| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Kalinio T-83 atsiminimai Genovaitė BALIUKONYTĖ
Kauno ir Vilniaus kalėjimuose Garsus prieškario Lietuvos sportininkas Antanas Ilgauskas už tai, kad dalyvavo varžybose užsienyje, Stalino režimo vykdytojų buvo suimtas, kankintas saugumo rūsyje ir žiauraus saugumiečio leitenanto Kolesnikovo stipriai sužalotas. Jaunas rusų seržantas, suradęs ir atvedęs rusą gydytoją, kuris uždraudė budeliui toliau kankinti jauną sportininką, išgelbėjo jo gyvybę. Nors kuo nors prasikaltęs sovietams Antanas neprisipažino, tačiau kitą dieną su šešių asmenų ir šuns garbės sargyba" vis tiek buvo išvestas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą, kur jo laukė mirties bausmė. Toliau spausdiname šio žmogaus prisiminimus. Nuo Kauno geležinkelio stoties iki kalėjimo A. Mickevičiaus gatvėje ėjau nuleidęs galvą ir tylėdamas. Visą kelią mus akylai stebėjo šešių asmenų garbės palyda" ir šuo. Penki sargai iš veido buvo siauraakiai, ir tik vienas, viršila -rusas. Pagaliau priėjome Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Vos įėjus j kiemą, mus visus privedė prie sienos ir suklupdė. Klūpėjome gerą pusvalandį. Atėjo sargybiniai ir kitus kalinius nusivedė, mane paliko klūpėti dar pusvalandžiui. Klūpėjau, kol prie manęs atėjo kalėjimo gydytojas. Jis piktai mane nužvelgė, nes po mušimo saugumo rūsyje mano veidas buvo išmargintas visomis vaivorykštės spalvomis, ir paklausė, ar aš kuo nesergąs. (Prieš mums atvykstant, kalėjime siautė šiltinės epidemija, ir dabar kalėjimas buvo ką tik po dezinfekcijos, todėl kalėjimo gydytojas, bijodamas naujos epidemijos, naujai atvestus ir įtartinus kalinius tikrindavo.) Praėjus kiek laiko po gydytojo vizito, pagaliau atėjo sargybinis ir nusivedė mane į kalėjimo pastatą. Ten pirmiausiai atliko tam tikrą apšvarinimą" - iš visų drabužių išpjaustė sagas. Neva ieškojo metalinių, mat iš jų kaliniai pasidirbdavo peiliukų ar kitų aštrių daiktų. Tačiau pjaustė visokias sagas ir iš visur. Kaip vėliau paaiškėjo, tai darė todėl, kad nepabėgtum: kai kelnėse nėra sagų, jos smunka, turi prilaikyti ranka, o tokioje padėtyje toli nepabėgsi. Kai jau buvau taip aptvarkytas", mane nuvedė j kamerą. Kamera buvo gana didelė - joje tilpo daugiau nei 20 kalinių. Kameroje buvo gultai, tačiau jie buvo pakelti ir pririšti prie lubų. Gulėti mums leido tik ant betoninio grindinio. Iki nuosprendžio paskelbimo kaliniams buvo galima perduoti iš namų maisto. Kad tą maistą perduotų, mama turėjo iš vakaro atsistoti į eilę ir prastovėti prie kalėjimo visą naktį (labai daug buvo kalinių). Atnešę maisto kaliniui, kalėjimo prižiūrėtojai iš kalinio reikalaudavo parašo ir patvirtinimo, kad jis gavo visą maistą. O juk ką namiškiai įdėdavo, niekas nežinojo, nes jokio sąrašo nebūdavo. Į kameras kaliniams sekti ir terorizuoti buvo įkurdinami vadinami stukačiai" - recidyvistai. Jie dažnai vogdavo kalinių maistą. Kartą ir iš manęs pavogė lašinių bryzelį. Aš supratau, kas tai galėjo padaryti, ir nutariau vagį