|
Sakmė apie greitakojį Abubakarą
Denis Muchamadas
Aš pats Abubakaro nemačiau, bet girdėjau apie jį iš daugelio žmonių, tarp jų ir iš savo motinos, išėjusios į geresnį pasaulį ne taip seniai, 1998 metais. Be to, Čečėnijoje yra žmonių, kurie jį matė ar net buvo su juo artimai pažįstami.
Jis gimė Čečėnijoje, prie Tereko, matyt, Nižnij Nauro kaime (čečėniškai Lacha Niojre). Nuo vaikystės būdamas labai greitas, fiziškai stiprus ir ištvermingas, jis įsikinkydavo į vežėčias ar vežimaitį ir, susodinęs visus norinčius pasivažinėti, lėkdavo tokiu pašėlusiu greičiu, jog lenkdavo šuoliuojančius raitelius, ir tai buvo ne trumpų nuotolių, bet pakankamai ilgų distancijų lenktynės.
Pavyzdžiui, per vieną dieną Abubakaras, tempdamas pilnutėlį vežimą, galėjo nuo Nižnij Nauro nubėgti iki Malgobeko. Tai beveik 100 kilometrų raižyta vietove, 860 m virš jūros lygio įveikiant Tereko kalnagūbrį. Ta pačią dieną, dažniausiai bėgčia traukdamas sunkenybę, Abubakaras pasiekdavo už 70 km esantį Sernovodsko kaimą, o iš jo atbėgdavo į už 40 km įsikūrusį didelį Chalcha Martin kaimą taigi perdien su tokiu kroviniu sukardavo daugiau nei 200 kilometrų. Tai būtų per sunku bet kokiam arkliui.
Pasakojo, kad greitojo Abubakaro kojos buvo su atgal išlenktais keliais. Įsikinkęs jis imdavo spardytis, prunkšti ir žvengti kaip tikras veislinis žirgas. Jis važinėjo po visą Čečėniją ir Šiaurės Kaukazą, ir žmonės dažnai samdė jį už mokestį. Nors jis ėmė daugiau nei paprasti vežikai, norinčiųjų naudotis neįprasto vežėjo paslaugomis buvo daug. Ypač mielai jį samdė jauni čečėnai, norėdami pagrobti nuotaką, ir neteko girdėti, kad persekiotojai bent kartą būtų paviję pagrobėjus, antraip jie neišvengtų skaudžių pasekmių. Nuotakų išvogimo paprotys Čečėnijoje turi senas tradicijas. Daugiausia tai daroma nuotakai sutinkant, bet dažnai jaunikio ir nuotakos giminaičiai galėjo jausti abipusį priešiškumą ar gyventi nesantaikoje, o tuomet, tautos požiūriu, piršlybos neįmanomos. Bet po pagrobimo ir skubių sutuoktuvių nesutaikomi priešai susidurdavo su įvykusiu faktu, tai yra su tuo, ko jau negalima pakeisti, o jaunikio ar jaunosios giminės, visi vainachai (bendras čečėnų ir ingušų, kurie faktiškai yra viena tauta) turėdavo besąlygiškai gerbti vieni kitus. Taigi labai dažnai nesutaikomi vakarykščiai priešai būdavo priversti sėsti prie derybų stalo ir pasirašyti ilgos bei kruvinos ir pavojingos nesantaikos, faktiškai karo, kurio priežastys seniai pamirštos, taikos sutartį. Kadangi tuo metu kitos, modernesnės transporto priemonės mūsų vietose buvo bemaž nežinomos, Abubakaras neturėjo konkurentų.
Mūsų kaime iki šiol gyvena šimtametis ar net senesnis Salambekas Canturajevas. Jis papasakojo man įdomų atvejį, susijusį su mano pasakojimu.
