Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Mums rašo
Nuomonės
Parodos
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Stiprios valstybės pagrindas – stiprios slaptosios tarnybos

Kęstutis Kaminskas mano, jog valstybė negali būti stipri ir saugi, jei jos slaptosios tarnybos – nepatikimose rankose Autoriaus nuotrauka

Į „XXI amžiaus“ žurnalisto Gintaro Visocko klausimus atsako buvęs ilgametis karinės žvalgybos ir kontržvalgybos darbuotojas Kęstutis KAMINSKAS.

Niekaip neišbrendame iš skandalų. Šiaip ne taip, atsisakėme įtartinojo prezidento Rolando Pakso paslaugų, o į valdžią pradėjo veržtis ne mažiau įtartinas Viktoras Uspaskichas. Nespėjome atsikratyti suvirintojo iš Archangelsko, kai į VSD vadovo postą įsikabino Arvydas Pocius. Susidaro įspūdis, jog keblių, dviprasmiškų, pavojingų situacijų šalyje tik daugėja. Kuo toliau, tuo – blogiau?

Skandalų iš tikrųjų daugėja. Ir jie nuolat stiprėja, juos įveikti kaskart sunkiau. Tai – akivaizdu. O ateityje bus dar prasčiau. Mat kadaise nebuvo padarytos reikiamos išvados, priimti kardinalūs sprendimai. Prisiminkime vadinamąjį paksogeitą. Čia labai ryškus Rusijos karinio-pramoninio komplekso pėdsakas. Kitaip tariant, GRU pėdsakas. Seimas tąsyk aiškiai įvardijo grėsmes šalies nacionaliniam saugumui. Ypač dešiniosios pakraipos politikai. Be abejo, tik aklas galėjo nematyti GRU intrigų ir klastų. Užtenka prisiminti, kokie asmenys išlindo į paviršių, kai R.Paksas tapo Prezidentu. Omenyje pirmiausia turiu Rusijos karinio-pramoninio komplekso atstovą Jurijų Borisovą. Tačiau apkaltos būdu nuversdami netinkamą Prezidentą, mes sąmoningai ar nesąmoningai pamiršome pašalinti R.Pakso aplinkos žmones. Šiandien lakūno sugrįžimas į politinę areną įmanomas tik todėl, kad Lietuva, nustumdama į šalį R.Paksą, neatsikratė jo parankiniais. Kur dabar Algirdas Norkus – buvęs R.Pakso patarėjas gynybos klausimais? Dabar jis – brigados generolo Edvardo Mažeikio, Lietuvos karinio atstovo prie NATO ir Europos Sąjungos, pavaduotojas. Ne taip seniai prof. Vytautas Landsbergis viešai įtarė, jog Algirdas N. – Rusijos žvalgybos atstovas Daukanto aikštėje. Buvęs Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Patackas viešai surengtoje spaudos konferencijoje Algirdą N. taip pat pavadino ne Vašingtono, ne Londono ir ne Briuselio rezidentu. Aliuzijos į Rusijos įtakos agentą – akivaizdžiausios. Tačiau be kalbų – nė žingsnio į priekį. Kur dabar Linas Linkevičius, Valstybės saugumo tarybos posėdyje kadaise tvirtinęs, jog R.Paksas pavojaus šalies saugumui nekelia? Skina braškes Ispanijoje, dirba juodadarbiu Didžiosios Britanijos sandėliuose? Ne, jis – Lietuvos ambasadorius prie NATO. O kur dabar darbuojasi Gintaras Bagdonas, kurį R.Paksas norėjo paskirti VSD vadovu? Jis šiandien – ES kariniame štabe. Ne valytojas, o štabo viršininko pavaduotojas žvalgybai. Tai tik keli ryškiausi pavyzdžiai. Todėl belieka apgailestauti: R.Paksas buvo pašalintas, o jo aplinkos žmonės liko sėdėti pagrindiniuose, strategiškai svarbiuose postuose. Jei ne Lietuvoje, tai ne mažiau svarbiose NATO ir ES struktūrose.

V.Uspaskicho bendražygiai į Mėnulį taip pat neišskrido. Kai kas irgi pasirūpins, kad Valstybės saugumo departamente išliktų kai kurių grupuočių klanams ištikimų žmonių. Vadinasi, nauji skandalai – dar priešakyje?

