| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Etnografiniai vaizdai Aleksandras ŠIDLAUSKAS
Praeities vaizdinija geriausiai įsikūnija atsiminimuose. Jie atspindi žmonių gyvenimą, mąstyseną ir jautrumą, jie pažymi tam tikros epochos žymenis ir laiko ženklus. Juose susikaupia žmonių patirtis ir gyvenimo būdas. Prisiminti tai iš naujo išgyventi ir pajausti būtojo laiko prasmę, kuria gali susidomėti ir krašto tyrėjas, ir istorikas, ir etnografas. Prisiminimai įbūtina buitį, ją paverčia nekasdieniškais dalykais. Prisiminimai populiarėja, leidžiamos knygos, rinkiniai. Čia, matyt, patį didžiausią indėlį jau paliko partizanai, tremtiniai ir politiniai kaliniai. Galvoti apie vaikystę tai vėlei sugrįžti į tąjį metą, kai visa buvo artima ir sava, pirmapradiška, nauja ir netikėtina. Ne veltui pasakoma, kad pirminiai vaiko įspūdžiai išlieka iki gyvenimo pabaigos kaip šviesiausias paveikslas ir asmenybės būsimoji atsiskleistis. Daug kas išliko atmintyje. Gyvenau kaime (Giedraičių k., Radviliškio r.), giliai į atmintį įstrigo darbai ir šventės, žaidimai ir papročiai, apeigos ir dainos. Pirmieji nedidelių darbų džiaugsmai, taip pat nedideli fiziniai ar dvasiniai skausmai įsirašė į pasąmonę įvairiais paveikslais, kuriuose vaikystė suspindi kaip pasaulio pažinimas, kaip asmens tapsmas, kaip šeimos šiluma ir kaimo žmonių gerumas. Taigi šie keli atminčių eskizai tai sugrįžtis į pokario metus, kai duonos būta ne per daug, kai ideologizuota tikrovė su savo iškraipomis įsirašė sąmonėn kaip ryškiausios kelio vėžės, kaip vaikiško buvimo pėdsakas su tėvais, giminėmis, kaimynais. Šitie prisiminimai nepamirštini, nors nebepakartojami. Juose sušvinta gėris ir grožis, žmonių bendruomeniškumas ir kaimo gyvensenos savastis su darbais ir poilsiu, su pajautimais ir nuoskaudomis. O kiek daug būta džiaugsmo, kai po darbų atvangos ateidavo šventės, kai sakralinėje kaimo ir gimtųjų namų aplinkumoje nutviksdavo šviesios spalvos su gerais atspalviais ir nupilkėjančiais šešėliais. Šventės, Kryžiai ir Atlaidai tai lyg etnografinis triptichas, atminčių piešiniai ir gražūs vaikystės kasdieniai paveikslėliai, kai gimtajame kaime skleidėsi dorovingumo šviesa, prakilnumo būviai, kai buvo saugomos ir išsaugojamos senolių tradicijos. Visa, kas buvo praėjusių kartų palikta, iki pokario metų (1945-1955) buvo išsaugota, nes įkvėpta ir buvo būtina, saugant tapatumą, savitą gyvenimo būdą. O vėlesni kolektyvizacijos, sovietinio smurto ir partokratinės prievartos metai daug ką sunaikino, pakeitė, sutarybino ir nepaprastai suprimityvino. Todėl kiekviena tradicinio etninio paveldo išsauga turi visiems priminti, atgaivinti. Juk kai kas jau atsikūrė, o kai kas amžiams pasimiršo ir pasikeitė, bet esminiai gyvensenos dėmenys nekinta dešimtmečiais ir šimtmečiais. Tai, ką prisiminiau, ir užrašiau. Niekas nieko man nepasakojo, nes visa mano buvo regėta, patirta ir pajausta. Atmintis talpus aruodas, todėl iš jo reikia semti ir semti didelėmis saujomis ir pasidalyti su kitais.