Tai atsitiko 1933 metais. Tuo nemaloniu laikotarpiu visoje Rusijoje siautė baisus badas, inspiruotas nusikalstamos Stalino bolševikų klikos. Ypač siaubingi dirbtinai sukeltos nelaimės padariniai buvo Ukrainoje. Kaip vėliau paaiškėjo, badas pasiglemžė daugiau kaip penkis milijonus žmonių gyvybių. Didžiulės minios ukrainiečių, ieškančių kasdienės duonos, plūstelėjo į Šiaurės Kaukazą. Čečėnai ir daugelis kitų Kaukazo tautų kuo galėdami padėjo nelaimėliams ir ne vieną išgelbėjo iš bado mirties. Tuos baisius laikus mūsų kaime primena dvi tų ukrainiečių pabėgėlių atšakos, tai yra kaimiečių įsūnyti berniukai ukrainiečiai. Tais kraupiais metais badą, nors ir ne tokį baisų, patyrė ne tik ukrainiečiai. Čečėnijoje taip pat buvo jaučiamas maisto produktų trūkumas, nors žemė maitintoja Dievo dėka kaip ir anksčiau buvo dosni, bet, dangstydamasi valstybiniu planu, valdžia sušluodavo viską, ką galėjo. Laimė, visko paimti jie nepajėgė, nes čečėnai laikė ginklą parengtą ir visko neatidavė.
Tuo sunkiu metu Salambekas, kartu su pakinkytu į ratus Abubakaru nuvažiavo į Ačchoj Martaną, į arklių kinkinių lenktynes. Abubakaras daug valgė, daug daugiau negu paprastas jo amžiaus žmogus, ir jam buvo ypač nelengva pramisti sunkmečiu, nes tradiciškai nešykštūs čečėnai, pasikeitus aplinkybėms, nebuvo tokie dosnūs svečiams.
Pagal lenktynių arklių vežimais arba jojimo varžybų sąlygas reikėjo važiuoti ne tiesiai, bet aplenkiant ne vieną kaimą ir vienkiemį, visi lenktynininkai privalėjo iš Ačchoj Martano atvykti į Urus Martaną, užsiregistruodami visuose punktuose, per kuriuos jie turėjo važiuoti. Nugalėtoją apdovanodavo grūdais, kuriuos rinkdavo iš tų žiūrovų, kurie panoro įnešti įgalimą įnašą į lošimo kasą, taigi išėjo savotiškas totalizatorius. Kai Salambekas pasakė, kad vietoj arklio jam bus pakinkytas žmogus, Abubakaras pašoko ir suriko: Tai aš! Salambekui teko keletą kartų jį raminti. Ačchoj Martano gyventojai suabejojo, ar žmogus pajėgs traukti gruntkeliu vežimą su smėliu, be to, dar reikia perbristi kelias išėjusias iš krantų upes. Mat Kaukazo upės išsilieja vasarą, kai ant pagrindinio Kaukazo kalnagūbrio tirpsta sniegas ir ledas. Bet netikėtai padėjo Ačchoj Martane gyvenantys Canturojaus giminės, sužinoję, kad Salambekas taip pat iš tos pačios giminės, be to, daugelį sudomino ne arklio, bet žmogaus kinkinys. Taigi iš smalsumo už juos taip pat buvo statomos sumos. Prikrovė į vežimus tiksliai pasvertų smėlio maišų, vežimus surikiavo eilėmis, pasigirdo garsus neužtaisyto šautuvo šūvis, ir vežimų kinkiniai šoko į priekį. Abubakaras garsiai sužvengė, vaizduodamas eržilą, ir metėsi pirmyn, prunkšdamas ir taškydamas ką tik buvusio lietaus balutes. Salambekas savo improvizuotu kinkiniu tuoj prasiveržė į priekį. Prie kiekvienos sankryžos ir posūkio stovėjo specialus žmogus, rodydamas lenktynių kryptį. Kai reikėjo pervažiuoti išsiliejusią Martanką, Abubakaras pasiimdavo po pažastimis po smėlio maišą, kad srauni upė jo kartu su vežimu nenuneštų pasroviui. Pačiame upės viduryje jis keletą kartų buvo dingęs audringame kalnų upės vandenyje, todėl jo atsargumas buvo labai pamatuotas. Taigi Salambekas su Abubakaru sėkmingai įveikė visas vandens kliūtis, o daugeliui jos buvo neįveikiamos. Privažiavę vieną vandens kliūtį, jie pamatė iškaršusį, apiplyšusį čečėną, stovintį šalia prikrauto medžių vežimo ir liūdnai žiūrintį į patvinusią upę, audringai plukdančią savo drumstus vandenis. Vežimą reikėjo iškrauti, o paskui kelis kartus pervežinėti medžius. Abubakaras neprašomas išsikinkė, greit iškinkė ir nuvedė į šalį liesą, nusišėrusį senelio arklį, įsikinkė pats ir pertempė per tėkmę vežimą. Paskui čiupo iš vežimo savo krovinį ir perbrido upę. Per tą laiką kai kurie vežimai pasirodė prie perkėlos, bet pavyti Salambeko su Abubakaru jiems nepavyko, ir, kaip jūs tikriausiai supratote, jie atvažiavo pirmi.