Be abejo. Skandalų vargu ar išvengsime. Skirtumas tik tas, kad ateityje mūsų laukia dar pavojingesnės, dar painesnės situacijos nei per R.Pakso apkaltą. Mat politinį pasjansą jau dėlioja ne tik paksininkai. Įtartinųjų daugėja, jie užima vis daugiau strategiškai svarbių postų. Kartais susidaro įspūdis, kad Lietuva visiškai paralyžiuota. Naudodamasis proga noriu akcentuoti dar vieną labai svarbią aplinkybę: vadinamieji valstybininkai R.Paksą vertė ne todėl, kad jis susidėjo su Rusijos karinio-pramoninio komplekso atstovais. Juo buvo atsikratyta tik todėl, kad šis iš vadinamųjų valstybininkų panūdo atimti kai kurias pelningas sferas. Žodžiu, lindo ten, kur jam nederėjo lįsti. O būtų elgęsis kukliau, vadinamiesiems valstybininkams būtų tikęs.

Lietuva privalo sukurti tokias gyvenimo taisykles, kad abejotinos reputacijos veikėjai iš viso nepakliūtų į valdžią. Jų politinei karjerai turėtų būti užkirstas kelias dar jiems besiruošiant tapti prezidentais, seimūnais, ministrais. Ar tokia padėtis reiškia, kad Lietuvoje puikiai šeimininkauja Rusijos slaptosios tarnybos, o mūsų kontržvalgyba – bedantė, neveiksni?

Nėra jokių abejonių, kad Rusijos slaptosios tarnybos pas mus veikia visur ir dažnusyk – labai sėkmingai. Jos primeta mums savo žaidimo taisykles. Jau esu minėjęs vienoje radijo laidoje: Rusija mums neleidžia rinktis tarp blogo ir gero. Ji taip viską supainioja, kad mes rinkimuose renkamės tik iš blogo ir labai blogo. Rusija susikūrusi tokią situaciją, kai žaidžiama beveik be pralaimėjimo. Kad ir kaip elgtumėmės, kad ir ką rinktume, vis tiek išsirenkame būtent Maskvai palankų politikos veikėją. Mes tik manome renką Lietuvos interesų gynėją, o iš tiesų – tai sumaniai užsimaskavęs Rusijos atstovas. Rusija ypač stipri informacinio karo baruose. Ji tam negaili lėšų. Bruka mums 1-ąjį Baltijos kanalą, rusiškus filmus, rusiškas dainas, rusiškus universitetus, dabar dar atsiras „Komsomolskaja pravda“... Grubiai tariant, visais įmanomais būdais plauna smegenis tiems Lietuvos rinkėjams, kurie prie balsadėžių taria lemiamą žodį.

Karą dėl protų Lietuva akivaizdžiausiai pralaimėjo. Jei būtų kitaip, suvirintojo iš Archangelsko nebūtume palaikę Lietuvos gelbėtoju. Net ir po didžiausių išgertuvių. Liūdnai pagarsėjęs VSD vadovas A.Pocius ne taip seniai iš Seimo tribūnos minėjo, jog Lietuvoje apstu žurnalistų, politologų, žiniasklaidos priemonių, kurios finansuojamos iš mums priešiškų šaltinių. Bet, būdamas puikus demagogas, jis viską apvertė aukštyn kojomis. Prorusiškus interesus ginančių žurnalistų ir politologų išties esama. Ir ne tiek mažai. Tik kad jie šiandien sumaniai pasislėpę po valstybininkų kaukėmis. Kokie žurnalistai, kokie politologai šiandien aršiausiai gina A.Pocių? Ogi iš vadinamojo valstybininkų klano. Lietuvoje dabar taip sujaukti protai, kad KGB rezervininko A.Pociaus kritikai, užuot pavadinti valstybininkais, patriotais, nepagarbiai krikštijami ultrapatriotais, megztosiomis beretėmis, fanatikais, neišmanėliais, primityvais. Tuo tarpu KGB rezervininko A.Pociaus šalininkai, deja, valstybės griovėjais nelaikomi. Prie liūdnai pagarsėjusio A.Pociaus šalininkų aš priskirčiau net dabartinį šalies vadovą Valdą Adamkų. Jo tūpčiojimas vietoje, jo simpatijos A.Pociui – akivaizdžios. Todėl norom nenorom išsprūsta retorinis klausimas: kuo prezidentas R.Paksas, į aukštumas kėlęs Rusijos karinio-pramoninio komplekso atstovą J.Borisovą, blogesnis už prezidentą V.Adamkų, tiesiogiai ar netiesiogiai ginantį valstybininkų – kagėbistų klano atstovą A.Pocių? Parlamentinis VSD skandalo tyrimas parodė (paskaitykite išslaptintus mūsų saugumiečių liudijimus), kad šio, valstybininkais apsimetusio, klano priedangoje veikiančių Rusijos FSB (Federalinė saugumo tarnyba, buvęs KGB) ir SVR (Užsienio žvalgybos tarnyba) agentų keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui šiandien turbūt dar didesnė nei paksogeito metu.

