| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Šviesa iš anapus
Tai pasakojimas apie Vadžgirio krašto rašytoją Jeronimą Ignatonį (Ignatavičių, g. 1902 m. kovo 13 d.). Atradome mes, vadžgiriečiai, jį visai netikėtai. Dar 1997 metais rajono laikraštyje Šviesa buvo išspausdintas rašytojo Eugenijaus Ignatavičiaus straipsnis apie šį visapusiškai išsilavinusį, darbštų ir talentingą žmogų, bet vadžgiriečiams jis prasprūdo pro mūsų akis. 2006 m. gruodžio 15 d. Vadžgiryje vykusiame tradiciniame vadžgiriečių kūrybos vakare J.Čiumielienė pristatė mums Jeronimą Ignatonį keletą biografinių faktų ir premijuoto jo romano Ir nevesk į pagundą ištrauką. Deja, į pagundą jis ir nuvedė. Paskambinau rašytojui E.Ignatavičiui ir paprašiau, kad jis labai greitai parašytų mums apie savo dėdę ką nors tokio labai asmeniško, labai savito, ko negalima rasti nei internete, nei enciklopedijose. Eugenijus supyko: Dega jums ar ką? Turiu šitiek darbų. Bet vis dėlto atsiuntė ilgiausią straipsnį. Manau, Eugenijui patiko tai, kad aš pažadėjau ir vėliau Vadžgiryje garsinti jo dėdės darbus. Man pasisekė Jurbarko viešosios bibliotekos lentynose radau daugybės jurbarkiečių skaitytą J.Ignatonio romaną Ir nevesk į pagundą, 1957 metais premijuotą JAV lietuvių Draugo paskelbtame romano konkurse. Eugenijus Ignatavičius prisimena: Mano dėdė iš tėvelio pusės, Jeronimas, pats jauniausias iš Vaclovo Ignatavičiaus ir Rozalijos (Viršilaitės) šešių sūnų ir dviejų dukterų šeimos Negalėčiau pasakyti, kas būna tikresni susikurti iš pasakojimų ar paveikslų žmonės ar sutikti gyvenime Dėdę Jeronimą, deja, pažįstu tik iš mamos pasakojimų ir nuotraukų, kurios įrėmintos pagarbiai kabodavo ant sienų antrajame namo gale, stancijoje, kur aš retkarčiais įslinkdavau pasiknaisioti po stalčius ir paspoksoti į mažai pažįstamus, retai matomus giminaičius. Tai tapo įpročiu. Tos akimirkos dvelkdavo patraukliu, niekada nelemtu patirti gyvenimu. Keista būdavo matyti visai jauną tėvą, šviesiaplaukius jo broliukus paauglius, tvarkingai susagstytom sagom, aukštakakliais gimnazistiškais švarkeliais, visada besišypsančius, išpraustus kaimo vaikus. Anksti išdilo dėdės Jeronimo santūri šypsena, ir daugelyje nuotraukų jis atrodo itin rimtas, pasitempęs, mąslus, nugrimzdęs apmąstymuose, apie kuriuos niekada nesužinosiu. Šis žmogus, maniau sau, vargu ar kada išdykavo, ar galėjo bent sykį lengvapėdiškai pasielgti, nes iš valingų veido bruožų atrodė pernelyg rimtai apkarpęs savo laisvę ir nelabai leidęsis galvoti apie niekus. Tokie žmonės tikriausiai būna nuobodoki kompanijose ir nelengvi namuose, tačiau patikimi ir principingi. Iš nuotraukų jo žvilgsnis visada nėrė toliau ir giliau, anapus įamžintos akimirkos rėmų. Vargu ar kas įskaitė jo veide ir didžiulę emigranto dramą, kurią sunkiai išgyveno palikdamas savo brangų Kauną, jaukų, gražiai apstatytą butą, pianiną, mėgstamą darbą (Aklųjų mokyklos direktorius) ir svarbiausia Tėvynę. Paliko mėgindamas įtikinti save, jog išvyksta trumpam, kad išgelbėtų save ir savo mažą šeimą nuo Sibiro. Deja, jau Vokietijoje, lietuvių išeivių stovykloje, ši viltis ėmė gesti. 