Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Mums rašo
Nuomonės
Parodos

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Dienos su šventais paveikslais

Janina SEMAŠKAITĖ

Partizanė Petrė Beliokaitė (kairėje) iš Užukalnio, sužeista Vieciūnų bunkeryje. Čia ji tremtyje, prie ligoninės

Marija Jankauskienė (kairėje) išlydi rašinio autorę

(Tęsinys.
Pradžia Nr.1, 3, 5, 7, 10)

Marija Jankauskienė sakė: „Vaikai vis kviečia pas juos gyventi, mieste. Bet... kol dar galiu savimi pasirūpinti, niekur nevažiuosiu. Neprigyčiau mieste, nors abu vaikai dirba, augina šeimas ir patenkinti. Dažnai mane aplanko, o telefonu beveik kasdien pasikalbam. Nelengva būtų išvažiuoti: čia mano pasaulis, mano prisiminimų kraitis“.

Marijai šoka talkinti ir Domicėlė Kaminskienė, dėliodama mūsų kelionei paimtus užkandžius. Regisi, užtruksim ilgiau... Sėdame prie bendro stalo, užverčiu savo užrašus, tačiau neilgam. Ir vėl pažyra prisiminimų srautas, šilti žodžiai, slepiantys Sibiro šalčiuose nenužudytą meilę Tėvynei. Daugelį Marijos paminėtų žmonių bei įvykių prisimena ir Viktoras Kaminskas.

Skubiai išgeriu paduotą skaniausio pieno puodelį ir vėl atsiverčiu užrašus.

Melnytėlėje, netoli Marijos sodybos, pamiškėje, buvo partizanų rėmėjo Juozo Ciūnio namai. 1950 metų žiemą sustojo poilsiui trys partizanai: Viktoras Malinauskas-Genys, Krisius Mikailionis-Miežis ir Bernardas Seniauskas. Rusų kareiviai apsupo namą ir padegė raketomis. Šiaudinis stogas greit suliepsnojo. Per langą iš degančio namo vos spėjusį išbėgti Mikailionį nušovė pievoje, Bernardą Seniauską, irgi suspėjusį iššokti per langą, okupantų kulkos pavijo arti miško. Viktoras Malinauskas, pamatęs, kad nespės išbėgti iš liepsnos apimto namo, šoko į rūsį. Ten buvo paslėptas kulkosvaidis, ir partizanas ilgai atsišaudė, paskutinį šūvį palikęs sau... Sudegė kartu su namu. Vėliau žmonės, apžiūrėję įvykio vietą, rado apdegusį kūną ir prie rankos – pistoletą. Iš to spėjo, kad partizanas nusišovė pats.

– Paskui bendražygiai sukūrė posmą jam atminti. Ilgai aplinkiniuose kaimuose jaunimas dainavo:

Vienas neišėjo iš degančio namo,

mirtį sutiko raudonoj liepsnoj,

krito jis drąsiai mirtim partizano,

nenorėjo gyvas rusui pasiduot...

Papildydamas Marijos prisiminimus pasakoja Viktoras Kaminskas:

– Mirties apsuptyje dainavo mano kartos jaunimas. Mes buvome jau paaugę, tad supratome, kas vyksta Lietuvoje, bet per jauni, kad mus prievarta paimtų į Raudonąją armiją. Mūsų ginklas – daina ir nedidelė pagalba besislapstantiems vyrams, kai jiems to prireikdavo...

Užėjusius pailsėti ar pasitarti partizanus daina įspėdavo apie pavojų, daina paminėdavo žuvusius.

– Kai Žvirgždėnų vaikinai ir merginos uždainuodavo kitoje Neveiglo ežero pusėje, tai jų balsus išgirsdavom net mūsų tėviškėje, Budos kaime. Uždainuos, būdavo, skardžiabalsiai Žvirgždėnų vyrai, o mes jiems atsiliepiame:

Melsvos bangos Nemune,

koks rytojus – nežinia.

Supa priešai iš abiejų pusių,

nori Lietuvą pavergt...

– Gal lietuviškos dainuojančios revoliucijos pradžia gimė jau tuomet Žvirgždėnuose, Dzūkijoje? – klausiu.

– Gal, – pritaria Viktoras. – Atsimenu, žuvus partizanų vadui Jonui Turskui jaunimas dainavo:

Žiaurūs stribukai juokėsi, kvatojo,

ką gi tu, bandite, ką užkariavai?

Partizano lūpos negyvai šypsojos,

akys užmerktos miegojo ramiai...

Gal tai ne poezijos šedevrai, tačiau dzūkams tos dainos, gimusios tarp kovos ir mirčių, buvo vilties ir tikėjimo versmė.

– Ar teko sutikti Joną Turską?

– Taip, ir ne kartą... – Vienas po kito prisimenami įvykiai, dienos ir žmonės iš seniai praėjusių paauglystės metų.

– Partizanai lankydavosi pas mano tėvus, dažnai užsukdavo ir pas tėvo brolį Julių Kaminską. Jis buvo seniūnas, gerbiamas kaimo žmonių, juo partizanai pasitikėjo. Kartais jų visas būrys nakvodavo pas mus klojime, ant šieno. Tėvas paruošdavo daug šieno, kad ir vasarą būtų kur apnakvindinti vyrus. Ateidavo išvargę ir miegodavo dieną, o naktį vėl išeidavo. Kai partizanai sustodavo poilsiui, mudu su broliu Petru visą dieną budėdavom ant kalniuko, iš kur toli aplinkui matėsi visi keliai. Stebėdavom, kas kur eina, gal suks mūsų sodybon.

Jonas Turskas buvo stiprus, aukštas vyras, turėjo gražų balsą, mėgo dainuoti, pašnekindavo visus, nuoširdžiai padėkodavo už sargybą. Jo žūtį labai skaudžiai išgyveno partizanai: jis sugebėjo palaikyti kovinę būrio dvasią ir drausmę, nes pats kitiems tapo pavyzdžiu. Tursko bunkeris buvo Majaukos kaime, gerai įrengtas ir užmaskuotas Kalesnykų miške. Apie jį mažai kas žinojo. Manoma, kad partizanai buvo išduoti. Jie žuvo 1951 m. sausio 22 d., apsupti didelio rusų kareivių dalinio. Apsupties metu bunkeryje slėpėsi vadas J.Turskas-Kudirka, partizanas M.Adžgauskas-Dainius ir Petrutė Beliokaitė-Rūta. Jie ilgai atsišaudė, gyvi nepasidavė. Buvo sunkiai sužeista P.Beliokaitė-Rūta. Vyrai paskui spėjo, jog buvo išduota bunkerio vieta, gal ji netgi ilgokai buvo sekama. Deja, išdaviko išaiškinti nepavyko. Šiek tiek pagydyta Beliokaitė buvo nuteista 25 metams laisvės atėmimo. Mirė Sibire, lageryje. Partizanų vado kūną stribai nuvežė ir pametė Dauguose, prie bažnyčios. Kaimo jaunimas ilgai dainavo nežinomo autoriaus sukurtą dainą:

Mielas vade, pramerki blakstienas,

pažiūrėk, kas apsupę tave...

Stribų daugybė, o tu – vienas,

Kaip rožė, numesta purve.

Dainos žodžiai, atklydę iš praeities, pašaukė tylą. Patylėkime minutėlę, patylėkime sėdėdami jaukioje trobelėje po šventais paveikslais, prie vaišių stalo...

– Esu ne kartą susitikęs su Petru Gaveliu-Ešeriu. Smarkus vaikinas buvo: drąsus, greitos orientacijos, nepasimesdavo pavojaus akimirką, – primena Viktoras Kaminskas dar vieno žmogaus likimą. – Petras Gavelis kartu su Romu Kavaliausku buvo prievarta sugauti ir išvaryti tarnybon į Raudonąją armiją. Nuvežė juos į Vilnių. Naktį, kai sugautųjų stovykloje liko tik vienas sargybinis, vyrai pasitarė, nusprendė, kurie bėgs ir kurie liks tarnauti rusams. Ne iš geros valios, ne iš didelio noro tarnauti okupantams daugelis pasiliko, nebėgo, laukė, kas bus toliau. Liko tik tie vaikinai, kurių šeimose jie buvo vienintelė atrama seniems tėvams. Petras su Romu nutarė bėgti. Kiti vyrukai juos dengė. Nunešė sargybiniui tabokos kapšį, lašinių bryzą, pašnekino, užsirūkė. Tuo momentu Petras su Romu, išmetę per tvorą savo ryšulėlius už zonos teritorijos, pabėgo. Kadangi bėglių iš visų surinkimo stovyklų vis daugėjo, rusai pakelėse įrengė užkardas, kur tikrindavo visų praeinančiųjų dokumentus. Tarp Onuškio ir Rūdninkų vaikinai ir pakliuvo į tokią užkardą. Petras Gavelis nepasimetė, paaiškino, jog jie atsilikę nuo savųjų, tokių pat šauktinių, ir vejasi juos, bet išklydo iš kelio. Sargybiniai jais patikėjo ir nurodę stovyklos kryptį paleido. Bėgliai toliau eiti keliu bijojo. Po savaitės jie miškais grįžo namo. Alkani, pavargę atėjo pas mano tėvą patarimo ir pagalbos. Tėvas juos paslėpė kluone ir liepė pailsėti, paskui – bus matyti...

Klojime, šalinėje, buvo iškastas ir gerai paslėptas bunkeris, kurį padėjo įrengti tėvo draugas Juozas Mikailionis. Čia Romas Kavaliauskas slapstėsi iki 1945 metų. Petras Gavelis slėpėsi Melnytėlės kaime, bunkeryje, iškastame rugių lauke.

Mes susitikdavome su Gaveliu per mano brolį Petrą, mat abu Petrai labai mėgo žvejoti. Netoli Gavelių sodybos, krūmokščniais apaugusiame griovyje, į kurį įtekėdavo Nosos upelis, būdavo gausu ešerių. Žvejybos reikmenimis prisidengę, jie ir su Juozu Mikailioniu susitikdavo, naujienomis pasidalydavo. Mano brolis greitai vėl buvo sugautas kariuomenėn ir su sargyba išvežtas, o Petras Gavelis kartu su vyresniuoju broliu Vladu išėjo pas partizanus. Nuo tada jis ir gavo Ešerio slapyvardį. Abu broliai žuvo 1951 metais.

Žmonės gyvi tol, kol gyvi kitų atminty, ir būtų neleistina istorikų klaida, jei pasiaukoję kovai dėl laisvės, pasipriešinę okupacijai partizanai būtų užmiršti.

– Kaip gyvas atminty ir akyse Tursko bendražygis Lionginas Sevelevičius. Jis dažnai užsukdavo pas mus su tėvu pasikalbėti. Lionginas buvo linksmas, sugebėdavo visus prajuokinti, net ir sunkiomis persekiojimų dienomis liko optimistas. 1944 metais jį sugavo rusai ir išvežė į Vilnių. Pirmomis dienomis jo į frontą nepasiuntė, nes reikėjo vyrų maisto sandėlių apsaugai. Jis liko Vilniuje sandėlių saugoti. Po metų Sevelevičių išleido atostogų, bet neapsižiūrėję paliko jam vokišką šautuvą su šoviniais. Jis aplankė tėviškę Panevėglėje ir užėjo pas mano tėvus. Ilgai tarėsi su tėvu, kalbėjosi susitikęs su eiguliu Juozu Mikailioniu. Atsisveikindamas šeimai sumelavo, kad grįžta tarnauti rusui ir... išėjo pas partizanus. Partizanavo Vėžionyse, Žvirgždėnuose, užklysdavo ir į Budos kaimą. Pas Kaminskus dažniausiai ateidavo vienas, be palydovų, arba jie jo laukdavo miške. Kai žuvo būrio vadas Jonas Turskas, kai beveik neliko gyvų jo bendraamžių iš aplinkinių kaimų, Lionginas pasitraukė į Gdanską, kur gyveno iki mirties.

Iki 1951 metų partizanai dažnai sustodavo poilsiui ir dienodavo tėvo klojime, slėptuvėje. Tačiau kažkas prasitarė apie bunkerį: eigulys, įtartinus seklius pastebėjęs, pranešė tėvui, ir slėptuvė paskubomis buvo išardyta. Beje, tuo metu ypač pagausėjo stribų visuose aplinkiniuose kaimuose, prasidėjo dažnos kratos ir mūsų namuose…

Iš Tamašavos, lydimi būrio kareivių, į Budos kaimą daryti kratų ateidavo ir stribas Juozas Patackas. Stebėjomės ir baisėjomės jo elgesiu: jaunas, gal dar nė dvidešimties neturintis, o jau plėšikavo su „senais vilkais“, pradėjo girtauti. Buvo iš ko lėbauti prisiplėšus. Jis apšvarino Romo Kavaliausko ir Vaclovo Svirinavičiaus sodybas, su ginklu rankose žmonėms grasino Sibiru, žadėjo sušaudyti nepaklusniuosius. Savo pažįstamiems tėviškėje Patackas bandė teisintis, kad nenorėjęs žūti rusų kariuomenėje tarnaudamas, todėl į stribus nuėjęs. Deja, iš jo elgesio matėsi, kad vyrukas savo galvos neturi, nors gerai žinojo, ką daro. Nė vienas jaunas vaikinas nenorėjo žūti ne savo Tėvynės laisvę gindamas, tačiau kruvinos stribo tarnybos nesirinko. Nelengva jaunus nesubrendusius teisti, bet ir pateisinti sunku. Per dviejų okupacijų metus visa Lietuva tapo karo auka, nors niekas to nenori suprasti, – kalba Viktoras Kaminskas.

Taip, kai šnekame apie okupaciją, sakome – tokia dalia lietuviams teko. Toks baisus laikas buvo, o Lietuva visiems ant tako – kas tik nemindė lietuvių žemės… tačiau smurto prieš savo tautą, išdavystės saviems žmonėms nepajėgia atleisti žmogiškoji atmintis. Suluošinti gyvenimai, netektys lydėjo ne vieną Lietuvos kartą.

Važiuodami Neveiglo paežere, sustojame prie didelio medinio kryžiaus, pastatyto partizanų ryšininkui Juozui Savickui jo žūties vietoje. Paminklą pastatė jo brolis Jonas.

– Juozas buvo labai įslaptintas ryšininkas, susitikdavo tik su vado siųstais žmonėmis pagal sutartą slaptažodį. Jis tapo nužmogėjusių stribų auka. Juozas žuvo ne dėl išdavystės, nes apie jo veiklą nedaug žinojo netgi brolis. Kalėdų pavakary Juozas Savickas išėjo aplankyti savo kaimynų Šmigelskų ir kišenėje nešėsi dvi mamos iškeptas bandeles vaikams. Kaip tik tuo metu stribai, išnaršę Petro Kaminsko namus, lydimi rusų kareivių, patraukė Daugų link. Pastebėję netoli ežero Juozą Savicką, nė žodžio nepasakę, nė jo nepažinę, pradėjo šaudyti iš kulkosvaidžių. Partizanų ryšininkas buvo sunkiai sužeistas: kraujavo peršautas žarnynas, jis krito ant ežero ledo. Kai stribai prisiartino, Juozas dar buvo gyvas. Nepakeldamas deginančio skausmo, nukritęs graužė ledą. Stribai priėjo prie sužeistojo, apkraustė kišenes ir, neradę, ko ieškojo, ištraukė iš mirštančiojo kišenės dvi bandeles ir čia pat suvalgė. Nuėjo palikę mirtinai sužeistą vaikiną kankintis. Sakykit, ar už paskutines begalinio skausmo minutes galima atleisti stribams?

© 2007 „XXI amžius“