Ar padėtis pagerės, jei VSD vadovu bus paskirtas Povilas Malakauskas? Ar neatsitiks taip, kad, bėgdami nuo vilko, pakliūsime į glėbį meškai?

Prisiminkime Juozo Olekos vadovavimą Sveikatos apsaugos ministerijai. Apgailėtinas tai buvo vadovavimas. Jis nieko doro toje srityje nenuveikė. Sveiku protu vadovaujantis, šios aplinkybės turėjo užtekti, kad daugiau J.Olekui nebūtų patikėta jokia kita ministerija. Jei nesugebėjai dirbti sveikatos apsaugos srityje, kokios garantijos, kad deramai atstovausi kariuomenei? Vis dėlto J.Olekas tapo krašto apsaugos ministru, nors, mano įsitikinimu, jis iki šiol nesuvokia nei karinės specifikos, nei kariuomenės reikmių, nei tuo labiau karinės žvalgybos ir kontržvalgybos specifikos. Tuščia vieta, ir tiek. Krašto apsaugos ministerijai vadovauja visai kiti asmenys, J.Olekas – tik klusnus statistas. Kaip jam liepia, taip jis žingsniuoja. P.Malakauskas – dar vienas akivaizdus nesusipratimas. Paanalizuokime, ką doro nuveikė šis vyras, dirbdamas KAM viceministru? Ogi įsipainiojo į neteisėtas tuometinio kariuomenės vado Jono Kronkaičio sekimo peripetijas. Gaila, kad J.Kronkaitis iki šiol nesiryžo pasakyti visuomenei, ką ne taip darė P.Malakauskas, eidamas KAM viceministro pareigas. Bendražygių aplinkoje šio fakto neslepia. Beje, kadaise AOTD buvo užvedusi operatyvinę bylą dėl P. Malakausko veiksmų. Žvalgybininkų žargonu tariant, karinė kontržvalgyba suabejojo P.Malakausko patikimumu. Ir tos abejonės vargu ar iki galo išsklaidytos. Šiuos įtarimus dėstau kaip buvęs ilgametis AOTD Teisės ir personalo skyriaus viršininkas. Tačiau būtent P. Malakauskui pasiūloma užimti STT vadovo kėdę. Be abejo, Valentinas Junokas ne itin sumaniai, principingai, atkakliai vadovavo kovai su korupcija. Tačiau P. Malakauskas – dar didesnis galvos skausmas. Kokie jo nuopelnai kovos su korupcija srityje? Kuriamos teorijos, ginčijamasi dėl korupcijos apibrėžimo, rengiamos gausios spaudos konferencijos, kuriose tik daug plepama, verkiama dėl lėšų stygiaus ir netobulų įstatymų, braižomos lentelės, tarsi ir bandoma užsiimti švietėjiška veikla, imituojama korupcijos prevencija, o realios veiklos – kaip nėra taip nėra. Atvirai kalbant, P.Malakausko vadovaujama STT dirba tarsi koks žemo lygio sovietinis mokslinio tyrimo institutas. Tačiau nieko akivaizdaus kovos su korupcija srityje nenuveikusiam pareigūnui kažkodėl siūloma tapti dar svarbesnės valstybinės institucijos vadovu. Nejaugi daugiau profesionalų Lietuva neturi, tik P.Malakauską? Kodėl tokia keista kadrų politika? Pamiršome seną tiesą, jog kadrai lemia viską?

Įžvelgiate čia Rusijos intrigas? Jei pagrindinės Lietuvos slaptosios tarnybos neveiklios, apatiškos, Rusijai tai tik į naudą?

Manau, dabar mūsų Valstybės saugumo departamentas demoralizuotas ilgam. Realiai veikiančios žvalgybos per dieną nesukursi, to nepadarysi ir per metus, tokios tarnybos kuriamos dešimtmečiais ir net šimtmečiais. Galima pasirašyti dešimtis potvarkių, galima sukurti tobuliausius įstatymus, tačiau reikia daug laiko, kad žvalgyba ir kontržvalgyba imtų veikti kaip šveicariškas laikrodis. VSD bėdos jau įvardytos garsiai, tačiau kitose slaptosiose tarnybose – panaši padėtis. Apverktina padėtis, sakykim, Lietuvos karinėje žvalgyboje ir kontržvalgyboje – AOTD. Iš ten, kaip šiandien iš VSD, kadaise irgi buvo išmesta keliolika profesionalių darbuotojų, principingai analizavusių Rusijos grėsmę mūsų karinėms struktūroms, o į jų vietas susodinti diletantai, prisitaikėliai, karjeristai. Ir padaryta sąmoningai, siekiant susilpninti AOTD veiklą. Tai buvo padaryta tuo metu, kai AOTD vadovavo Gintaras Bagdonas, tas pats, kurį R.Paksas norėjo paskirti VSD vadovu. Tačiau „didžioji“ žiniasklaida šia tema nesusidomėjo. Man didelė mįslė, kodėl žiniasklaida, pavyzdžiui, „Lietuvos rytas“, tokia imli skandalams, intrigoms, sensacijoms, nepanoro pakalbinti karinės žvalgybos ir kontržvalgybos specialistų, išstumtų iš Jankiškių gatvėje esančio departamento. Nepatikėjo, kad taip gali būti, ar specialiai nenorėjo patikėti? Gal greičiau nenorėjo patikėti. Juk pats KGB rezervininkas A.Pocius yra sakęs, jog Maskva skiria milžiniškas lėšas prorusiškos žiniasklaidos Baltijos kraštuose reikmėms. Žinoma, niekad nereikia prarasti vilties, tačiau aš nesu optimistas. Šiandien situacija valstybėje tokia, jog norom nenorom kyla liūdniausios mintys – nors ir esame NATO ir ES nariai, bet jau beveik praradę savo slaptąsias tarnybas. Vadinasi, ir šalyje vykstančių procesų jau beveik nekontroliuojame.

Ar dar galima atgaivinti tai, ką praradome? Negi nėra išeities? Kaip Rusijos įtakai priešinasi mūsų kaimynai – lenkai, estai, latviai?

Ir Estijoje, ir Latvijoje kur kas principingiau priešinamasi Rusijos žvalgybos agentams, o ypač galimiems įtakos agentams. Ten tikrai nėra tokios blogos padėties, kaip Lietuvoje. Ir Taline, ir Rygoje Rusijos įtakos agentams kur kas sunkiau dirbti. Tą galiu teigti kaip buvęs AOTD pareigūnas, remdamasis ne tik oficialiais šaltiniais. Estijoje ir Latvijoje buvusiems KGB darbuotojams neleidžiama užimti itin svarbių postų. Lenkijoje taip pat tvarkomasi kiečiau nei Lietuvoje. Kai oficialioji Varšuva pamatė, kiek daug įtartinų pareigūnų darbuojasi WSI („Karinės informacinės tarnybos“ – mūsų AOTD, t. y. karinės žvalgybos ir kontržvalgybos analogas), tai prieš keletą metų tą tarnybą iš viso panaikino. Nukirto Gordijaus mazgą grubiai, vienu kirčiu. Aš nesu kolektyvinės atsakomybės taikymo šalininkas. Tačiau reikia suvokti, jog kartais nėra kitos išeities. Kilus realioms, o ne menamoms grėsmėms, valstybė jos pačios ir jos piliečių labui privalo apsivalyti. Tegul ir drastiškomis priemonėmis. Juolab kad omenyje turimos ne represijos ir ne baudžiamosios atsakomybės taikymas. Tiesog įgyvendinama įstatyminė nuostata, jog ypač svarbiose ir jautriose valstybinėse institucijose negali dirbti įtartinų asmenų. Lenkai šiuo metu atsisako ir beveik visų sovietinės praeities karininkų paslaugų. Jeigu karininkas išsilavinimą įgijo sovietinėje Lenkijoje, jei mokėsi Maskvoje ar kitose tuometinės Sovietų Sąjungos karinėse mokyklose – toks karininkas šiandien išleidžiamas pensijon. O mūsų dabartinis kariuomenės vadas – iki kaulo smegenų sovietinis. Be kita ko, Valdas Tutkus kaip karininkas, ne kaip šauktinis, dalyvavo sovietų karinėje kampanijoje Afganistane.