Jie buvo apdovanoti grūdais: kviečiais, avižomis, kukurūzais ir miežiais, kurių, išmokėjus nustatytą išlošimą tiems, kurie statė už juos, liko tiek daug, jog laimėjimą į Sernovodską, kuriame jie tuomet gyveno, teko vežti tris kartus.
Salambekai, tariau aš, tai, ką tu pasakoji, labai įdomu, bet labai jau neįtikėtina.
Abubakaras buvo žmogus nepaprastas, jis buvo turpalas, atsakė jis. Jei tu manimi netiki, paklausk savo motinos. Ji tikriausiai taip pat važinėjo vežimaičiu, kai jis juo po Sernovodską vėžino vaikus. Juk ji tuo metu irgi gyveno ten, kol tavo tėvas dar nebuvo jos vedęs.
Turpalas čečėnų kalba reiškia stiprus žmogus, galiūnas, tai yra didvyris.
Mano draugo Mahometo Dadajevo dėdė Abdulas Vachabas Dadajevas neakivaizdžiai mokėsi Žemės ūkio institute ir dirbo kažkur žemės ūkyje, nepamenu, kur, nes tai buvo seniai, 1959 metais. Abdulas Vachabas buvo tvirtas, gražiai nuaugęs 45 metų vyras, puikiai žaidė tinklinį, ir mažai kam pasisekdavo paimti kamuolį, kai jis, aukštai pašokęs virš tinklo, darydavo tušė, tai yra žvakę, stipriu smūgiu siųsdamas kamuolį į žemę priešininko aikštelėje. Aš tada mokiausi technikume. Mes, grupelė jaunų vaikinų čečėnų, po žaidimo apstojome Abdulą Vachabą, su nuostaba žiūrėdami į jo liekną figūrą, skleidžiančią jėgą ir stiprybę. Kažkas jo paklausė, ar jis pažinojo Abubakarą.
Taip, atsakė jis, ir labai artimai.
Jo akys tapo liūdnos, bet pasakojant pagyvėjo, jose sužibo valiūkiški žiburėliai.
