Su Rugsėjo švente
Margarita ŠEVELIOVA
Atsimenu dieną, kai pirmą kartą nužingsniavau į mokyklą. Pirmą klasę lankiau darželyje. Tądien lijo ir pūtė žvarbus šiaurys. Man buvo liūdna. Bet vaikiškas liūdesys skiriasi nuo suaugusiųjų apatijos. Tiesiog buvo niūri pilka diena, o visi sakė, jog tai šventė. Mažai mergaitei prasidėjo ilgas kelias į tuo metu miglotą ir nežinomą ateitį. Nuo pirmosios rugsėjo šventės prasideda daugiau ar mažiau savarankiškas vaiko gyvenimas, jis tampa priklausomas ne tik nuo tėvų, bet pirmą kartą susiduria su visuomene, įgyja pareigų. Dabar jis turi ne tik laiku eiti miegoti, klausytis mamos, padėti plauti indus atsiranda pareiga gerbti kitų norus ir interesus, dažnai priešingus saviesiems, į gyvenimą ateina naujų žmonių mokytojai, klasės draugai, su kuriais teks praleisti dvylika metų. Juk mokykla nėra tik mokslai, tai yra įprasti kolektyviniai santykiai, kuriuose, deja, daug pykčio, apgaulių, klastos. Kartu ir džiaugsmo, pirmųjų pergalių, meilės
Visas spektras rimtų jausmų.
|
Iš šimtalapio klasės žurnalo
Vetusta Prišmantienė
Kažkas šventinėje minioje ištaria: Tai mano mokytoja!. Žilagalvė mokytoja instinktyviai atsigręžia ir nustemba: pabalusiais smilkiniais vyriškis susidomėjęs žvelgia būtent į ją. Kažkaip droviai šypsodamasis jis linkteli, matyt, nesitikėdamas būti atpažintas. Mokytoja Eugenija įtempia atmintį. Pro jos akis pradeda slysti tarytum dokumentinio filmo kadrai. Veidai, veidai!.. Ne, ne tokie gyvenimo paženklinti, o nerūpestingumu, dar neišblėsusiu vaikišku džiugesiu spindintys paauglių veidai.
|