Kvaila tikėtis, kad tokiomis „reformomis“ galima pataisyti Lietuvos reikalus. Be abejo, mūsų slaptosioms tarnyboms nėra nė dvidešimties. Būtų neteisinga norėti iš kūdikio daugiau nei jis gali. Tačiau neabejoju, jog galėjome nuveikti kur kas daugiau, jei nebūtume paisę vien partinių interesų. Pirmiausia į slaptųjų tarnybų vadovų postus turime sodinti tik visiškai patikimus, tik visiškai švarius asmenis. KGB rezervininkų, sovietinės nomenklatūros atstovų negalima skirti slaptųjų tarnybų vadovais. Niekad niekada. Tai pagrindinė taisyklė.

Slaptąsias tarnybas demokratinėse valstybėse prižiūri parlamentai. Lietuvoje parlamentinė kontrolė tarsi ir neegzistavo. Kad apverktina padėtis pagrindinėje mūsų slaptojoje tarnyboje, atsakingas ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas...

Net Seimo NSGK ilgametė narė Rasa Juknevičienė galų gale pripažino, kad jie, parlamentarai, nesugebėjo kontroliuoti padėties. Nepajėgė, nespėjo, nesugebėjo, nesuvokė... Koks dabar skirtumas, nespėjo ar nepajėgė. Akivaizdu, kad iki šiol parlamentinė kontrolė Lietuvoje tebuvo popierinė, formali. VSD kartą per metus pateikdavo aptakią, nieko nesakančią ataskaitą, tą ataskaitą Seimo NSGK formaliai panagrinėdavo, jai pritardavo, pateikę neesminių pastabų, ir viskas tuo pasibaigdavo. Ir kiti Seimo nariai supranta savo kaltę nesugebant kontroliuoti VSD. Bet kas iš to? Galų gale nereikia pamiršti, jog šis Seimas – vienas blogiausių nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Tokio abejingumo tikroms valstybės reikmėms dar nesu matęs. Tad ar galima norėti deramo dėmesio slaptosioms tarnyboms iš parlamentarų, kuriems terūpi siauri, asmeniniai, klaniniai interesai? Žvalgybiniuose dalykuose vienas nieko nenuveiksi, kad ir koks doras, principingas būtum. Čia būtinas komandinis žaidimas. Prezidentas, Seimo pirmininkas, Premjeras, VSD vadovas, kontržvalgybininkai privalo veikti išvien, kaip vienas kumštis. Tada galima pasiekti pakenčiamų rezultatų. Nenoriu būti juodu pranašu, tačiau bijau, kad dabartinis VSD skandalas irgi baigsis ... dideliu šnipštu. A.Pocius anksčiau ar vėliau bus išvytas iš VSD. Bet priežastys, leidusios jam tapti VSD vadovu, nebus pašalintos. Nebus pašalinti ir jo aplinkos žmonės. Kad ir Mečys Laurinkus. Ar ne jis laidavo, jog A.Pocius bus šaunus Lietuvos saugumietis? Apsiriko ar specialiai mulkino tautą? Už tokius laidavimus M.Laurinkų mažų mažiausiai derėtų atšaukti iš ambasadoriaus posto saulėtoje Ispanijoje. Jis šiandien turėtų tapti bedarbiu, kuriam būtų labai sunku gauti net menką tarnybėlę valstybinėse institucijose. Gal tada ir kiti patarinėtojai pamąstytų duodami rekomendacijas.