Tai buvo 1954 metais Kazachstane, Čimkento srityje, į kurią mus po čečėnų iškėlimo nubloškė likimas. Aš tada dirbau fizinės kultūros ir sporto (buvo tokia organizacija, propaguojanti socialistinei liaudžiai sportą) pirmininku. Kaip žinoma, pinigų tokiems renginiams buvo skiriama mažai, ir pusę jų rajono vykdomojo komiteto pirmininkas pareikalavo sau, žinoma, kitą pusę pinigų siūlydamas man panaudoti savo nuožiūra. Suprantama, aš ją savo nuožiūra ir panaudojau su kitais tokiais pat, kaip ir aš, pusgalviais, pragėriau. Bet greit po to, kai skirti pinigai buvo sėkmingai iššvaistyti, aišku, ne pagal paskirtį, iš srities vykdomojo komiteto gavome įsakymą vykti į tarpsritinę darbuotojų olimpiadą Džezkazgane. Mane išsikvietė vykdomojo komiteto pirmininkas, tas pats kazachas, kuris pasidalijo su manimi pinigus, skirtus sportininkams parengti. Jis parodė man telegramą, liepė sukviesti sportininkus ir važiuoti į tarpsritinę olimpiadą. Aš skėstelėjau rankomis. Vykdomojo komiteto pirmininkas buvo aiškiai išsigandęs be niekur nieko galėjo prarasti partinį bilietą, o tai prilygo duonos kortelės pametimui, tai yra darbo netekimui. Viršininkai sukruto, rado mokyklose keletą šachmatininkų, imtynininkų ir boksininkų, aš atrinkau iš vaikinų čečėnų. Radom du įgimtus talentus stipruolius; vieną svarsčių, kitą sunkumų kilnotojus. Apskritai komandą sudarėme vidutinišką. Bet man dingtelėjo mintis sublizgėti tarpsritinio masto olimpiadoje. Sužinojau, kad nedideliame Kazachstano stepių aūle gyvena ir parduotuvėje sargauja Abubakaras tas pats legendinis bėgikas. Tiesa, jis buvo nebejaunas, perkopęs per penkiasdešimt, bet kartais mokėjo krėsti pokštus. Kai karštą vasarą nutraukęs virvę iš jo kiemo pabėgo jautukas (matyt, jį užpuolė bimbalai, nes karštymetį, kai galvijus apspinta gyliai, jie netenka proto ir aklai skuodžia į stepę, kartais nubėgdami taip toli, jog neranda kelio atgal), Abubakaras bėgte pasivijo jautuką ir ant pečių parnešė jį namo, ką vargu bau kas nors kitas, be jo, pajėgtų padaryti.
Aš nuvažiavau pas Abubakarą ir ėmiau jį įkalbinėti, kad olimpiadoje jis dalyvautų masiniame dešimties kilometrų bėgime. Jis ilgai atsikalbinėjo, sakė esąs nebejaunas ir jam skauda kojas. Galų gale Abubakaras sutiko rungtyniauti už du degtinės butelius vieną gausiąs prieš startą, o kitą finišavęs.
Netrukus buvo paskirti pinigai, talonai, sportinė uniforma kelnaitės, sportinukai ir sportiniai bateliai, kuriuos iš brezento pasiuvo nagingi vietinio fabriko amatininkai. Svarbiausia, mums buvo skirtas automobilis ZIS-5 didelis sunkvežimis mediniu kėbulu, medine kabina ir skardiniais rankų darbo priekiniais sparnais. Reikia pasakyti, kad autotransportas kaime tais laikais buvo didelė prabanga. Išvažiavome labai anksti, į Džezkazganą, olimpiados vietą, reikėjo atvažiuoti aštuntą valandą ryto, nes turėjome užsiregistruoti apskrities sporto komitete, gauti papildomų pinigų pagerintam sportininkų maitinimui, papildomą davinį, susidedantį iš anais laikais nematytų produktų eršketo, juodų ir raudonų ikrų mažuose stikliniuose indeliuose, aliejaus, dešros, saldainių, šokolado ir daugybės kitų dalykų, ir, svarbiausia, visus dalyvius ir personalą apgyvendinti viešbutyje. Mūsų buvo beveik trisdešimt žmonių, visai šiai komandai vadovavo pats srities komiteto pirmininkas Tursunbajus.
Kitą dieną prasidėjo varžybos. Pirmas ir atsakingiausias buvo dešimties kilometrų bėgimas. Dalyvių buvo ne mažiau kaip 60, o gal ir daugiau. Bet čia įvyko netikėtumas
Jei Abubakaras ant savo galingo liemens sporto marškinėlius vargais negalais užsitempė, tai visos trumpikės jam buvo per mažos. Teko pranešti komisijai, kad mūsų sportininkas bėgs su apatinėmis kelnėmis, nes nėra tinkamo dydžio kelnaičių. Jai nori nenori teko sutikti, bet staiga paaiškėjo, kad ir sportbačių taip pat nepavyksta parinkti, ir jis turės bėgti basas.
Pagaliau visus tvarkingai surikiavo, iššovė iš startinio pistoleto, ir krosas prasidėjo. Bet staiga Abubakaras pasitraukė iš bėgikų minios ir pasuko į mus. Aukštas, gunktelėjęs, purvinomis užraitytomis apatinėmis kelnėmis, basomis beformėmis tarsi kupranugario kojomis, didele nuplikusia galva, jis atrodė labai nesportiškai.
Kas atsitiko? piktai paklausiau jo.
Kol neduosi degtinės, nebėgsiu, tarė Abubakaras.
Tu ką, iš proto išsikraustei? Kaip tu ją visiems matant gersi?
Neduosi degtinės, nebėgsiu, atkakliai pakartojo jis, teisingai manydamas, kad po bėgimo degtinės jis tikrai negaus.
Nieko nepadarysi, mes glaudžiu žiedu apsupome Abubakarą, bet kadangi jis daugiau nei visa galva buvo iškilęs virš žmonių būrio, liepėme jam sėsti. Abubakaras vienu mauku, be jokios užkandos, išgėrė visą butelį. Numetęs jį ir staigiai pašokęs, labai garsiai ir skambiai sužvengė šis skardus žvengimas nuaidėjo per visą aikštę. Visi buvo nustebinti, o kai kurie net išgąsdinti ir priblokšti tokio neįprasto šio neregėto atleto elgesio. O tuo metu jis atrodė kaip tikras galiūnas Abubakaras atsitiesė, veidą nutvieskė raudonis, akys spindėjo, jis visas kažkaip pajaunėjo, o svarbiausia išsitiesė visu ūgiu, tapo aukštas ir visame jo kūne, visoje figūroje buvo jaučiama galybė ir jėga. Abubakaras kelis kartus dešine koja sudavė į žemę, tarsi jis būtų tikras žirgas, ir neįtikėtinu greičiu ilgais šuoliais pasileido į priekį. Pasivijo visą kroso bėgikų komandą, kėlusią priekyje dulkes ir spėjusią atsiplėšti apie 500 metrų. Dukart apibėgo aplink komandą ir nudūmė toliau. Apie tai, kad jis atbėgo šiek tiek anksčiau už kitus, neverta nė kalbėti.
Kai jis pribėgo finišą, mums visiems vos vos pavyko jį suturėti, nes veržėsi dar kažkur toliau. Reikia pasakyti, kad Abubakaras pagerino visus įsivaizduojamus ir neįsivaizduojamus rekordus. Jam, be padėkos rašto už laimėtą pirmąją vietą, buvo įteikta net aštuonių metrų vilnonės medžiagos atraiža, tuo tarpu normaliam žmogui užtenka trijų metrų. Be to, jis gavo visą gabalą kolenkofo, baltos medžiagos, kurią žmonės naudojo paklodėms. Viską jis neilgtrukus pardavė ir pragėrė.
Po olimpiados praėjus maždaug mėnesiui, mane iškvietė į rajono vykdomąjį komitetą ir įsakė su nepaprastu sportininku važiuoti į srities centrą, o aš atsakiau, kad jis nuskendo upėje ir lygiai prieš savaitę palaidotas.
O kodėl tu taip padarei? paklausė kažkas Abdulo Vachabo.
Labai jau užsispyręs ir nevaldomas žmogus buvo tas Abubakaras, atsakė jis.
O kas nutiko jam paskiau? paklausėme mes.
Nežinau. Kai visi repatrijuoti čečėnai grįžo į Kaukazą, jo tarp jų nebuvo, o ir artimų giminių jis tarp jų neturėjo. O ar jis turėjo šeimą, nepamenu. Turbūt kur nors numirė, aš nieko daugiau apie jį negirdėjau.
Mums visiems pasidarė liūdna ir kažkaip gėda, daugeliui liko sieloje nemalonių nuosėdų.
Iš rusų kalbos vertė
Vladas Vaitkevičius
© 2007 XXI amžius
|