Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Kultūra
Laikas
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Valstybė
    ir bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Skandalingoji parlamentaro Algimanto Matulevičiaus knyga

Gintaras VISOCKAS

Skandalingosios parlamentaro Algimanto Matulevičiaus knygos „Valstybės valdymo užkulisiai“ viršelis Autoriaus nuotrauka

Lietuviškų knygų lentynoje atsirado dar vienas politinio pobūdžio knyga – buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (SNSGK) pirmininko Algimanto Matulevičiaus „Valstybės valdymo užkulisius“, kuri knygynuose pasirodė vos prieš keletą dienų. Šiai knygai prognozuočiau gražią ateitį, nes ji negali netapti bestseleriu. Ir skaitytojų ji bus mėgiama tikrai ne už simbolinę kainą ar patrauklų viršelį. Spėju, kad ši knyga, kurią pats autorius vadina „politiko komentarais“ ir skiria „visiems Lietuvos žmonėms“, mūsų išrankiems skaitytojams įsimins pirmiausiai kaip veikalas, kuriame konkrečiai, pasiremiant gausiais faktais, dokumentais ir ekspertų bei analitikų išvadomis, kritikuojami aukščiausi valstybės pareigūnai – prezidentai, premjerai, ministrai, žurnalistai, slaptųjų tarnybų vadovai, istorikai, politologai. Beje, tokios ir turėtų būti politinio pobūdžio knygos. Jeigu vengi, nenori, bijai aiškiai pasakyti, kas, tavo manymu, kenkia šalies interesams, – kam tada iš viso rašyti knygą? Parlamentaro A. Matulevičiaus „Valstybės valdymo užkulisiams“ tokių priekaištų bei pastabų tikrai nepateiksi.

Pilietinė pozicija ar rinkimų šou?

Žinoma, buvusio Seimo NSGK pirmininko oponentai pastebės, girdi, „Valstybės valdymo užkulisiai“ knygynų lentynose atsirado tik todėl, kad netrukus vyks rinkimai į Lietuvos parlamentą, o ponas A. Matulevičius tuose rinkimuose žada aktyviai dalyvauti. Be abejo, savireklamos elementų čia esama. Tačiau šiuo atveju kur kas svarbesnis pilietinis aspektas. Knygos autorius ne vienerius metus vadovavo vienai iš svarbiausių valstybės institucijų – Seimo NSG komitetui. Ir vadovavo ypač sudėtingu laikotarpiu: kai paaiškėjo, jog mūsų VSD vadovauja buvęs KGB rezervistas Arvydas Pocius ir kai mįslingomis aplinkybėmis Baltarusijoje žuvo mūsų VSD pulkininkas Vytautas Pociūnas. Taigi Seimo NSGK postas A. Matulevičiui atiteko itin nepalankiu momentu. Būtent tada ėmė ryškėti nerimą keliančios tendencijos – kad lietuviškam saugumui akivaizdžią įtaką daro Lietuvos valstybei priešiškos, nedraugiškos struktūros, kurios jau įsitvirtinusios ne tik saugumo departamente, bet ir užsienio reikalų ministerijoje, ir Vyriausybėje, ir Seime, ir Valdo Adamkaus vadovaujamoje prezidentūroje. Kaip tąsyk pasielgė parlamentaras A. Matulevičius, atsidūręs tarp dviejų nesuderinamų, nesutaikomų grupuočių?

Neišsigando, nepabūgo, nepasitraukė

Tuometinis Seimo NSGK vadovas pasirinko pilietiškai aktyvią poziciją – ėmė nuoširdžiai aiškintis, kas gi iš tiesų dedasi Vilniuje, Vytenio gatvėje įsikūrusiame VSD. O patyręs, jog priešiškos valstybei jėgos itin giliai suleidusios šaknis beveik visose strategiškai svarbiose šalies institucijose, – neišsigando, nepabūgo. Būtent dėl jo kietos laikysenos apie tikrąją padėtį Lietuvoje mes žinome kur kas daugiau, nei iki vadinamojo saugumo skandalo. Būtent jo užsispyrimo dėka principingai dirbo parlamentinė komisija, kuriai buvo pavesta išsiaiškinti Lietuvos saugumo departamente kuriamų antivalstybinių intrigų priežastis, užsakovus bei vykdytojus. Kai parlamentarą A. Matulevičių išstūmė iš Seimo NSGK vadovo posto, jis ir tada nenuleido rankų. Jis parašė skandalingą knygą, kurioje dar sykį pakartojo savo nuostatas, kas, jo manymu, kaltas, o kas – teisus.