1949 metais vokiečiai pareikalavo, kad lietuviai apleistų jų kraštą, ir šie patraukė brolių takais į lietuviškiausią Čikagą. Iš vyresniųjų pasakojimų susikūriau vaizdą, koks būdavo reikšmingas kiekvieno brolio grįžimas atostogų į Užraguvą, į tą pačią nusklembtais galais dvigalę trobą, kurioje gimiau ir augau aš pats. Pirmiausia gaudavo telegramą ar laišką, kada atvyksta į Raseinius autobusu ar į Viduklę traukiniu. Tada kinkydavo geriausią arklį į brikelį ir lėkdavo per Paupio girias parsivežti O namie jau laukdavo stancijoj iškedentas patalas, rasom kvepiančios paklodės, buvo verdama skani vakarienė. Jeronimas truputį varžė namiškius savo knygomis, mažakalbiškumu. Jis nelabai mėgo pasiraitęs kelnes stvertis dalgio ar šakės ir pasinerti į ūkio darbus, kaip tai linksmai ir pajuokaudami darydavo dėdė Simas ar Stasys. Jis geriau eidavo kaip ponas pasivaikščioti nuostabiomis Šlynos lankomis, dar ir dabar savo jaukiais užbukčiais panašiomis į rojaus uždaras sales. Labai mylėjo savo mamą, vadinamą motušėle. Matyt, jos garbei, išvykęs į užjūrius, pasivadino mergautine mamos pavarde Viršila. O motušėlė apleido pasaulį prieš penkerius metus iki mano gimimo Kaune, jos šermenyse, lankėsi net Sofija Smetonienė artimai pažįstama su dėde Jeronimu. Šešių brolių, liūdinčių prie motušėlės karsto, didžiulė nuotrauka po stiklu visą laiką kabėjo kambary po Marijos į dangų ėmimo paveikslu. Jeronimas buvo dėmesingas ir jautrus. Mano mama buvo dėkinga jam iki mirties. Jis užtarė ją, jauną devyniolikmetę martelę, atitekėjusią į patriarchalinių papročių šeimą. Aš nemokėdavau pereiti aslą, slysdavo iš rankų lėkštės, nesugebėdavau iškepti duonos iš visko uošviai šaipydavosi... Net gimdyti troboj neleido nešvaru; varydavo į klėtį. Kai jauniausiasis sūnus, tai sužinojęs, sudraudė tėvus, apibarė, reikalai bemat pasitaisė. Paskutinį kartą turėjau jį matyti (nors ir neprisimenu), kai man, sėdinčiam ant suolo, iki grindų kojom dar būdavo toli kaip iki šulinio dugno. Jis atvyko su gražuole žmona, jauna gydytoja, neseniai Kaune baigusia medicinos mokslus. Tai buvo Lilija Meižytė, Kauno valstybinio banko steigėjo duktė. Buvo vasaros pradžia. Saule apipiltam priebutyje mama, pasisodinusi mane ant suolo, šluostė rankšluosčiu kojas ruošė fotografavimui; tėvas, ką tik sugrįžęs iš pūdymų akėjimo, dar nespėjęs išsinerti iš naginių, stovėjo ant laiptelių, šnekučiuodamasis su jauna svaine. Ji buvo skoningai pasipuošusi balta vasarine suknele, grakščiom dailiom kojom įsispyrusi į aukštakulnes basutes. Taip dėdė, besiruošiančius mus fotografuotis, ir spragtelėjo aparačiuku. Ko gera, tada tėvas ir pasakė tuos žodžius, kuriuos 1991 metais, man lankantis Čikagoje, prisiminė dėdienė. Ji juokdamasi kartojo: Tavo tėvas pažiūrėjo į mano plonas kojas ir pasakė: šitokiom kojom moteris niekada savo gyvenime mėšlo nekratys. Ji vis kvatojo, graibstė ranka gražiai pražilusią galvą. Tėvo žodžiai buvo pranašingi. O paskui neužilgo sužinojome, kad jau į Lietuvą artėja rusai ir kad dėdė, rengdamasis išvykti į Vakarus, pageidauja, jog tėvas atvažiuotų į Kauną parsivežti baldų ir pianino. Kam ūkininkui pianinas? Gaila ir 80 varstų arklius plakti. Su karštu tėviškės ilgesiu rašė Jeronimas iš Čikagos savo broliui Simui. Netikėtai gavęs paskaityti jo porą laiškų, ryte rijau tas vietas, kuriuose aprašinėjo Šlynos pakrantes, mano paties basom