|
Kantrybės ribos
Dauguma Lietuvos pareigūnų yra sovietiniai pareigūnai neseniai tokią išvadą padarė ilgametis kariuomenės vadas Jonas Kronkaitis. Taip, išties taip yra. Bet mūsų mielas buvęs kariuomenės vadas yra atvykęs iš JAV, t.y. iš laisvojo pasaulio. Taigi iš kito pasaulio. Ir todėl tą jis nesunkiai pastebi. Ir teisėtai stebisi, kaip po 17 nepriklausomybės metų Lietuvos valdžioje tebėra sovietinio sukirpimo žmonės. Tik, gaila, to dažnai nepastebi mūsų tautiečiai ilgą laiką būnant prismardintame kambaryje, sunku pastebėti, kad oras pašvinkęs. Pritariant buvusiam kariuomenės vadui, galime dar pridurti, kad sovietiniai yra ne tik pareigūnai, bet ir politikai, susibūrę į vadinamąsias partijas, o išties į grupuotes, kovojančias ir už savo klano interesus, ir, atskirais atvejais, už Rusijos interesus. Kai kuriuos tų atvejų, aišku, tik mažumą, atskleidė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vykdytas VSD veiklos tyrimas. Šis tyrimas atskleidė tikrai jau nuo galvos prasidėjusį puvimą.
Galima pastebėti ir daugiau valstybei grėsmingų problemų. Argi gali nepriklausomoje valstybėje būti uždarytos nuo visuomenės akių okupacinio režimo politinės bylos, kaip buvo beveik dvejus metus su KGB archyvais? Ar gali būti taip, kad nepriklausomoje valstybėje jos išrinktų atstovų parlamentas mėnesių mėnesius trukdytų priimti liustracijos įstatymus, t.y. svetimos, okupacinės valstybės agentų, informatorių, rezervo (atsargos) karininkų išviešinimą ir atsisakymą jų paslaugų svarbiose valstybinėse pareigose? Taip, turi būti priimtas tik toks įstatymas, kuris vadovautųsi visų KGB darbuotojų karininkų, informatorių, slaptų ir neslaptų agentų sąrašais, kurie yra ne tik beveik sunaikintuose KGB archyvuose, bet ir žmonių atmintyje, ir tautos kančių istorijoje, ir okupantų kolaboravimo išdavystėse. Ir iš viso, kodėl liustruoti KGB agentai yra globojami įstatymų ir paslepiami nuo visuomenės akių? Jeigu jiems įstatymas, bent formaliai, uždraudžia dirbti svarbiose valstybinėse pareigose, tai kodėl privačių įstaigų vadovai privalo juos įdarbinti, visąlaik tikėdamiesi kokios nors kiaulystės iš šių atgailaujančių (o gal tik pasislėpusių po juos globojančiu įstatymu) tautos išdavikų, kurių rankomis ar skundais buvo naikinami geriausi tautos sūnūs ir dukros? Kodėl nepriklausomos Lietuvos parlamentas ir Konstitucinis Teismas iš valstybės piliečių lengviausiai, be jokio sąžinės graužimo išbraukia pasaulio lietuvius, visą laiką svajojusius tapti savo valstybės, už kurios nepriklausomybę jie visomis išgalėmis kovojo, piliečiais, o į kraštą atvykusius okupantus ar jų patikėtinius įteisina? Kodėl vadinamoji žemės reforma tęsiasi ne metais, o dešimtmečiais, atimdama žmonių sveikatą ir viltį atgauti okupantų pagrobtą jų žemę ir namus? Kodėl politiniai kaliniai, disidentai, buvę partizanai (jau beišmirštantys), už laisvę kovojusieji žmonės, patyrę visas okupanto ir kolaborantų skriaudas ir neteisybes, žeminti tarnybose ar vyti iš geresnių darbų, dabar skursta, suvaryti į privačias struktūras arba gauna vergiškų dydžių pensijas, o juos skriaudę kolaborantai ir represinio aparato darbuotojai, gaudami net valstybines pensijas, dar išsidalijo jiems nepriklausantį valstybės turtą? Kodėl nuo okupacijos pabėgo 60 tūkst. Lietuvos patriotų, o dabartiniai valdantys okupantų valdžios perėmėjai iš krašto jau ištrėmė pusę milijono Lietuvos piliečių? Kodėl per 17 nepriklausomybės metų Pietryčių Lietuvoje ir kitose jos dalyse dar tebėra daugybė mokyklų, kur lietuvių kalba tėra tik kaip dėstomasis dalykas, o visa kita perimta iš okupacijos laikų? Kodėl buvę engėjai, su okupantų pagalba ir skatinimu kūrę kompartiją ir jai vadovavę, dabar infiltruoti į politinę nepriklausomos valstybės struktūrą, nuolatos kelia sumaištį, keldami grėsmes valstybės nepriklausomybei? Kodėl beveik visi atstovai Lietuvos diplomatinėse tarnybose tik buvę kolaborantų ar jų iškelti atstovai? Kokį svetimos valstybės projektą vykdo Valstybės saugumo departamento vadovybė, sunaikindama vieną svarbiausių savo padalinių Kontržvalgybos valdybą? Ar ne iš to kyla mus krečiantys skandalai, kai valstybės saugumą užtikrinantis departamentas, vadovaujamas KGB atsargos karininko, visais būdais vengia parlamento kontrolės, o nuo valstybės vadovų (ir nuo visuomenės) slepia Rusijos interesus ginančius asmenis ir grupuotes, seka, šantažuoja, grasina ir į kalėjimus sodina Lietuvos patriotus (tokių faktų yra daugybė)? Kokiu argumentu paaiškinti tai, kad buvusi Komunisto leidykla, pasivadinusi Gairėmis, masiniais tiražais leidžia kolaborantų ir įvairių oportunistų knygas, neigiančias okupacijos faktą ir tautos kančias, trypiančias laisvės idealus ir aukštinančias kolaboravimą, kaip tautos išlikimą okupacijos sąlygomis, bei paniekinančias žuvusių partizanų, kaip Lietuvos nepriklausomybės gynėjų, vardą? Kodėl į aukštas NATO, ES pareigas siunčiami nepatikimi, su kolaboravimu susitepę asmenys, kurie priverčia suklusti šių organizacijų vadovus ir daro mūsų valstybę nepatikima partnere? Kodėl didžioji nepriklausomos Lietuvos spauda, dėl kurios laisvės į sovietinius lagerius ėjo dešimtys ir šimtai laisvės kovotojų, per 17 metų tapo agresyvi, antitautiška, antikrikščioniška?
Akivaizdu, kad Lietuva su savo statusu darosi ne tiek sovietinių pareigūnų kraštu, bet įgauna buvusio okupacinio režimo kolaboracionistinių veikėjų sudarytos piramidės pavidalą. Iš čia ir kyla oficialiai skelbiamas didžiausias ekonominis kilimas, didžiąją tautos dalį realiai laikantis žemiausio skurdo lygyje. Iš čia ir kyla nuolatiniai politiniai ar klaniniai skandalai, kuriuos visada laimi antitautinės jėgos klanai, o tauta tik priversta stebėti tą didžiąją klanų kovą. Lietuva pastaruoju metu nuolat murkdoma nesibaigiančių skandalų liūne skandalas tapo tarsi natūralia valstybės gyvavimo būsena. Skandalai lyg tapo Lietuvos esminiu bruožu, ir tai gresia mūsų valstybingumui. Nors trečiasis Konstitucijos straipsnis teigia, kad kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas kėsinasi į konstitucinę valstybės santvarką, bet jis tegali tik pasyviai stebėti klanų kovą. Visuomenė sąmoningai daroma politiškai pasyvia, ji pati savo noru atsisako pilietiškumo.Valstybė, vedama antitautinių klanų, palengva slenka Rytų pusėn tą rodo tai, kad parlamentas atsisako specialiųjų tarnybų kontrolės, kas yra priimta tik mus okupavusioje valstybėje, o pačios specialiosios tarnybos dirba klanams. Jeigu per pirmuosius penketą nepriklausomybės metų valdžioje atsidūrę kolaborantai dar kažkiek paisė tautos balso, tai dabar jie jau seniai suprato, kad tik tereikia vaidinti valstybininkus, užsidėjus patriotiškumo kaukę, o visa kita daryti pagal savo klano poreikius. Argi kas nors keisto tokioje politikoje juk didžioji politinio elito bei aukštosios valdininkijos dalis buvo brandinama KGB aplinkoje arba priklausė tam komunistinės nomenklatūros sluoksniui, kuris ir vadovavo šiam okupacinio režimo represiniam baudžiamajam aparatui. Ar gali būti kitaip su visaip tampomais liustracijos įstatymais juk pagrindiniai liustracijos vykdytojai buvo su KGB, taip pat su partiniais tos organizacijos vadovais susiję veikėjai, o liustracijos tikslas nieko kito nereiškė, tik siekė įtvirtinti buvusios nomenklatūros įtaką naujomis, nepriklausomybės sąlygomis.
Todėl dar ilgai Lietuvoje teks tenkintis politiniais skandalais, keliamais nuo tautos atitrūkusių klanų grupuočių, besistengiančių įrodinėti, kaip jos pasiaukojamai dirba valstybės ir tautos labui. Tas tik didins grėsmes sunkiai mūsų iškovotam valstybingumui. Todėl visada prisiminkime Lietuvos Respublikos Konstitucijos trečiąjį straipsnį taip mes įvykdysime pareigą tėvynei.
© 2007 XXI amžius
|