|
LKB kronikos kelias
Zigmas Tamakauskas
Kauno Saulės gimnazijoje, dalyvaujant arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui, gražiai paminėta Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos pasirodymo 35-erių metų sukaktis. Dvasininkas gyvu žodžiu, naudodamasis vaizdinėmis priemonėmis, įtaigiai nušvietė jau legenda virtusio žurnalo, demaskavusio sovietinės valdžios Bažnyčios ir tikinčiųjų persekiojimą, žmogaus teisių nuolatinį pažeidinėjimą, leidimą pogrindyje, paminėjo aktyviausių talkininkų pavardes, jų drąsą, pasiaukojimą ir kilniadvasiškumą. Minėjimą paįvairino gimnazistų meninė programėlė lietuviškų dainų ir kanklių skambesys.
Per visą Sovietų Sąjungos gyvavimą vyko tikinčiųjų persekiojimas, nesvarbu, kuriai konfesijai jie bepriklausytų. Ypač nuožmiai buvo persekiojami dvasininkai. Spaudoje buvo pateikti Politinių represijų aukų reabilitavimo komisijos prie Rusijos prezidento pirmininko Aleksandro Jakovlevo vienoje spaudos konferencijoje išsakyti statistiniai duomenys. Pagal juos sovietų valdžios metais buvo sunaikinta 200 tūkstančių dvasininkų. Dvasininkai ir vienuoliai buvo kankinami: šaudomi, smaugiami, apliejami vandeniu ir sušaldomi. Krauju buvo pasruvusi ir Lietuva.
Mirus Stalinui, okupacinis režimas Lietuvoje kiek sušvelnėjo, tačiau persekiojimai anaiptol nesiliovė. Nežiūrint spaudimų ir žiaurių susidorojimų vis atsirasdavo drąsuolių būrių, kovojusių už tautos išlikimą ir tikėjimo laisvę. Profesorius Juozas Brazaitis LKB kronikos pirmojo tomo įžangoje rašo: Kova prieš religiją, Bažnyčią ėjo kartu su kova prieš tautinę sąmonę. Religinė ir tautinė sąmonė visuomet buvo glaudžiai sutapusios Lietuvoje, o ypač išorinio pavojaus metu. LKB kronika, pateikdama gyvus faktus, rodė pasauliui tikrąją religinę padėtį okupuotoje Lietuvoje, persekiojamą, bet nepalūžusią mūsų tautos savimonę, atkaklumą, gyvąjį tikėjimą bei viltį. Taigi šis leidinys virto registruotų sovietinės valdžios nusikaltimų metraščiu, vieša tribūna, gąsdinęs partokratiją net iki 1989-ųjų, mūsų tautinio atgimimo nesulaikomos bangos pliūpsnio.
LKB kronikos pirmasis numeris pažymėtas 1972-ųjų kovo mėnesio 19 dienos data. JAV lietuvių pastangomis Kronikos numeriai sudarė dešimties tomų rinkinį. Galiu pasidžiaugti, kad daugumą jų man padovanojo bebaimis kovotojas už Bažnyčios ir Lietuvos laisvę kilniaširdis monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Dešimtojo tomo paskutinis 81-asis numeris skirtas šviesios atminties Vilniaus vyskupui Julijonui Steponavičiui už ištikimybę Bažnyčiai 28 metus nešusiam tremtinio dalią. Malonu prisiminti, kad su šviesios atminties arkiv. J.Steponavičiumi teko bendrauti ir man, renkant parašus dėl Vilniaus Katedros ir jos varpinės grąžinimo tikintiesiems. Arkivyskupas buvo ne tik garbingas Bažnyčios hierarchas, bet taip pat ir didelis Lietuvos patriotas. Jo dėka mes visi galime džiaugtis Vilniaus Katedros lietuviška dvasia. Su mokiniais lankantis Katedroje, visada stabtelėjame maldelei prie Lietuvos tremtinių koplyčios, kurios dešinėje sienoje yra įmūrytas arkivyskupo karstas.
Vienuoliktasis tomas išėjo 1997 metais jau Lietuvoje ir skirtas Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos 25-mečiui paminėti. Jame buvusio redaktoriaus, dabar Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus pratarmė bei knygos autoriaus Vido Spenglos (Algimanto Žilinsko) įžanginis žodis. 2001 metais Lietuvių katalikų mokslo akademija išleido to paties autoriaus V.Spenglos vienuoliktojo tomo papildytą bei naujai suredaguotą leidimą, pavadintą Bažnyčia, Kronika ir KGB voratinklis.
Didelį aktyvumą planuojant leisti pogrindžio sąlygomis leidinį, kuris informatyviai atspindėtų Bažnyčios persekiojimą, parodė Vilkaviškio vyskupijos veikliųjų kunigų būrelis. Šį sumanymą 1972 metais įgyvendino ypač savo veiklumu pasižymėjęs tuometinis minėtos vyskupijos kunigas Sigitas Tamkevičius. Šiam kunigui, dalijantis mintimis su tremtyje buvusiu vyskupu Vincentu Sladkevičiumi, gimė sumanyto leidinio pavadinimas. Vyskupas, laimindamas šį kilnų sumanymą, pasiūlė leidinį pavadinti Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika. Pogrindinės Kronikos vyriausiuoju redaktoriumi ir pagrindiniu koordinatoriumi vienuolika metų buvo kun. S.Tamkevičius. 1983 metais areštavus kun. S.Tamkevičių, Kronikos leidimo vairą perėmė pogrindyje į kunigus įšventintas, fizikos-matematikos mokslų daktaras Jonas Boruta, dabartinis Telšių vyskupas.
LKB kronikos nuolatiniais rėmėjais bei jos redaktorių konsultantais buvo iškilieji Lietuvos vyskupai, už nepataikavimą sovietinei valdžiai ištremti iš savo vyskupijų V.Sladkevičius ir J.Steponavičius. Kronikos leidimui aktyviai talkino veiklieji kunigai A.Svarinskas, Jonas Kauneckas, Juozas Zdebskis, Bronius Antanaitis, Jonas Lauriūnas, Kastytis Matulionis, marijonas kunigas Pranas Račiūnas, pogrindžio sąlygomis vyskupo J.Steponavičiaus įšventintas kunigu Kazimieras Ambrasas, gyvąja legenda jau tapusi Švč. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių seserų kongregacijos narė s. Nijolė Sadūnaitė, seserys Genovaitė Navickaitė, Bernadeta Mališkaitė, Birutė Briliūtė, Gema Stanelytė ir kt. Ypač didelis krūvis rengiant ir redaguojant Kroniką tekdavo s. Elenai Šuliauskaitei.
LKB kronikos leidimas reikalavo didelio, pasiaukojančio darbo, pasitikėjimo vienas kitu, ryžto ir drąsos. Į žurnalo leidimo ir platinimo talką stodavo ir pasauliečiai idealistai, kuriems labai rūpėjo Bažnyčios ir Tėvynės likimas. Iš tokių paminėtinas Petras Plumpa, Vladas Lapienis, Anastazas Janulis, Povilas Buzas, Vytautas Vaičiūnas (dabar kunigas) bei kiti. Daugelis jų už savo patriotinę veiklą buvo įkalinti sovietiniuose lageriuose, persekiojami, kiti neaiškiomis aplinkybėmis tragiškai žūdavo pačioje okupuotoje Lietuvoje. Čekistai, norėdami sutrukdyti pogrindinę veiklą, taip pat dažnai braudavosi ir į šeimas, regzdami jose įvairias intrigas, tarpusavio nesantaiką ir pan. Platinant Kroniką man teko bendrauti su didelių gabumų turėjusiu Jonu G., baigusiu tuometinį Politechnikos institutą. Iš jo aš gaudavau žurnalo pavienius numerius tolimesniam platinimui. Gydytojai L. reikalaujant jis atsidūrė vienoje miesto ligoninėje, kurioje buvo užmuštas. Jo žmonai įsakyta tylėti...
Nežiūrint aukų, LKB kronikos leidyba ir platinimas nenutrūko, ji tapo lyg nesugaunama, nesunaikinama. Kronika būdavo spausdinama per kalkę paprasta rašomąja mašinėle, o vėliau padauginama dažniausiai elektrografiniu būdu. Jos tiražas, manoma, siekė per 200 egzempliorių. Ne vienas žmogus, perrašinėdamas ją rašomąja mašinėle, didino jos skaičių.
Kronikos numeriai pasiekdavo Vakarus per į mūsų kraštą atvykusius turistus arba per Maskvoje gyvenusius disidentus. Ši leidinio kelionė buvo labai rizikinga, kartais ji baigdavosi per surengtą kratą sovietinėje muitinėje. Tačiau pasiaukojusių žmonių sumanumo dėka visi žurnalo numeriai pasiekdavo laisvojo pasaulio erdvę. Iš pradžių atspausdintais lapeliais, o paskui fotografijos juostele, paslėpta įvairiuose suvenyruose, dantų pastos tūbelėse ar pan. Vakaruose jos padauginti egzemplioriai būdavo perduodami įvairioms radijo stotims, spaudos tarnyboms, lietuvių radijo valandėlėms. Išversta į anglų, prancūzų, ispanų, italų, vokiečių, portugalų kalbas, Kronika pasklisdavo per žinių agentūras po pasaulį. Iš Vakarų radijo stočių ji pasiekdavo ir Lietuvą. Užsienio lietuvių pastangomis Kronikos numeriai pradėti leisti atskiromis knygomis po kelis numerius viename tome. Pirmasis gražiai įrištas LKB kronikos tomas išleistas 1974 metais penkių tūkstančių egzempliorių tiražu. Užsienyje leidžiant ir platinant LKB kroniką daug pasidarbavo mons. Vincas Mincevičius, kunigai Kazimieras Pugevičius, Kazimieras Kuzminskas, Pranas Gavėnas, prelatas Jonas Petrošius bei gražus būrys pasauliečių. Pasauliui buvo pateikiama gyva informacija, rodanti sovietų pavergtos Lietuvos beteisiškumo randus, valdžios veidmainiavimą, o tuo pačiu ir mūsų tautos dvasinį atsparumą, tikėjimą, neprarastą viltį.
Minėdami Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos jubiliejų, pasistenkime širdimi ir protu dar kartą pažvelgti į tuos, kurie, nebodami audrų, trupino nelaisvės pančius, davė mums sparnus. Svarbu, kad jais mes sugebėtume ir norėtume pakilti į Šviesą.
© 2007 XXI amžius
|