Kodėl žuvo VSD darbuotojas Vytautas Pociūnas? Kokia versija jums įtikinamesnė: pats iškrito ar vis dėlto buvo išstumtas per langą? Kas kaltas dėl jo mirties? Kokias mintis jums sukėlė šis tragiškas įvykis?

Norint atsakyti į klausimą, kas kaltas dėl mirties, reikia paklausti: o kam trukdė V.Pociūno veikla? Jo analizės, kaip Lietuvoje nebaudžiama šeimininkauja Rusijos žvalgyba, prisidengdama ekonominėmis organizacijomis, labai nepatiko valstybininkais apsimetusiam klanui. Neabejoju, kad mūsų prokuratūra šį krauju paženklintą incidentą išanalizavo itin paviršutiniškai. Taip pat neatmetu galimybės, kad V.Pociūnas, dirbdamas Baltarusijoje, išsiaiškino, kas iš mūsų grobsto amerikiečių lėšas, skirtas Baltarusijos opozicijai palaikyti. Būkim atviri: tiek Rusija finansiškai stengiasi veikti kai kuriuos procesus kai kuriose šalyse, tiek JAV. Skirtumas tik tas, kad Rusija kur kas žiauriau baudžia agentus, kurie nederamai išvaisto žvalgybinėms reikmėms skirtas lėšas. Vienas mano kolega yra sakęs: amerikiečiai norėtų finansiškai paremti kai kurias lietuviškas iniciatyvas, tačiau jau nebežino, kuo galima, o kuo negalima pasitikėti. Kad ir kiek kiša dolerių, visi be naudos ištirpsta. VSD pareigūnas V.Pociūnas tiesiog papuolė į politinę mėsmalę. Jis stojo skersai kelio šiandien faktiškai Lietuvą valdančiam valstybininkų – kagėbistų klanui ir, itin nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, žuvo. Pasakyčiau net šitaip: V.Pociūnas žuvo būtent todėl, jog tapo nereikalingas savo valstybei. Tokių nereikalingų savo valstybei žmonių šiandien yra daug, tikrai per daug.

Seimo nutarimu patvirtintoje Valstybės ilgalaikėje raidos strategijoje nustatyti pagrindiniai mūsų valstybės raidos prioritetai: žinių visuomenė, saugi visuomenė, konkurencinga ekonomika. Prioritetai gražūs, siekiai teisingi, to nepaneigsi. Tačiau leiskite paklausti: kas gi juos įgyvendins, kai šiandien ko ne visuose pagrindiniuose valstybiniuose postuose sėdi įvairiausio plauko prisitaikėliai, padlaižūnai arba net svetimos, mums priešiškos valstybės valios vykdytojai? Jie tikrai nesukurs gerovės visuomenės, jie paprasčiausiai net nekelia sau tokio tikslo. Jų tikslas – gerovė jiems ir jų klanui. Į visa kita – tiesiog nusispjauti. Tačiau susidaro įspūdis, kad būtent tokie prisitaikėliai ir padlaižūnai šiandien yra reikalingiausi Lietuvos valstybei. Kitokie arba nepriimami, arba išstumiami, arba net žūsta, kaip V.Pociūnas. Būtent karjeristai šiandien noriai priimami į valstybės tarnybą. Su kitokias vertybes išpažįstančiais gali kilti problemų, jie nepuls aklai vykdyti bet kokios „iš viršaus“ nuleistos užduoties. O politinės valios keistis aš, deja, nematau nei visuomenėje, nei aukščiausiose valstybės institucijose. Senovės išmintis byloja: nereikia nuleisti rankų ir pulti į neviltį. Senovės išminčiai ne be reikalo ragino dirbti ir neprarasti vilties bet kokiomis sąlygomis. Tačiau Lietuva negali sėkmingai gyvuoti be stiprių slaptųjų tarnybų. Stiprios, gudrios, patikimos, puikiai finansuojamos slaptosios tarnybos – stiprios, sveikos, konkurencingos, pavojų ir klystkelių išvengiančios valstybės pamatai. Slaptosios tarnybos neturi tapti padlaižūnų, prisitaikėlių, karjeristų prieglauda.

© 2007 „XXI amžius“