|
Gyvenimo vingiuose Juozas Keliuotis apie Vincą Mykolaitį-Putiną
(Tęsinys. Pradžia Nr. 2,
4, 6,
8, 10,
12)
Mano bandymas paskubomis reformuoti Lietuvos politinį
gyvenimą sužlugo: aš tuo tik susipykau su visomis Lietuvos politinėmis
jėgomis ir pasijutau labai vienišas ir labai nelaimingas.
Netrukus užsienio reikalų ministro D. Zauniaus buvau paskirtas Eltos redaktorium, bet suvokęs, jog tuo pasidarau tik valdininku su ribotom teisėm, nuo šių pareigų atsisakiau. Po to paskiriamas publicistikos redaktorium Mūsų laikraštyje, bet įsitikinęs, jog šiame plačiųjų masių laikraštyje visiškai negalėsiu realizuoti savo pašaukimo, pasitraukiau ir nuo šių pareigų.
Teologijos-filosofijos fakultete galėjau pradėti dėstyti literatūrą ar filosofiją, bet šiom pareigom šis fakultetas ieškojo reakcingesnių kandidatų. Jis siūlė man pradėti dėstyti žurnalistiką, bet aš šio mokslo nemėgau ir juo mažai domėjaus. Tad to meto katalikų visuomenės vadovų pastangos mane padaryti politiniu publicistu, politiniu krikščionių veikėju visiškai sužlugo. Aš ir toliau pasilikau visiškai laisvas, neužsiangažavęs jokiai politinei ar visuomeninei veiklai ir nepriklausęs jokiai organizacijai ar partijai. Aš tik tais pačiais 1929 metais suorganizavau ir pradėjau leisti ir redaguoti jaunesniesiems moksleiviams skirtą žurnalą Ateities spindulius, kuris reguliariai dideliu tiražu ėjo ligi 1940 metų. Vėliau jį redaguoti pavedžiau poetui Bernardui Brazdžioniui, kuris sėkmingai ligi galo jį ir redagavo.
Pradėjau vėl bendrauti su V. Mykolaičiu-Putinu. Jis tada jau buvo perėjęs į Humanitarinių mokslų fakultetą. Jis man ramiai paaiškino:
Perėjau į Humanitarinių mokslų fakultetą, nes negalėjau laukti, kol mane išvarys iš Teologijos-filosofijos fakulteto, kur buvo susidariusi man labai nepalanki atmosfera. O Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas prof. Vincas Krėvė labai maloniai ir labai primygtinai mane pas save kvietė, jaučiuos protingai padaręs. Naujajam fakultete man jaukiau dėstyti. Čia
jaučiuos visiškai laisvas.
Vaižganto jubiliejaus proga aš, dar būdamas vyriausiuoju Ryto redaktorium, V. Mykolaičio-Putino paprašiau leisti Ryte dar kartą perspausdinti jo etiudą kaip įžangą, įdėtą prie ką tik atspausdinto Vaižganto romano Dėdės ir dėdienės. Jo antraštė buvo Šviesioji Vaižganto kūryba. Autorius mielai sutiko. Bet jos čia atspausdinimas aukštojoje katalikų dvasiškijoje sukėlė didelį nepasitenkinimą. Prieš užprotestavo net Vatikano atstovas Lietuvai. Mat V. Mykolaitis-Putinas toje įžangoje iškėlė neigiamą Kunigų seminarijos, kunigo darbo ir jo celibato įtaką literatūrinei kūrybai, kad visa tai slopina fantaziją ir pasaulietinės šlovės troškimą, gadina skonį, ugdo nusižeminimą, savo menkavertiškumo jausmus. Ryto leidėjai pareikalavo, jog aš pats reaguočiau į visas šias V. Mykolaičio-Putino tezes. Aš griežtai atsisakiau tai padaryti, tvirtindamas, jog tai bus tik etinis barbarizmas ir komiškas išsišokimas. Vietoj to, aš parašiau straipsnį Kūryba ir dorovė, kuriame, remdamasis naujausiais psichologijos ir estetikos duomenimis, iškėliau teigiamą dorovės vaidmenį literatūrinei ir meninei kūrybai. Šis mano straipsnis patenkino visus ir Vaižgantą, ir V. Mykolaitį-Putiną, ir aukštąją katalikų dvasiškiją, ir Ryto leidėjus.