pamokyti. Iš pradžių pabandžiau jį demaskuoti, nes vogdavo jis slapta. Spintelės dureles, kur būdavo maistas, parėmiau dubenėliu taip, kad atidarius dureles anas su trenksmu nukristų. Tačiau tai nepadėjo. Tuomet aš sugalvojau jį pamokyti kitu būdu. Pagaliuku, kuriuo buvo pritvirtintas prie duonos davinio priedėlis svoriui išlyginti, į likusį lašinių gabalėlį įstūmiau trupinėlį muilo. Vagis pagriebęs lašinukus surijo juos net nepamatęs muilo, tačiau kitą dieną nenulipo nuo parašos" (puodo išmatoms-G. B.)... Taip aš jį pamokiau. Kalėjime išaiškinus tokius seklius - recidyvistus kaliniai jiems ruošdavo savo teismą" - į antklodę įsukdavo galvą, persimesdavo per petį ir gerai auliniu batu išper-davo užpakalį. Štai toks įdomus" buvo kalėjimo vidaus gyvenimas. Kauno sunkiųjų darbų kalėjime išbuvau 15 parų. Naktimis kalėjimo kieme gausdavo kompresorius (jis buvo įjungiamas su atviru duslintuvu). Triukšmas būdavo toks stiprus, kad mes kamerose negalėdavome susikalbėti, tačiau vis tiek išgirsdavome nedidelius pokštelėjimus, iš ko sprendėme, kad naktimis šaudė. Kartą išvedė tardymui vieną Lietuvos karininką, tačiau į kamerą jo daugiau nesugrąžino, matyt, sušaudė. Girdėdavome kažką panašaus į grandinių žvangėjimą, bet kas tai buvo - nežinojome. Naktimis kalėjime darydavo kažką tokio baisaus, nes kam gi tuomet būtų reikėję to triukšmo? Po 15 parų mane sugrąžino atgal į saugumo komiteto patalpas, buvusias prie geležinkelio stoties. Ten vėl tardė, bet jau nemušė. Buvo pakviesti liudininkai, kurie liudijo prieš mane. Iš tiesų nei jie mane pažinojo, nei aš jų. Tiesa, liudininku buvo ir vienas mano tolimas giminaitis, kuris prigąsdintas patvirtino pas mane matęs du pistoletus. Pistoletų aš niekada neturėjau. Tai, ką jis matė, - viso labo tik sportiniai starteriai. Sunku buvo rusui tardytojui, nieko neišmanančiam apie tokius dalykus, išaiškinti, kad starteris - tai ne šaunamasis ginklas, kad juo žmogaus nenušausi (aš turėjau užsienietiškus starterius, mano tardytojas tokių dar nebuvo matęs). Jis nežinojo ir ką reiškia žodis starteris", manė, kad tai prietaisas mašinai užvesti. Netekęs kantrybės aš patariau jam nuvažiuoti pas mane į namus ir pasiėmus jį gerai apžiūrėti (pasakiau kur jį rasti). Tardytojas nuvyko tą pačią naktį, padarė kratą ir trečią valandą nakties su tuo starteriu atėjo į mano kamerą. Pradžioje gąsdino mane tuo starteriu nušausiąs, bet pamatęs, kad aš nelabai išsigandau, paprašė parodyti, kaip jis šauna. Aš užtaisiau ir parodžiau, kuo starteris skiriasi nuo pistoleto - šūvio metu vietoj šovinio esančios dujos išsiveržia ne pro vamzdžio galą, o per viršuje esančią skylutę. Vis dėlto jo neįtikinau. Ir tik po to, kai kelis kartus patvirtinau, kad galįs išbandyti, jis gąsdindamas mane nusitaikė man į krūtinę ir šovė. Pasigirdo trenksmas, sudrebinęs visą pastatą. Sulėkė visi tuo metu buvę kariškiai. Išsigandęs viršininkas pradėjo šaukti ant tardytojo. Šis jam atkirto: vidite, etovo fašistą daže pūlia nie beriot (matote, šito fašisto ir kulka neima)... Aš vėl ėmiau jiems aiškinti, kad tai ne ginklas, o tik sportinis starteris, ir, nors tuo įsitikino, vis tiek į mano bylą įrašė, kad aš laikiau namuose du pistoletus. Užbaigę bylą, vėl grąžino į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą - į tą pačią kamerą. Kartą į kamerą atėjo prižiūrėtojas ir man pasakė: Sobieri viešei i vychodi (susirink daiktus ir išeik). Ką turėjau iš daiktų - tai buvo paltas, švarkas, juos pasiėmiau ir išėjau. Nuvedė mane į kitą korpusą, į salę. Salėje žmonių nebuvo, prokuroro taip pat. Už stalo sėdėjo trys žmonės: majoras, seržantas ir eilinė moteris. Buvo 1944-ųjų lapkričio 22-oji. Jie paklausė: Kodėl neprisipažįsti esąs kaltas?" Atsakiau, kad aš nieko bloga nepadariau ir todėl jokios kaltės nejaučiu. Tada jie tarė: Sudu poniatno, vychodi (teismui aišku, išeik). Išėjau. Pro šalį vaikščiojančio seržanto paprašiau užsirūkyti, nors buvau nerūkantis. Šis nespėjo net pridegti. Mane vėl pakvietė. Įėjau. Skelbiąs nuosprendį pasakė: Vojenyj tribūnal Pribaltijsko-vo okruga postanovil: vysšaja miera nakazanija - čerez rastriel! (Karinis Pabaltijo tribunolas nusprendė: aukščiausia bausmė - sušaudyti!) Ir paklausė, ar supratau, po to suteikė paskutinį žodį. Aš paklausiau, kada mane sušaudys. Jie nustebo, kad daugiau nieko neklausiu ir atsakė: Nepozže čiem čerez 72 časa (ne vėliau kaip po 72 valandų). Padėkojau. Jie susižvalgė ir rankos mostu parodė, kad galiu išeiti. Po nuosprendžio mane nuvedė į mirtininkų kamerą. Tai buvo vienutė, tačiau joje radau dar vieną mirtininką. Po kiek laiko atvedė dar kelis. Iš viso mūsų tokių buvo aštuoni. Kaip žadėjo, po 72 valandų mūsų nesušaudė. Liepė rašyti malonės prašymą Kalininui. Aš atsisakiau, motyvuodamas tuo, kad ant tokio pribraukyto popiergalio tokiam žmogui, kaip Kalininas, aš negaliu rašyti. Atnešė švaresnį, bet aš vėl atsisakiau rašyti pirmiausiai todėl, kad nesijaučiau kaltas, o be to, - rusiškai rašyti ir nemokėjau. Pasižiūrėti didvyrio", kuris neprašo malonės, atėjo net pats kalėjimo viršininkas. Aš tuomet jam pareiškiau pretenzijas - mus, nuteistus mirti, laikė po du, o kai kuriuos ir tris mėnesius nesiprausu-sius, vieną mirtininkų jau utėlės bandė užėsti... Tada mus nuvežė į pirtį, nuskuto plaukus, išdezinfekavo drabužius. Todėl, kad atsisakiau rašyti malonės prašymą, buvau terorizuojamas. Atėjęs vienas prižiūrėtojų mane išvesdavo iš kameros - tai kartojosi kokius keturis kartus - į atskirą kamerą, liepdavo nusirengti ir nuogą palikdavo gulėti šaltoje kameroje (buvo jau gruodis), kur laikydavo gerą pusvalandį, tuo tarpu traškindavo šautuvo užraktą - neva gąsdino, jog sušaudysią. Mirtininkų kameroje išbuvau iki gruodžio pabaigos. Vieną gruodžio naktį, jau beveik prieš pat Kalėdas, kalėjime pasigirdo triukšmas. Girdėjosi durų bildesys, indų mėtymas. Nežinojom kas darosi. Staiga prasivėrė mūsų kameros durys ir du sargybiniai su šautuvais sušuko: so-biraites s vieščiami! (išeikite su daiktais!) Mus nuvedė į rūsį. Galvojome, kad sušaudys. Rūsyje suklupdė, ant stalo buvo sudėtos mūsų bylos. Po to ėmė bylas, o pašauktasis atsistodavo. Patikrinę mus, visus aštuonis, išvedė į kiemą. Buvo keturios valandos ryto. Kieme šaltyje prastovėjome iki kol prašvito. Po to atėjo sargyba su šunimis ir pagrasinę automatais, kad neprasižiotume, visus nuvedė į Kauno geležinkelio stotį. Stotyje sugrūdo į vagoną. Pilnas kalinių ešelonas stotyje prastovėjo dar vieną naktį. Žmonės būriavosi, žiūrėjo į mus. Vienas prižiūrėtojams mums anksčiau buvo pranešęs apie tai, kad prieš Kalėdas mus žada išvaduoti partizanai. Matyt, kalėjimo vadovybei kažkas pranešė apie tai, todėl mus suskubo iš Kauno pervežti į Vilnių, į Lukiškių kalėjimą. Čia sąlygos buvo dar blogesnės negu Kaune. Jei Kaune mus maitino (paros davinys buvo - 400 g duonos, stiklinė vandens, dubenėlis balandos sriubos, kurią virdavo iš kopūstų lapų nuobirų) iš dubenėlių, nors ir neplaunamų, tai Vilniuje tam buvo naudojamos spjaudyklės. Kameros buvo perpildytos. Galėjome gulėti tik ant grindų ir ant šono, kitaip nebuvo vietos. Kai reikėdavo apsiversti - versdavomės visi iš karto, pagal komandą, nes gulėjome kaip tos kortos: vienų galvos, kitų kojos. Naktimis ateidavo tikrinti: sustatydavo pusračiu, vartydavo bylas ir liepdavo prisistatyti, kas būdavo paskutinis, tą išvesdavo, kur -niekas nežinojo. Įtarėm, kad sušaudydavo. Prieš pat Naujuosius metus, išvakarėse, lenkų partizanai minomis susprogdino vieno kalėjimo pastato vartus ir savo karininkus bei su jais buvusius kitus kalinius išvadavo. Mes buvome kitame korpuse... Po šio įvykio kalėjime buvo daug triukšmo, patikrinimų. Kartą prižiūrėtojas atėjo į kamerą ir išsivedė mane. Nuvedė prie kitos. Už durų perskaitė nuosprendį, kad man mirties bausmė pakeičiama 20 metų kalėjimo ir įvedė į katorgininkų kamerą. Ji taip pat buvo perpildyta. Kadangi atėjau paskutinis, tai man teko vieta prie durų, kur stovėjo kalinių naktinis puodas parašą". Kad galėčiau naktimis atsigulti, turėjau tą pasmirdusį puodą apkabinti. Taip pragulėjau apie pusantros savaitės, kol atsirado vietos antram, o į mano vietą atsigulė kitas naujokas. Pakeitus nuosprendį (tam daug įtakos turėjo nuolatiniai mano motinos bei bendradarbių iš Kauno elektros stoties prašymai peržiūrėti bylą) buvo galima kaliniui perduoti iš namų šiek tiek maisto. Pasimatyti ar rašyti laiškelių neleisdavo. Prie maisto buvo įdedamas lapelis popieriaus, ant kurio užrašydavau: maistą gavau, ačiū". Taip iš motinos gavau tris siuntinėlius su maistu. Mama, kad atneštų man maisto, iš Kauno į Vilnių visą 100 km eidavo pėsčia. Nuo ilgo nešimo nugara iki kraujų nusitrindavo. Po karo joks civilinis transportas - nei autobusas, nei traukinys - nekursavo. Gauti bilietą į kariško traukinio keleivinį vagoną praktiškai buvo neįmanoma. Su pro šalį važiuojančiomis kariškių mašinomis važiuoti mama bijojo, nes būdavo visokių negerų atsitikimų... Lukiškių kalėjime mus išlaikė iki 1945-ųjų birželio, iki vežimo į Sibiro lagerius.
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |