|
Tauta laukia Laisvės monumento
Paskutinę kovo dieną Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS) surengė savo metinį ataskaitinį susirinkimą, kurio programoje buvo dvi dalys: konferencija aktualia tema Lukiškių aikštės Laisvės simbolis tūkstantmečio Lietuvai ir antroji sąjungos narių ataskaitinis susirinkimas. Beje, kartais supainiojamos dvi visuomeninės organizacijos, turinčios tokią pačią savo vardo santrumpą LLKS, kur paskutinė raidė vienu atveju reiškia sąjungą, kitu Sąjūdį (Lietuvos partizanų). Sąjunga bene vienintelė iš visuomeninių ir paramilitarinių organizacijų, nuosekliai ir motyvuotai siekianti paspartinti toli gražu ne visuomeninį, o patį tikriausią Valstybės rūpestį deramai sutvarkyti centrinę sostinės aikštę, galinčią ir turinčią tapti svarbiausia Lietuvos valstybės aikšte.
Apie aikštės sutvarkymą kalbėta ir rašyta ne kartą. Šis klausimas jau antri metai yra vienas iš aktualiausių Vilniaus merijos ir Vyriausybės rūpesčių, palengva tampančiu (nė trupučio neperdedant) visų aukštųjų šalies valdžių garbės reikalu. Juk iki Lietuvos vardo tūkstantmečio svarbiausiojo renginio beliko mažiau nei pora metų. Seimas 1999 m. vasario 11 d. priėmė nutarimą Nr. VIII-1070 Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų. Šio teisės akto 1 straipsnis skelbia, kad Lukiškių aikštė formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais.
Konferencijoje pirmąjį išsamų, argumentuotą pranešimą padarė akademikas prof. Antanas Tyla. Kalbėtojas, iškeldamas temos svarbą, nusistebėjo tuo, kad nei televizija, nei radijas, nei didžioji spauda šios temos neaktualizuoja, viskas vyksta tarytum būtume bunkeryje. Žinoma, laisvės kovų metais sovietinėje spaudoje laisvės paminklo idėja, o juo labiau bet kokia pati menkiausia užuomina apie Nepriklausomybę buvo laikoma didžiausiu valstybiniu nusikaltimu. Tuomet apie laisvę buvo galima atvirai samprotauti tik bunkerio sąlygomis. Bet mūsų dienomis?..
Akademikas teigė, kad Gedimino prospektas ir Lukiškių aikštė organiškai siejasi. Karaliaus Mindaugo laikais išryškėjo ypatybės, būdingos visų kartų valstybės piliečiams. Valstybinė laisvė yra pati svarbiausioji, toliau sektų kitos: tikėjimas, darbštumas ir mokslo siekimas. Lukiškių aikštei fontanai ir giraitės netiktų. Reikia įspūdingo, prasmingo monumento. Laikinoji sostinė Kaunas turi sukaupusi daug atkurtos valstybės akcentų: paminklai prezidentams, Laisvės statula, nežinomo kareivio kapas... Akademiko nuomone, Vilniuje reikėtų pagerbti Nežinomą karį, Nežinomą partizaną, Nežinomą tremtinį, nes lietuvių tauta yra patyrusi daug masinių netekčių.
Galimas daiktas, kad ir vienas kapas galėtų simbolizuoti minėtas tris sąvokas. Juk partizano teisinis statusas atitinka Lietuvos kariuomenės kario savanorio, kovų veterano statusą. Be to, daugelis laisvės kovotojų buvo nužudyti gulage, mirė iš bado tremties vietovėse. Tėvynės istorijoje gausu ir garbingų pergalių, ir skaudžių netekčių. Tokią ir turėtume priimti, tausoti ir gerbti.
Prof. A.Tyla atkreipė klausytojų dėmesį į tradicinę lauko riedulių piramidę, sumūrytą Aukų gatvėje. Akmenys surinkti pačių politinių kalinių ir tremtinių iš visų Lietuvos kraštų. Šis kuklus paminklas turėtų įsilieti į bendrą aikštės kompoziciją itin prasmingu akcentu.
Dailės akademijos profesorė Dalia Matulaitė mano, kad ir ąžuolai, ir vandens fontanas kaip akcentai neatmestini. Ramovės šeimininkas Remigijus Jukna išreiškė ne vien savo pilietinę poziciją dėl sovietų kareivių figūrų ant Žaliojo tilto. Šis klausimas seniai ne naujas ir po Nepriklausomybės atkūrimo vis pasikartojantis. Iš tiesų kam rodoma pagarba nejau išvaduotojams, po kurių atėjimo prasidėjo nežabotas teroras ir masinės genocido akcijos? Juk nacionalinė teisė vienareikšmiškai išsprendė reikalą okupantų pasikeitimas anaiptol nereiškia ir negali reikšti išvadavimo.
Įvairiais aspektais dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo teikė pasiūlymus ir kiti konferencijoje dalyvavę visuomenės veikėjai: choro dirigentas, režisierius Povilas Mataitis, Valstybės paveldo komisijos pirmininkas Jonas Glemža, LLKS atstovas, VK ordino kavalierius Bronius Juospaitis, Lietuvos šaulių sąjungos vadas plk. ltn. Juozas Širvinskas, LKKSS vadovas Valentinas Bartašiūnas, pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvis Petras Cidzikas, skulptorius Gediminas Karalius, Miško brolių draugijos pirmininkas Albinas Kentra, Gervėčių draugijos pirmininkas Alfonsas Augulis ir kt.
Konferencija priėmė nutarimo projektą su pastabomis. Buvo konstatuota būtinybė sutelkti Lukiškių aikštės, jos aplinkos, memorialo kūrimui visas valstybės pastangas. Laisvės simbolis turėtų atspindėti visų epochų Lietuvos laisvės kovų atminimą, o komplekse turėtų atsirasti Nežinomo kario kapas ir Amžinoji ugnis.
Pačioje Lukiškių aikštėje svarbiausiu akcentu taptų simbolis Laisvė, atkreipiantis ir patraukiantis lankytojų dėmesį. Aikštės kompleksui priskirtinas pastatas Gedimino 40, kuriame sovietmečiu buvo įsikūrusi represinė okupanto struktūra KGB su kalėjimu, o dabar ten Genocido aukų muziejus ir teismai, kuriuos tektų iškelti.
Buvo pasiūlyta iš konkurso vertinimo komisijos išbraukti Istorijos instituto direktorių A.Nikžentaitį dėl jo klaidinančio požiūrio į Lietuvos istorinį, tautinį ir kultūrinį paveldą, o į komisijos sudėtį papildomai įtraukti atstovus iš patriotinių-visuomeninių organizacijų, dvasininkus, pasižymėjusius per Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį, architektus, skulptorius. Buvo suformuluotos papildomos konkurso sąlygos: dabartinė Lukiškių aikštė yra senovės sakralinio, plačiojo Šventaragio slėnio dalis ir šiaurinėje aikštės dalyje nesiūlyti komercinio prekybos centro.
Galutinai suredaguotas kreipimosi tekstas pasiųstas Respublikos Prezidentui, Premjerui, Seimo pirmininkui ir sostinės merui.
Konferencijos darbui sklandžiai vadovavo LLKS vadovas Jonas Burokas ir dr. Juozas Parnarauskas.
Edmundas Simanaitis
© 2007 XXI amžius
|