Tokiu būdu iškilęs nemalonus incidentas buvo likviduotas visų labui. Ryte būdamas, aš parašiau entuziastišką straipsnį apie V. Mykolaičio-Putino Valdovą, kuris tuo metu buvo suvaidintas mūsų Valstybės teatre. Autorius, mane sutikęs, kukliai pastebėjo:
Man atrodo, jog per aukštai šią mano pjesę įvertinote. Kažin ar ji to verta?
Čia vėl pasireiškė V. Mykolaičio-Putino kuklumas. O kiek pasitaiko rašytojų, kuriuos kiek nori pagirk, jie vis tiek tvirtins, jog per mažai juos įvertinai.
Šiuo nusiminimo ir visokių nusivylimų laikotarpiu pradėjau susipažinti su jaunaisiais literatais. Jie, sklidini kūrybinės energijos ir jaunystės svajonių, jau beldėsi į gyvenimą, jau norėjo viešai pasireikšti ir pasakyti savo naują kūrybos žodį. Jie norėjo bet kuria kaina išsiskirti nuo senųjų rašytojų, įgyti savo individualų veidą.
Bet daugelis jų nežinojo, kaip tai padaryti. Ir iš tiesų tai buvo nelengvas uždavinys, nes tada ir vyresnieji rašytojai dar nebuvo sustabarėję, buvo modernūs ir kūrybiški, o prieš juos atvirai maištauti nebuvo prasmės. Jie mane ėmė skatinti juos atrinkti, suorganizuoti, juos sutelkti į vieną sąjūdį, sukurti jiems kūrybinę programą, bendrą ideologiją ir pradėti leisti naują literatūros laikraštį. Aš nuo laikraščio leidimo juos atkalbėjau, nes tai pareikalautų milžiniškų lėšų, kurių mes neturėjome.
Aš jiems pasiūliau išleisti vienkartinį naujosios literatūros almanachą ir jam suradau rimtą leidėją Žinijos bendrovę.
Ir parinkau jam Granito vardą. Visi entuziastiškai pritarė šiems mano pasiūlymams. Tokiu pavadinimu norėjau pabrėžti, kad ši naujoji literatūra turi būti patvari ir moderniška, bet besiremianti amžinaisiais kūrybos pradais, o ne momentiniais muilo burbulais, kurie subyra vos pradėję į viešumą kilti. Šią mano poziciją ne visi tuojau reikiamai suprato ir dėl to kiek vėliau pasirodė Linija, kuri daugiausia buvo tik nesąmoningas jaunystės maivymasis, beprasmiškas burbuliavimas ir neatsakingas berniokiškas šūkaliojimas.
Dėl to aš į ją ir neatkreipiau jokio dėmesio, ir ji sužlugo, vos tik gimusi, o Granito pozicija į jį persikėlė ir įsiliejo į daug platesnį Naujosios Romuvos sąjūdį.
Pirmiausia reikėjo padaryti atranką. Aš arčiau buvau susipažinęs tik su Literatų sekcijos (iš Humanitarinių mokslų fakulteto) ir Šatrijos korporacijos nariais. Iš jų ir rinkaus. Šios dvi jaunų literatų grupės tarp savęs konkuravo, varžėsi ir kiekviena norėjo įgyti ryškią persvarą. Dėl to kurį laiką buvo gerokai triukšmaujama ir intriguojama.
Aš iš Šatrijos pakviečiau Salomėją Nėrį, Bernardą Brazdžionį, Antaną Vaičiulaitį, Petrą Karužą, P. Budrį ir teoretikus J. Grinių ir I. Skrupskelį, o iš Literatų sekcijos J. Banaitį, Benį Rutkų, Stasį Anglickį, Gražiną Tulauskaitę, Petrę Orintaitę. Aš būtinai dar norėjau į Granito Sąjūdį įtraukti ir Pjūvio sąjūdžio literatus J. Kossu-Aleksandriškį, Antaną Miškinį, Viktorą Katilių ir Petrą Juodelį. Ir šie buvo linkę priimti mano pakvietimą. Bet tam dar reikėjo truputį laiko, o mano jau atrinkti literatai nerimavo, norėjo greičiau išeiti į viešumą ir man siūlė pjūvininkus ir dar kitus suorganizuoti antrajam Granito numeriui. Ir čia aš jų paklausiau.