kojom ir užpakaliu nuzulintas. Tuo laiku jis kaip tik dirbo humanitaro, muziko ir literato širdžiai svetimą Čikagos geležinkelio stoties buhalterio, vėliau traukinių judėjimo ir tvarkaraščių sudarinėjimo grafikus, o paskui ėmėsi elektriko darbo. Nuvykęs Čikagon su žmona ir aštuonmečiu sūneliu Algučiu, viską pradėjo iš naujo, kaip sakoma, nuo penkių pirštų. Nei kur gyventi, nei pinigų, nei santaupų. Žmonai Lilijai teko perlaikyti medicinos diplominius egzaminus, tobulai išmokti anglų kalbą. O jis tuo metu uždirbo šeimai duoną. Patyrė tą pačią karčią dalią, kaip ir daugelis mūsų gabių išeivijos inteligentų, bet nepalūžo ir kukliomis eilutėmis savo gyvenimą įrašė greta pačių garbingiausių vardų išeivijos rašytojų biografijų knygoje... Kone visą gyvenimą pralaukiau susitikimo su jo parašytais romanais, kuriuos perskaičiau tik prieš keletą metų, kai mūsų šaunieji išeiviai atsiuntė į M.Mažvydo biblioteką didelį šūsnį knygų. O tarp jų ir dėdės romanus: Ir nevesk į pagundą bei Lūžiai. Nors kritikai šiems kūriniams turi priekaištų, tačiau negalėjo nepripažinti puikios jų kompozicijos, grakščios ir vaizdingos kalbos, trumpo ir lakaus sakinio, tobulo stiliaus. Liko dar vienas nebaigtas romanas ir keletas novelių. Jei kada nors, bent minint jubiliejus, atsirastų geradėjas ir išleistų jo rinktinę prozą ir muziką tokia knyga su žvaigždėmis gal nesigrumtų, bet skaitytojų būrį turėtų ne mažesnį negu daugelis mūsų garsių romanų. Širdies smūgio ištiktas J.Ignatonis mirė 1968 m. lapkričio 12 d. Čikagoje. Parengė Vadžgirio bibliotekos bibliotekininkė Jeronimas Ignatonis Romano fragmentas Pro mano gimtąjį kaimą tekėjo upė. Mes ją vadinome Šlyna. Ji nepasižymi didumu, niekas jos neapdainavo, niekas jai istorijos nesukūrė. Bet ji garsi savo žaliuojančiais krantais, lankų platumomis, serbentų ir apynių krūmais! Nežinia, kodėl jos rytinis pakraštys aukščiau susistūmęs ir kriauklais atsirėmęs į pačią upę, o vakarinis pakraštys nuolaidus, išmargintas raudonų dobilų laukais ir soduose skendinčiomis sodybomis. Žmonės spėliojo, kad krantai subėgę į rytinį pakraštį dėl žemės sukimosi. Kažin ar tai tiesa, ar ne? Bet tikra tiesa, kad ten gyvenimas sukosi lygiai taip pat, kaip ir čia, Amerikoje. Plačiomis lankomis alksnių, ievų, ožekšnių ir putinų pavėsiu ramiai sroveno Šlynos vanduo. Bet išgriauti krantai ir medžių šaknys, pakibusios ore ir įsisiurbusios tiesiai į juodą vandenį, liudija, kad Šlynos būta kadaise neramios. O dabar tyliai ir ramiai praslenka jos dumbluotu dugnu vandens gausumas. Dieną, kai pakyla saulė ir visą jos platumą apšviečia, o medžių šešėlius į pakraščius sugena, matai, kaip joje nardo lydekos, šapalai, ešeriai ir mažiukų aukšliukų debesys. Perpiečio metu žmonės taip ir sukrenta į upę su tinklais ir marškomis žuvų pasisemti. Mes, vaikai, būdavome tada varovais. Užeiname krantais į priekį, subrendame į vandenį ir, lazdomis pūškuodami, kojomis garsiai pliauškindami, baidydavome žuvis į marškas. Dumblinas vanduo apakindavo žuvis ir jos, neturėdamos kito pasirinkimo, pakliūdavo tiesiog į žmogaus spąstus. Ir kai iškeldavo tinklą taip ir tauška, blaškosi sidabriniais šonais ešeriai, šapalai. Lydekos rečiau. Būdavo pačios iškiliausios valandos vaikams vasarą žuvauti, uogauti, rudenį