Šventės Šventė dvasinės kultūros fenomenalus reiškinys. Čia etnografinė įvairovė, darni žmonių bendruomenių jungtis ir pasitikėjimas vieni kitais, individualių poreikių tenkinimas, savaimingas kalbėjimas apie tai, kas nežemiška ir nekasdieniška. Visuomenė šventėmis praneša savo asmenims, kad būtina susikaupti, turi vyrauti atlaidumas ir gerumas. Jose pasireiškia kiekvieno individo gyvensenos raiška ir elgesio savaimingumas. Nuo religinių iki šeimos, nuo kalendorinių iki žemdirbystės švenčių buvo ilgas kaitos ir naujų pokyčių kelias, kol šventės tapo tradicinėmis, visuotinėmis ar tautinėmis. Šventės viena nuo kitos skiriasi savo dvasiniu turiniu ir išorine forma. Seneliai laikosi savo papročių, o jaunimo įpročiai yra visiškai kitokie. Kito vestuvių apeigynas, pasikeitė agrarinių švenčių ciklai dėl žemės ūkio technizacijos ir kintančių ekonominių sąlygų. Kaip kiekvienos tautos kalba ir tautosaka bei liaudies menas yra savitas ir savaimingas pasaulis, nepakartojamas ir beveik nepasikartojantis, taip ir švenčių specifiškumą apibūdina laikas ir erdvė, veikėjai ir skirtingos apeigos. Regioniškumas taip pat atskleidžia genties ar bendruomenės ypatingybę. Savaimingumą pažymi aplinka, žmonių išradingumas, jų glaudumas ir nuoširdus bendravimas. Pastovumas charakteringiausias švenčių bruožas. Jų laukiama, joms ruošiamasi, o prieššventinis laikotarpis yra tikras tvarkymosi metas. Tai šeimos, kaimo, parapijos individo šventinis nusiteikimas, tam tikra palaima, žymiai kilnesnis bendravimas, didis atsakomybės jautimas. Šventėje esama muzikos, šokių, ratelių, literatūrinių tekstų, įvairių simbolių, išorinės dekoratyvios atributikos. Apeigos yra esminė visų švenčių dalis. Jos turi savo charakterį, tradicinį apvalkalą, vaidybinių elementų gausą, savotiškų išdaigų, būrimų. Ir, suprantama, be vaišių neapsieinama. Pagal švenčių pobūdį jos skirstomos įvairiais požiūriais. Tai individualios, šeimyninės ir visuotinės. O pagal vidinį charakterį intymios, uždaros (gimtadieniai, vardadieniai) ir išoriškai atviros, kur dalyvauja bet kuris bendruomenės narys. Tai eisenos, karnavalai, demonstracijos. Buvo metas, kai politizuotoms šventėms (tarybinis laikotarpis) buvo suteikiamas itin ideologizuotas apvalkalas. Tai buvo prievarta teigiama ir įteigiama, meluojama, iškraipoma istorinė tiesa, įvairiais būdais tikinama ir įtikinama. Šventės buvo siejamos su partinių veikėjų gyvenimais, tariamais socializmo jubiliejais ir visiškai formaliais išoriniais aspektais. Tai gūdi praeitis, su ja atsisveikinta visiems laikams. Ideologizuotos šventės gerokai pažeidė ir iškraipė lietuviškų švenčių tradiciškumą kaip esminę etinio paveldo kultūrinę paliktį. Nuolatinis šventės puoselėjimas ir išlaikymas tai tautos saugojimas, identiteto (savaimingumo skatinimo) pasireiškimas ir pasididžiavimas savu pasauliu. Pagaliau tai senolių palikimo sauga. Švenčių amžinume istorinė atmintis ir tautos savimonė, emocinė nekasdienybės atmosfera, ryškus komunikatyvumas, apeiginis pobūdis ir žaidybiniai elementai. Iki šiol senoji karta, gimusi XX amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais, labai gerai mena Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių iškilmes. Tai nebuvo vien išorinė pompastika, o apgalvotas prasmingas ritualas. Tai kelionės per Lietuvą su Vytauto Didžiojo portretu, naujų paminklų statymas, iškilmingi minėjimai, konferencijos, leidyba. Ypatingai individualus ir kolektyvinis išgyvenimas sujungia ir suartina Dainų švenčių dalyvius. Tada, kai aplinka puošni, o jausmai kilnūs. Žmonės laukia eisenų, koncertų, noriai bendrauja su Dainų šventės dalyviais, susitinka pažįstamus, gimines, kaimynus, darniai įsitraukia į iškilmingą tokio renginio ritmą. Kartu dainuojama, drauge pabendraujama, linksminamasi iki pačių išnakčių. Ypatingu dėmesiu apgaubiami Dainų šventės kolektyvų vadovai, vyresni švenčių dalyviai, nusipelnę asmenys. Ypatingą prasmę įgyja ilgalaikė šventės ruoša, šventės ilgėjimasis ir nuolatinis laukimas ir tų, kurie dalyvaus, ir tų, kurie išlydės į kelionę. Vis daugiau žmonių pasipuošia tautiniais rūbais, žiniasklaida tampa dėmesingesnė visiems dalyviams ir vadovams. Tai fenomenalus estetinio auklėjimo renginys. Nors Dainų šventė vyksta tiktai savaitę, bet jos meninis poveikis yra ilgalaikis ir nuolatinis. Šventės saugo tautą nuo globalinių invazijų, nuo miesčioniškų apraiškų, nuo paviršinio primityvumo, nes jos sukuria netikėtai pakilią atmosferą. Tai kiekvieno žmogaus gyvensenos pirmabūtis, apsivalymo metas ir tiesiogine, ir perkeltine prasme, netgi nuodėmių atleidimo laikas. Tai, aišku, būdinga religinėms iškilmėms, ypač atlaidams. Kiekvienoje šventėje paprastas pilietis socializuojasi, aktyvėja, atsiranda nauji žmonių santykiai, nekasdieniški, šilti. Ypač svarbios šventės vaikams, kurie tuo būdu pažįsta istoriją, ugdosi emociškai, pajaučia estetinančią švenčių prasmę, patys dažnai aktyviai šventėje dalyvauja. Harmoningumo, sakralumo ir gyvensenos pilnatvės siekis išskiria šventes iš kitų žmogaus būties formų, vienadienio pramogavimo, paviršinio laisvalaikio leidimo, skatina dvasinį atsinaujinimą, dorinį apsivalymą, estetinį paveikumą. Laisvas bendravimas šventės ugdomoji savybė ir sugrįžimas prie tautinių (istorinių) ištakų. Tai nauji atsinaujinusių švenčių bruožai Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji. Asmeninės šventės individo apsisprendimo dalykas. Jų specifiką lemia daugybė priežasčių. Tai žmonių amžius, išsilavinimas, įpročiai, įsitikinimai, laisvalaikio pomėgiai, užimtumas, specialybė ir kt. Tėvo ir Motinos dienos, gimtadieniai ir vardadieniai garbinga atmintis, asmenų pagarba, papročių prisiminimai, fotografavimasis ir filmavimasis, atminties išsaugojimas. Šeimos šventės tai senelių, tėvų, vaikų ir vaikaičių sambūriai, ypač išpopuliarėję Sūduvoje. Aukštaičiai yra labiau pamėgę vardadienius. Švenčiant nepamirštinas skonis ir saikas, pasikonsultavimas, netgi detalus scenarijus ar jo planas. Kažkas pins ąžuolų lapų vainikus, kažkas kvies svečius ir puoš krėslą (tribūną, pakylą, estradą), kažkas rūpinsis vaišėmis ir t.t. Nesant mokslinio pagrindimo, atitinkamo metodinio vertinimo, gali atsirasti sąlygos formalumui, šabloniškumui, paviršutiniškumui. Sumenko profesinių dienų šventimas. Jis buvo primestas sovietmečiu, ne visuomet atsižvelgiama į tarptautinių dienų (muziejininkų, teatralų, muzikų) svarbą ir jų reikšmę. Šventės sėkmė priklauso nuo daugelio dalykų sakralumo, dvasingumo, estetiškumo, tradiciškumo. Tai nelyg nerašyti, bet aiškiai pastebimi švenčių raiškos principai, moksliniai pagrindai, praktinės patirties išdavos. Kiek bus išsaugotas regioninis savitumas, tiek bus suaktualintas ir dabarties švenčių vyksmas. Šventes ir jų tradicijas daugiausia saugo ir puoselėja, rengia ir vertina kultūros centrų žmonės, įvairių švenčių rengimo specialistai. Prof. P.Dundulienės, A.Vyšniauskaitės, mokslininkų I.Čepienės, Ž.Šaknio, I.Merkienės spaudiniai yra parankinės švenčių rengėjų knygos, patarimų kompleksas. Vis labiau atsisakoma standartizuotų scenarijų, kurie kažkada suniveliavo švenčių savitumus kraštuose. Kaip kiekvienas armonikininkas groja savaip, kaip kiekviena dainininkė savaip išringuoja dainų melodijas, kaip kiekvienas kunigas atlaiduose pasako skirtingą pamokslą, taip ir šventės turi savo spalvas ir atspalvius. Objektyviausiai įvertina klausytojai, žiūrovai, kultūrininkai, sociologai. Šventės buvo ir liko gyvenimo palydovės, dvasinio gyvenimo atskleidėjos ir įprasmintojos, tautiškumo ir patriotiškumo siekėjos ir propaguotojos. Jų svarba neabejotina, o jų išliekamumas taip pat nekelia jokių abejonių. Pats didžiausias įvertinimas tai Baltijos šalių Dainų švenčių šventimo ir tradiciškumo įtraukimas į UNESCO žmonijos dvasinį paveldą. Šventės ateina ir praeina, bet jos visuomet palieka nepaprastai ryškų pėdsaką gyvenime. Tai individualu ir visuotina, subtilu ir savita, demokratiška ir visada laiku.
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |