavo, apsikabindavo vaikai. O ji pamelžusi kolūkio karves būdavo taip išvargusi, kad ilgai neištiesdavo sutinusių, sugrubusių nuo melžimo pirštų ir sėdėdavo nusvarinusi rankas. Apsivydavo jos kaklą vos antrus metelius pradėjęs mažasis Jonukas ir tyliai verkdavo prisiglaudęs, kol Marijos skruostai likdavo šlapi nuo vaiko ašarų. Sėdėdavo visi apsikabinę, iki mama atgaudavo jėgas ir imdavo virti skurdžią vakarienę.

– Vyras, visai pametęs protą, neatsigavo net psichiatrinėje ligoninėje. Tada jį, visišką invalidą, ginkluoti palydovai 1956-aisiais atgabeno į Grišaną ir atidavė man: „Tau pagalbininką atvežėm!“ Jie tyčiojosi iš mūsų. Vyras dirbti jau nebegalėjo, nesuvokdavo, kur esąs, kur ir ko eina, buvo gyvas sapnelis. Reikėjo nuolat šalia jo būti, lyg prie mažo vaiko. Melžėm kolūkio karves: kai vyras kiek atsigavo, tai mano prižiūrimas šiek tiek dirbo. Taip ir prasimaitinom.

Praėjus ketveriems metams po Stalino mirties, 1957-aisiais, Jankauskų šeimai buvo leista išvažiuoti.

– Paleido! Mes jau laisvi! – pasakoja Marija. – Tikėjomės, kad esame laisvi. Grįžau į savo kaimą su ligotu vyru ir nepilnamečiais berniukais, tik dukrai jau buvo suėję šešiolika, ir ji man padėdavo darbuotis. Tačiau vyrui visiškai pašlijo sveikata ir vėl teko jį išvežti gydytis į Naujosios Vilnios ligoninę. Didžiausias smūgis – vietinių komunistų įsakymas: „Grįžkit, iš kur atvažiavot! Jūsų čia nereikia!“ Nepriėmė, neregistravo. Pritrūko kantrybės su jais derėtis, žemintis ir prašyti. Nuėjau pas rajono komunistų valdžią ir pasakiau: „Neleidžiat gyventi savo varganoje, apiplėštoje trobelėje? Gerai! Kaip norit! Atvešiu jums nesveiką, be proto žmogų ir paliksiu. Žinau, kas jį sumušė: stribai Juozas Patackas iš Tamašavos kaimo, Danius Tatulis ir šitas jūsų vadas Sogranas. Jūs mane išvežėt, bet į namus išleidot ne jūs! Aš netylėsiu, važiuosiu į Vilnių, pasieksiu Maskvą, jei reikės – ir pasiskųsiu. Kaip norit!“

Išrėkiau jiems į akis ir išsigandau: ar ne per daug prišnekėjau? Mano nuostabai, buvo leista mums sugrįžti į savo trobelę, kuri stovėjo apleista, vėjų perpučiama, skylėtu stogu. Puolėme lopyti, tvarkyti kartu su vaikais. Svarbiausia – mes jau buvome savo namuose. Savo gimtinėje. Vėl pradėsim gyventi... Sodinau gėles palangėje, o ausyse skambėjo sukomunistėjusių Lietuvos valdininkų žodžiai, nugirsti jau išeinant, už durų:

– Niekam ta griuvena troba nereikalinga, tegul gyvena, kur nori. Suk juos velniai! Šitie jau nepavojingi...

– Neslėpiau nuo vaikų nieko, jie žinojo, kas su mumis nutiko ir kodėl, matė savo tėvą, sergantį ir sveikstantį, tačiau dirbantį lyg per sapną. Pastumsi, būsi šalia – dirba, žino, ką daro. Nieko šalia nėra, ir pasimeta... Tylėjo vaikai, kentė „banditukais“ vadinami ir viską be žodžių suprato. Nedidelio protelio mūsų viršininkų būta: taip, mes tapome bejėgiai, pavargę, nusivylę, anot jų, – nepavojingi... Tačiau jie nesuprato, kad mes niekada nemąstysim okupanto protu ir negarbinsim jų kruvinų stabų. Tiesa, aš primindavau Jonukui, kad užmirštų nuoskaudas, nes kaltus dėl mūsų kančių teis Dievas, tačiau Jonukas užaugo niekam nenusilenkiantis, stipriai sužeistas dar Sibire išgirsto prakeiksmo – „bandito išpera!“. Prašydavau vaikų: „Jūs tik mokykitės. Visa, kas gera, tyliai priimkit, su kuo nesutinkat – paslėpkit širdelėse. Gal ateis laikas, kai galėsim viską atvirai išsakyti.“ Ir išsiugdė Jonukas, ilgai tylėjęs, didelę neapykantą, ypač už „bandito vaiką“, išgirstą jau Tėvynėje. Ir negalėjo atleisti, kiekviena proga juokėsi iš raudonojo melo propagandos, pasakojo apie „laisvę ir komunizmą“, matytą Sibire. Visomis priemonėmis gynė tiesą, jei kas nors jam primindavo tėvų veiklą. Nenorėjo suprasti, kad yra laikas, kada tenka patylėti... Dvidešimt šešerių metelių sulaukusį radome jį negyvą. Žinau, jį nužudė tie, kuriems mes buvome tik... „banditai“. Tokią aš mačiau jo mirties priežastį, nors niekas mirties aplinkybių netyrė. Kam tuo metu rūpėjo tremtinių vaiko mirtis?

Smulkutė gležna moteris Marija pasirodė esanti už visus stipresnė. Išslaugė, pastatė ant kojų vyrą, nors šis ir neatgavo, kaip ji sako, „išmušto protelio“, bet dirbo ūkyje, ir labai sunkiais „kolūkių klestėjimo“ metais vaikams duonos užteko.

Marija tėviškėje vėl rože pražydo ir sustiprėjo tiek, kad dar du sūnelius pagimdė – Algį ir Mindaugą.

– Viešpatie! Nežinojau, verkti man dėl tų vaikelių ar džiaugtis? – prisipažįsta Marija. – Juk tokiu varganu laiku į pasaulį atėjo. Ar mums mažai buvo kančių, bėdų ir alkio? Kaip aš juos užauginsiu? Mąstydavau ir užmigdama, ir prabudusi: ar užteks jėgų? Užteko...

Patarimų iš kaimo žmonių Marija įvairiausių prisiklausė, kaip vaikelių, dar negimusių, atsikratyti... Vyrai net pasišaipydavo: „Matai, diedui protas išmuštas, o ką su žmona veikti – žino!“

Joks pasaulio išminčius nesuprato moters sielos, kada jos kūne suplaka dar viena maža širdelė. Marija nė nesistengė patarėjų „atvesti į protą“, tik pasakydavo: „Dievas davė, Dievas žinojo, ką daro.“

Prisiminusi iki skausmo džiugias ir sunkias dienas, Marija sako:

– Ką aš šiandien daryčiau be savo dviejų jaunėlių sūnų, per vargo dienas atėjusių į žemę? Jonuko jau neturiu, sūnus Petriukas sunkiai susirgo, dėl venų trombozės jam amputavo koją, pačiam pagalbos reikia. Vaikams sveikatos Sibiras nepridėjo, tik skaudžias pasekmes paliko. Mano jaunėliai – mano ramstis, nors ir dukra padeda kiek tik išgalėdama. Jokių malonių iš valdžios nei atsiprašymo iš okupantų ar žalos atlyginimo nelaukiu, jų atgaila netikėčiau, nieko neprašau ir nieko nebijau. Marčios štai pilną drabužių spintą pripirkusios, vis ką nors dovanų atveža. O man tiek tereikia... Kažin ar sudėvėsiu.

Šiandien optimistai Lietuvoje – reta išimtis, o Marija džiaugiasi kiekviena saulėta diena, gėlės žiedu po trobelės langais. Jau dvidešimt metų praėjo, kai ji liko našlė, gyvena viena senoje pirkelėje, dirba, rūpinasi karvute, savo mažu ūkiu, lengva ar sunku – nedejuoja. Stiprybės jai iš tiesų galima pavydėti.

Neretai mūsų galiūnai vyrai palūžta greičiau. Ir Marijai visai nesvarbu, kad pasaulis nieko nežino apie jos stiprybę, vargus ir džiaugsmus ir niekada nepakvies į spalvotų spindulių nutviekstą sceną įteikti gėlės už paslaptingą moters jėgą ir grožį.

Stebiuosi:

– Ar nebaisu vienužei gyventi toli nuo kaimynų sodybų?

– Ne, – sako Marija ir skuba rūpintis mumis, nes kitaip negali ši visus žemės vargus iškentusi moteris: – Kaip greit valandos lekia bešnekant! Juk jau praalkot?

Ji skuba traukti iš šaldytuvo pačios suspaustą sūrį ir klausia:

– Ką gersim? Kavą ar arbatą? Pieną?

Betgi ir mes šį tą kelionėn įsidėjome. Nors laikas tarsi vejamas bėga, neatsispiriam nuoširdžiam moters kvietimui.

– Atsikvėpsim, atsigaivinsim karšta arbata, – kalba ji. – Tik jūs neskubėkit! Vaišinkitės. Dar šį rytą sumušiau, – deda ant stalo druska apibarstytą rasojantį geltoną sviestą. Tikrą, kaimišką, ne tą tepalą, kokį parduotuvėse perkame. Tokio skanaus sūrio irgi niekur kitur nerasi...

© 2007 „XXI amžius“