Parašyti dėmesio vertą knygą – titaniškas darbas

Be abejo, rašymas knygų, kuriose narpliojamos žvalgybinės-kontržvalgybinės temos, – itin atsakingas, kruopštus darbas. Juk ilgainiui gali pasirodyti, jog toji versija, kuria rėmeisi darydamas plačius apibendrinimus, nėra absoliučiai pagrįsta ir argumentuota, į dienos šviesą gali iškilti visai kitos, tavąją paneigiančios versijos. Prisiminkime kad ir jubiliejiniu šnipu praminto Eugenijaus Jonikos-Golovenkino istoriją. Nenorėčiau iki galo sutikti su buvusio Seimo NSGK vadovo nuomone, jog prieš Lietuvą šnipinėti provokuotas E. Jonika yra nekaltas – juk bedarbystės ir nepriteklių iškamuotas vaikinas vis dėlto sutiko bendradarbiauti su svetimos šalies žvalgyba. Tai kas, kad prieš jį buvo panaudotas nusikalstamos veikos modelis – doras, sąžiningas, principingas pilietis neturėtų pasiduoti jokio pobūdžio provokacijoms. Tačiau šiandien taip pat akivaizdu, kad tuometinis VSD vadovas Mečys Laurinkus persekiojo ir gaudė ne didžiausią pavojų valstybės saugumui keliančius asmenis. Žodžiu, tie, kurie prieš keletą metų itin liaupsino tuometinį VSD vadovą M. Laurinkų, neutralizavusį valstybės paslaptis svetimiems išduoti pasišovusį vaikiną, šiandien turėtų bent jau prisipažinti mažumėlę klydę.

Ne visi tokie drąsūs ir principingi

Todėl buvusio Seimo NSGK pirmininko A. Matulevičiaus sprendimą išleisti knygą reikėtų tik sveikinti. Taip pat derėtų apgailestauti, jog tokių atkaklių ir užsispyrusių kaip parlamentaras A. Matulevičius Lietuvoje nėra itin daug. Apie žvalgybines – kontržvalgybines intrigas knygos neparašė ir ilgametė Seimo NSGK narė Rasa Juknevičienė. Nėra problemų, neturi ką pasakyti ar tiesiog norima ramiai, saugiai gyventi? Neparašyta knyga ir apie vadinamąjį pakaunės maištą. Čia omenyje turiu Kovo 11-osios Akto signatarą Algirdą Patacką ir gausų jo bendražygių būrį. Neteko skaityti ir buvusio karinės žvalgybos ir kontržvalgybos vadovo Kosto Mickevičiaus prisiminimų. Vis dar svajojama sugrįžti į žvalgybines struktūras? Niekas nesiginčija: egzistuoja dalykai, kurių ir šiandien nei K. Mickevičius, nei R. Juknevičienė negali viešai pasakoti, nes būtų apkaltinti valstybės paslapčių išdavimu. Tačiau nenorėčiau sutikti, jog tokiais atvejais memuarai ir prisiminimai neįmanomi. Buvusio Seimo NSGK pirmininko A. Matulevičiaus „Valstybės valdymo užkulisiai“ – puikus pavyzdys, jog knygas buvusiems politikams, kariškiams, žvalgybininkams galima rašyti ne tik apie aktualumą ir įdomumą praradusius faktus.

Turėčiau sakyti: „išduoda valstybę“

Beje, dėl savo principingos laikysenos parlamentaras A. Matulevičius yra susilaukęs grasinimų. „Man sakė: tylėk, ir viskas bus gerai. Man taip sakė daug aukšto rango pareigūnų. Pačių aukščiausių. Bet aš niekad nebuvau padlaižys. Lietuva pakliuvo į labai keblią padėtį. Karine prasme mes gal ir saugūs, tačiau nesame saugūs kitais atžvilgiais. Rusija mums daro milžinišką įtaką per savo agentus, per savo pinigus. Valstybė varoma į neviltį, į juodą depresiją, esą nieko čia jau nepakeisi. Mes turime stengtis pakeisti padėtį, kad ir kas būtų. Bet aš netikėjau, kad Rusijos įtaka tokia didžiulė, kol nesusidūriau su saugumo reikalais tiesiogiai. Kiekvienas iš mūsų privalo apsispręsti, kokioje jis pusėje. Taip pat ir prezidentas V. Adamkus. Iki šiol kai kas man priekaištauja, jog esu per griežtas. O man atrodo, kad aš per švelnus: turėčiau sakyti „išduoda valstybę“, bet vis dar parenku gražesnius žodžius“. Taip tvirtino buvęs Seimo NSGK pirmininkas, paprašytas pakomentuoti pasigirdusius pranešimus apie subtilius perspėjimus, kurių jis vis dažniau susilaukia.

Baimė tapo gyvenimo būdu

„Šis leidinys nepretenduoja į tobulybę. Tai yra paprastas, bet gausia dokumentine ir rašytine medžiaga pagrįstas apmąstymas apie įvykius, jų pasekmes ir galimus tolimesnius veiksmus. Knygos autorius Algimantas Matulevičius savo knyga kreipiasi į kiekvieną Lietuvos žmogų ir prašo nelikti abejingiems, kai vyksta tokie dalykai kaip V. Pociūno žūtis, VSD skandalas, „Leo LT“ projekto priėmimas ir dar daugybė kitų dalykų, kurie neįvyktų, jei mes, šalies piliečiai, būtume aktyvesni ir labiau įsitrauktumėme į šalies valdymą, įstatymų priėmimą, politikos formavimą. Neleiskime „valstybininkų“ klanui užvaldyti visų valstybės valdymo sričių, neremkime šio klano valdomos žiniasklaidos, jo primetamų valdymo formų. Būkime pilietinė visuomenė, aktyviai dalyvaujanti savo šalies gyvenime“. Taip rašoma „Algarvės“ leidyklos išleistoje knygos „Valstybės valdymo užkulisiai“ anotacijoje. Pats knygos autorius savo įžanginiame žodyje  rašo apie baimę, kuri sukausčiusi mus visus ir kurios mes privalome atsikratyti, jei norime išsaugoti valstybę. „Sunku taip sutvarkyti žmonių bendruomenės gyvenimą, kad visi elgtųsi kaip žmonės. Gaila, tačiau dalis bendruomenės lyderių, įgiję valdžią, ja piktnaudžiauja. Apie tai vengiama pasakyti garsiai, nes mūsų baimė jau tapo gyvenimo būdu. Bijojome caro, bijojome sovietų, visko bijome ir nepriklausomoje Lietuvoje. Tad apie kokią laisvę, apie kokią bendruomenę galime kalbėti?“ – retoriškai klausia knygos autorius Algimantas Matulevičius, duodamas interviu „XXI amžiui“.

Agresija prieš padorumą

O štai dar keletas minčių iš parlamentaro A. Matulevičiaus knygos „Valstybės valdymo užkulisiai“. „Esu giliai įsitikinęs, kad šiandien Lietuvos valstybės tarnyboje kaip niekad trūksta būtent padorių, drąsių žmonių. Per daug priviso įvairaus plauko prisiplakėlių, nevykėlių, išpuikėlių, kurie, išnaudodami didžiulį mūsų mažos, bet neišpasakytai darbščios tautos potencialą, parazituoja ant jos kūno kaip tos kraujasiurbės muselės. Nebūtų didelė problema, jeigu šiuos veikėjus parazitus būtume naikinę lervų stadijoje. Bet dėl per didelės tolerancijos ir draugiškumo leidome jiems išsiristi, išaugti, pripampti mūsų kraujo ir susiplakti į grupes – klanus. Būtent dabar ir prasidėjo jų tikroji agresija. Agresija prieš padorumą. Jie bijo padorumo, nes padorumas tokiems veikėjams yra tarsi nuodas. Jie gali gyventi tik melo, apgavysčių, intrigų liūne, todėl šiandien jiems priimtina terpė, kurioje jie ne tik gerai jaučiasi, bet ir sėkmingai dauginasi, stengiasi tokia paversti visą valstybę. Jau daugeliui įteigta, kad kitaip ir būti negali. Tik toks gyvenimo būdas yra vienintelis įmanomas Lietuvoje. Tačiau, ačiū Dievui, vis daugiau žmonių pradeda suprasti, kad lietuvių tauta, nebūdama kažkuo geresnė už kitas, nėra ir blogesnė. Ir šiems šliužams, susibūrusiems į klikas ir bandantiems valstybę padaryti viduramžių feodaline nuosavybe, bus duotas deramas atsakymas. Nemažai žmonių ima suprasti, kad niekas ir niekam nesuteikė teisės mūsų visų mulkinti, ciniškai apgaudinėti, meluoti, apvogti ir dar drįsti teigti, kad tai vardan demokratijos ir kad tokios būtent ir esančios vakarietiškosios vertybės“.

Išklausyti visi argumentai

Buvęs Seimo NSGK pirmininkas įsitikinęs, jog „valstybininkų“ klanui vis dėlto bus suduotas deramas atkirtis. Parlamentaro A. Matulevičiaus knyga – tikrai deramas atkirtis visiems, kurie išduoda valstybės interesus. Mat knygos autorius pasielgė išmintingai, į „Valstybės valdymo užkulisius“ sudėdamas ne vien savo asmenines išvadas. Kalbėdamas apie valstybės išdavystę parlamentaras A. Matulevičius remiasi parlamentinei tyrimo komisijai liudijusių VSD pareigūnų, žvalgybinėmis temomis rašančių žurnalistų (knygoje, be kita ko, pateikti ir kai kurie „XXI amžiaus“ priedo „Slaptieji takai“ straipsniai), ne vienerius metus analitine veikla užsiimančių ekspertų pastabomis. Įdomi detalė: beveik 450 puslapių storio veikale A. Matulevičius skelbia ir savo oponentų pasisakymus iš Seimo tribūnos ar kai kuriuose leidiniuose. „Valstybės valdymo užkulisiuose“ skaitytojas ras tuometinio VSD vadovo Arvydo Pociaus argumentus, prezidentūros pareiškimų, kodėl A. Matulevičiui neva negalima gilintis į VSD darbą, politikų, metusių šešėlį, esą A. Matulevičius gali būti susijęs su KGB, teiginius. Tokia knygos konstrukcija – itin įdomi. Dėl šios aplinkybės autoriaus polemika su savo oponentais atrodo dar konkretesnė, įtikinamesnė, svaresnė.

Kam nepatiks A. Matulevičiaus knyga?

Gvildenamų temų spektras – irgi labai platus. Tereikia pasižiūrėti į knygos turinį: „NSGK tyrimas nustatė tikrąsias V. Pociūno išsiuntimo priežastis“, „Trumpai apie Viktoro Uspaskicho fenomeną Lietuvoje“, „Valstybės vadovų bailumas ir jiems daroma įtaka“, „Nauja atominė elektrinė, arba amžiaus afera“, „Kam Lietuvoje atstovauja Konstitucinis Teismas“, „Valstybininkai“ su V. Uspaskicho pagalba verčia A. Matulevičių“, „Parlamentaras kaltina užsienio reikalų ministeriją nedarbingumu ir siūlo mažinti diplomatų skaičių“. Čia kalbama ir apie „Gazpromą“, „Dujotekaną“, „Vikondą“, „Jangilą“, apie šių įmonių tarpusavio draugystes ir nesutarimus, Darbo partijos susikūrimo priežastis, analizuojama, kodėl kai kurie mūsų politikai važiavo į Maskvą aplankyti ten nuo Lietuvos teisėsaugos besislapsčiusio „suvirintojo“. „Valstybės valdymo užkulisiuose“ pylos susilaukia net mūsų garsusis šoumenas Arūnas Valinskas, kuris, pasak parlamentaro A. Matulevičiaus, savo humoro laidose ir sukūrė patrauklaus Agurkicho personažą. Ir šiuose priekaištuose esama tiesos: jei ne ta laida, draugiškai, šiltai parodijuojanti V. Uspaskichą, lietuviai nebūtų taip masiškai balsavę už Darbo partiją ir jos lyderį. Kritikuojamų politikų, tarnautojų, pareigūnų galerija – dar platesnė, dar išsamesnė. Priekaištų knygoje susilaukia visi: Valdas Adamkus, Gediminas Kirkilas, Arvydas Pocius, Andrius Kubilius, Kazimira Prunskienė, Viktoras Uspaskichas, Artūras Zuokas, Albinas Januška, Darius Jurgelevičius...

Buvusio Seimo NSGK pirmininko A. Matulevičiaus knygą perskaičiau vienu ypu, su didžiuliu susidomėjimu.

© 2008 „XXI amžius“