1930 metų rudenį pasirodė naujosios literatūros almanachas Granitas, per daug skubotai suredaguotas. Į jį nepateko J. Paukštelis, Kazys Inčiūra, Stasius Budavas ir B. Babrauskas. O jame nepanūdo dalyvauti J. Grušas ir V. Romanas. Jis spaudos ir visuomenės buvo gan palankiai sutiktas. Žinoma, pirmiausia dėl to, kad jame buvo išvengta naujiesiems sąjūdžiams tada būdingų modernistinių ekscesų, kuriais mūsų visuomenė labai bodėjosi. Greitai apie jį spaudoje buvo paskelbti net penki straipsniai V. Mykolaičio-Putino (Židiny), J. Ambrazevičiaus (Tiesos kelyje), Petro Karužos (Naujojoje Romuvoje), Benio Babrausko (Ryte) ir Eugenijaus Škliaro (Sekmadieny). Smulkesnių atsiliepimų čia neminiu.
V. Mykolaitis-Putinas aštriau reagavo į mano paskelbtą šūkį, jog rašytojai turi būti savo XX amžiaus epochos piliečiai ir reikšti savo epochos dvasią. Jis turbūt tada manė, jog literatūrinė kūryba turi būti virš erdvės ir laiko ir remtis tik amžinaisiais kūrybos pradais. Bet man pas jį apsilankius jis labai draugiškai beveik atsiprašinėjo už padarytas Granitui kritikines pastabas:
Nepykite ant manęs už tas padarytas jums kritikines pastabas. Juk jei jau kartą rašiau jūsų almanacho kritikos straipsnį, tai ir turėjau jį už ką nors kritikuoti. Tai natūralu, tai neišvengiama. O jūs to neimkit sau į širdį. Aš labai palankiai ir draugiškai esu jums nusiteikęs.
Ir šis faktas rodo, jog V. Mykolaitis-Putinas niekad nenorėjo ką nors įskaudinti ar su kuo nors susipykti.
Daugiau Granito numerių nepasirodė tik todėl, kad 1931 metais pradėjau leisti ir redaguoti daug platesnio pobūdžio leidinį Naująją Romuvą. Į šį žurnalą įsiliejo beveik visi granitininkai ir pjūvininkai.
Jis buvo savaitinis ir į jį tilpdavo visa šių jaunųjų literatų kūryba. Taip Granito ir Pjūvio sąjūdžiai įsiliejo į Naujosios Romuvos sąjūdį ir jame tapo vienais stipriausiųjų pradų. Į Naująją Romuvą įsiliejo dar dinamiškesnis jaunųjų dailininkų modernistų sąjūdis. Naujojoje Romuvoje aš jau galėjau vykdyti Paryžiuje išsvajotą visą Lietuvos atnaujinimo programą. Lietuva turėjo nugalėti visą savo atsilikimą, ji turėjo išsivaduoti nuo jai smurtu primestų rusicizmo, polonizmo ir germanizmo įtakų, pakilti ligi Vakarų Europos lygio ir sukurti savo individualią, originalią lietuviškąją kultūrą ir pasidaryti niekuo nepakeičiamu pradu visoje žmonijos kultūroje ir civilizacijoje.
V. Mykolaitis-Putinas visados buvo labai palankus Naujajai Romuvai, nors ji buvo tiesioginis ir pats pavojingiausias Židinio, kurį jis redagavo, konkurentas. Tas irgi liudija apie jo kilniadvasiškumą, jo pozityvizmą ir taikingumą. Jis nesigailėdavo nei paskatinimų, nei konkrečių patarimų ir jis niekada nedalyvavo nė vienoje prieš Naująją Romuvą gausiai regztų intrigų, ir kai iškildavo reikalas, visados ją gindavo.
Tuomet prasidėjo ir lietuvių rašytojų draugijos kūrimas. Pirmieji iniciatyvą jai įkurti parodė Balys Sruoga ir Ignas Šeinius. Bet pirmasis jai įkurti susirinkimas nepasisekė. Senieji rašytojai nebuvo įpratę kolektyviai veikti: jie ankštai gyveno ir kūrė skirtinguose miestuose, mažai tarp savęs bendravo ir kolektyviai visiškai nebuvo veikę.
Jie tiesiog nemokėjo suderinti savo interesų su kolektyvinės veiklos reikalavimais. Tad tame susirinkime jie dar neįkūrė draugijos, o tik labiau susipešė ir daugelis jau nebenorėjo antrąsyk susitikti. Bet, laimei, buvo jau sudaryta iniciatyvos grupė draugijai įkurti. Ir po kelių mėnesių, 1931 metais, ji sušaukė pirmą steigiamąjį draugijos susirinkimą. Į jį jau neatėjo nei Vincas Krėvė, nei Balys Sruoga, nei Ignas Šeinius.
Į jį nepanūdo atvykti ir Maironis. Rašytojų uždavinys rašyti, o ne posėdžiauti ir pobūvauti, pareiškė jis kviečiamas. A. Jakštas-Dambrauskas atsakė dar griežčiau: Aš nežinau, kas toji Rašytojų draugija, ir nenoriu žinoti. Neatvyko ir Vydūnas, ir Bitė Petkevičaitė, ir Šatrijos Ragana-M. Pečkauskaitė, ir J. Lindė-Dobilas, nes gyveno provincijoje ir tam nenorėjo gaišti laiką ir energiją. Bet vis dėlto susirinko apie 30-40 rašytojų, vyresniųjų ir jaunesniųjų. Draugija buvo įkurta, įstatai priimti, vadovaujami organai išrinkti. Valdybos pirmininku vienbalsiai buvo išrinktas J.Tumas-Vaižgantas, vicepirmininku V. Mykolaitis-Putinas, J. Grušas iždininku, J. Kossu-Aleksandriškis turto globėju, aš sekretoriumi. Draugija neturėjo nei biudžeto, nei savo patalpų, nei apmokamų tarnautojų. Valdyba posėdžiaudavo arba J. Tumo-Vaižganto, ar V. Mykolaičio-Putino, ar Naujosios Romuvos patalpose. Jos oficialius raštus mašinėle perrašydavo Naujosios Romuvos administratorius. Bet ji veikė labai darniai, sutartinai ir efektyviai. Jos narių skaičius augo. Jos veikla plėtėsi. J. Tumui-Vaižgantui mirus, jos pirmininku buvo išrinktas V. Mykolaitis-Putinas ir kasmet jis buvo perrenkamas. Pirmininkaudamas visada su visais būdavo korektiškas, dalykiškas ir atidus. Bet posėdžiui pasibaigus, jis tuojau nejaukiai imdavo jaustis.
Kai Vincas Krėvė, Balys Sruoga ir Kazys Binkis po posėdžio imdavo laisvai juokauti, dalintis paskutinėm naujienom, kits kitą sąmojingai erzinti, tai V. Mykolaitis-Putinas susigūždavo, užsidarydavo savyje ir nuolat rausdamas tylėdavo ir murksodavo kuriame nors kampe. Balys Sruoga, tai matydamas, kartą neištvėrė ir ėmė juokaudamas jį erzinti:
V. Mykolaitis-Putinas turbūt mus laiko laukiniais žmonėmis, barbarais... Atrodo, kad jis mūsų bijo, gūžiasi į kertę, kažką liūdnai medituoja ir mus smerkia. Jis laisvai jaučiasi tik oficialiam posėdžiui pirmininkaudamas, o jam pasibaigus jis jau nežino, ką daryti. Prisipažink, Putinai, jog tu, kaip jaunas klierikėlis, vis dar bijai laisvo gyvenimo ir laisvų pokalbių.
V. Mykolaitis-Putinas į tokią draugiško sąmojaus kalbą nieko negalėjo atsakyti: jis tik dar daugiau suprakaitavo ir dar labiau susigūžė. Aš ir dabar niekaip negaliu jo įsivaizduoti sėdinčio Metropolio ar Konrado kavinėje ir laisvai juokaujančio aktualiom dienos temom. Jis turbūt niekad į šias kavines ir nebuvo užėjęs. Bet salonuose, artimų žmonių pobūviuose ir savo darbo kabinete jau buvo įpratęs laisvai jaustis. Tenai jis kartais ir parodijos pasakydavo, ir sąmojaus neišvengdavo, ir pereidavo į intymų, nuoširdų ir paprastą pokalbį.
1932 m. jam grįžus iš Ženevos ir Nicos ir parašius romaną Altorių šešėly aš panūdau Naujojoje Romuvojepaskelbti su juo platesnį ir esminį pasikalbėjimą. Jis mielai sutiko ir mudu kelis vakarus intensyviai, bet laisvai kalbėjomės.
© 2008 XXI amžius
|