|
Saugokime etninius vietovardžius
Perskaičius straipsnį Koks tikrasis Vaižganto gimtinės pavadinimas? (XXI amžius, Nr. 78, 2006 10 18), kilo kai kurių minčių. Lietuvių literatūros klasikas Juozas Tumas-Vaižgantas gimė Malaišių kaime, bet kalbininkai pakeitė kaimo vardą į Maleišius, nes esą Rytų ir Šiaurės Rytų Lietuvoje priebalsis l prieš dvibalsį ei yra kietinamas, todėl po l vietoje ei tariama ai.
Kaip sako kalbininkai, Lietuvos kaimų vardai kilę iš bendrinių žodžių, o dažniausiai iš pavardžių. O kokį bendrinį žodį neleistinai taria Rytų ir Šiaurės Rytų Lietuvos žmonės, kad kalbininkai keičia Malaišių kaimo vardą? Lietuvių kalbos žodyne bendrinio žodžio, artimo šakniai maleiš-, nerasta, o šakniai malaiš- bene artimiausi yra žodžiai malaška kas meilinasi, malaškuojasi; malaškuotis meilintis; malašinti trinti, grūsti. Peršasi išvada, kad artimesnis lietuviškiems atitikmenims yra Malaišių pavadinimas. Lietuvių pavardžių žodyne užrašytų pavardžių Malaiška, Laleiška kilmė neaiški, gali būti su priesaga -ka. Taigi abi formos yra lietuviškos. Lieka tik beatodairiškas noras užginti tarmišką dvibalsio ai po priebalsio l tarimą, bet juk ir bendrinėje lietuvių kalboje yra žodžių, kuriuose po l tariama ai: laisvė, laikas, laiškas, todėl ir lietuviškas kaimo vardas Malaišiai yra gerbtinas.
Teko girdėti, kad kalbininkai hidronimų nekeičia, net jeigu jie būna kitakalbės kilmės. Pagal juos sprendžia apie tautų paplitimą senų senovėje. Saugotinas ir Malaišos upelės vardas.
Malaišių kaimas paminėtas jau prieš 750 metų. Ši sėliams priklausiusi vietovė ne kartą buvo minima Lietuvos karaliaus Mindaugo dokumentuose. Malaišių vardas reiškia lietuvių literatūros klasiko J.Tumo-Vaižganto gimtinę. O mūsų laikais šis etninis, lietuviškas pavadinimas štai taip sunorminamas, sulietuvinamas. Etninės kultūros plėtros valstybinė programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 793, numato saugoti etninės kultūros paveldą, puoselėti etnografinių regionų, kraštų, vietovių savitumą.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Dėl pavadinimų administraciniams vienetams ir gyvenamosioms vietovėms suteikimo, jų keitimo, teritorijos ribų nustatymo ir keitimo ir papildyme parašyta: Gyvenamosioms vietovėms pavadinimus savivaldybės tarybos teikimu suteikia ir juos keičia Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atsižvelgdama į vietos gyventojų pasiūlymus. O gal reikėtų pasiklausti ir Malaišių kaimo gyventojų, ar jie norėtų seno, etninio, lietuviško kaimo vardo, ar norėtų lietuviško naujadaro?
Jau 300 metų Pakruojo rajone buvo Pelaniškių kaimas. Tik 1976 metų Lietuvos TSR administracinio teritorinio suskirstymo žinyne (I-II) įrašytas Pelaniškių pavadinimas, toks pavadinimas įrašytas ir vėlesniame Registre. 1999 metais Lietuvių kalbos instituto rašte Pakruojo rajono savivaldybei parašyta, kad tarminis Pelaniškių kaimo pavadinimas sunormintas, nes Pašvitinio apylinkėse po priebalsio l vietoje bendrinės kalbos e tariamas a, taigi vartotinas sunormintas pavadinimas Peleniškiai; abi pavadinimo formos yra lietuviškos (baltiškos). Matyt, kaimo vardas kildinamas iš pelenų. Etninės kultūros globos tarybos ekspertai dr. Kazimieras Garšva ir istorinių vietovardžių tyrinėtojas dr. Jonas Jurkštas parašė, kad Pelaniškių kaimo vardas yra kilęs iš pavardės Pelanis, Pelanys, Pelanius, ir kaimo vardas rodo, kad toje vietoje gyveno žmogus arba žmonės tokia pavarde, ten jiems priklausė žemė. Ir tokia pavardė, ir toks vietovardis yra lietuviški (baltiški), todėl jų keisti nereikia. Dr. K.Garšva pastebi, jog neatmestina prielaida, kad ir pavardė, ir kaimo vardas galėjo kilti iš bendrinio žodžio pelana moliu išplūkta asla (LKŽ, IX, 755).
Etninės kultūros globos tarybos 2006 m. liepos 5 d. rašte pareikšta nuomonė, kad Pelaniškių kaimo vardas yra etninis, neatneštinis, lietuviškas, baltiškas. Apie etninių vietovardžių išsaugojimą kalbama Lietuvos Respublikos etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme, priimtame 1999 m. rugsėjo 21 d., Tarmių ir etninių vietovardžių išsaugojimo 2001-2010 metų programoje, patvirtintoje Vyriausybės 2000 m. lapkričio 6 d. nutarimu Nr. 1340.
Pagal Pelaniškių kaimo gyventojų iniciatyvinės grupės prašymą surengtoje raštiškoje apklausoje 2001 metais 59 kaimo gyventojai pageidavo Pelaniškių pavadinimo, 2005 metais raštiškoje apklausoje dalyvavę 60 kaimo gyventojų pageidavo Pelaniškių pavadinimo, bet Pakruojo rajono savivaldybė ignoravo žmonių pageidavimą. Taigi tik gražiai kalbama apie žmogaus teises, pilietiškumą, vietines iniciatyvas.
Kaip matote, Malaišių ir Pelaniškių pavadinimai gali būti laikomi bendrinės lietuvių kalbos savastimi. Etninių vietovardžių (nepolonizuotų, nerusifikuotų, negermanizuotų) keitimas, norminimas, dirbtinis lietuvinimas ne turtina, o nuskurdina lietuvių kalbą.
Inž. Vytautas Rapolas KRIAUČIŪNAS
Šiauliai
© 2007 XXI amžius
|