apynius rinkti, o žiemą ant ledo čiuožti. Ir dabar, kai geriu alų ir jaučiu apynių kvapą, prisimenu Šlynos pakrantes ir jose apynių kepures medžių viršūnėse. Niekas tų apynių nesėjo, neprižiūrėjo. Jie patys sau augo, maitinosi saulės šviesa ir Šlynos vandeniu. Stiepėsi ištisomis šeimomis. Žiūrėk, kur susimetę į gumulą ir lipa į alksnių viršūnes. Apsuka, apvynioja jų liemenis, suraizgo, suraišalioja jų šakas ir didele kepure išlenda į alksnių žalumo paviršių. Niekas jais nesidomėjo ir niekas jais nesigrožėjo. Bet rudenį, kai tos kepurės apsipumpuruodavo paauksuotomis kekėmis, tada visų akys palinkdavo ton pusėn ir visi sakydavo, jog yra derlingi metai. Kai pirmoji šalna pakąsdavo apynių geltonumą, tada mes, vaikai, skubėdavome į Šlynos krantus ir kardavomės į pačias alksnių viršūnes, glėbiais plėšdavome apynius žemyn, negailestingai laužydami alksnių šakas. Ir kai pilnus maišus prisikimšdavome, skubėdavome į namus, kad vėl galėtume atbėgti raškyti kitų. O kvapas, kvapas! Toks svaigus ir aitrus. Jis pripildydavo visą kiemą aitriu svaiguliu. Ir dabar dar jaučiu svaigulį ne tiek nuo bavariškojo alaus, kiek nuo svaigių tėviškės prisiminimų. Jaučiu tėviškės kvapą, matau žaliuojančius laukus ir jurginų žiedų krūmuose skendinčius tėvų namus. Matau prieš langą rūtų žalumą, bijūnų krūmus, tulpių vainikus. Matau ir kryžių, visų išsipildymų simbolį, tarp gėlių žiedų ir žalumo sosto. Kiek maldų prie jo sudėta, kiek šauksmo: Kyrie eleison! Keistas saldumas apima pagalvojus, kad visa tai buvo, o dabar jau toli. Toli, toli nuo tėviškės dangaus mėlynumo, nuo Šlynos žalių krantų ir jaunystės metų! Visa tai dabar nebepasiekiama, nebeprieinama ir nebesugrąžinama. Mano tėviškė išardyta, dirvonuoja. Broliai žuvę nelygioje kovoje už savo tėvų žemę. Jų balso neišklausė ir visų išsipildymų simbolis kryžius. Staiga mano burnoje gardus kąsnis sustingo. Mintimis nuklydęs į savo tėviškės dirvonus, atsirėmęs į kryžių savo brolių kančioje, pats save pagavau: kiek aš prisidėjau kovos kančioje, kad mano tėvų šalis žaliuotų savu gyvenimu! Štai kad ir dabar, su kokia šiluma ir įsipareigojimu prisimenu jaunystės dienas, visa, kas mane džiugino, kas man malonu buvo, ir aš joms ištikimas ir be priesaikos esu amžinai. O pro brolių kovos kančią praeinu tylomis, tik į kryžių atsirėmęs! Laukiu. Ką aš sakau? Dažnai net reikalauju iš kryžiaus stebuklo! Dabar aš raminuosi, kad atkūriau savo aplinkumoje tėvynę. Nuotoliai man darosi nebereikšmingi. Aš savo kambarius išpuošiau lietuviškais audiniais, tautinių juostelių pilna ir ant televizijos, ir ant fonografo, ir ant stalelio, ir Vytį pasikabinęs garbingiausioje vietoje, o kryžių nunešiau į miegamąjį. Jį nunešiau ten tik dėl to, kad Grožvyda buvo prie jo prisirišusi, ir, rožinį kalbėdama, kryželio iš pirštų nepaleisdavo. Tad jos džiaugsmui, jos malonumui ir kryžių ten pakabinau. O kad tėvynės orą jausčiau visur, aš ir valgau taip, kaip ir tėvynėje. Verdu rūgščius kopūstus su dešromis, kepu kugelį, bulvinius blynus, susirauginu pieno, perku lietuviškas dešras, sūrius, duoną, žodžiu, visą, kas man tėvynę atneša į namus. Tegu tik kas išsižioja, kad aš nesu lietuvis! Lūžiai (1963, JAV).
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |