| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Kelmę garsina akmeniniai skulptoriaus darbai Gediminas GRIŠKEVIČIUS
Pasaulio gerą akmenėlį nuo žingsnio pikto išvaduok! Juozas Liaudanskis, 1980 metai Toli išgarsinęs gimtąją Kelmę Iš Dievo malonės, Jo pakuždų gimsta kūrėjai. Pats Aukščiausiasis siunčia mintis, kaip kiečiausiuose akmenyse, medžiuose, geležyje, o ir knygose pražydinti saulę, įamžinti gyvųjų ir mirusiųjų amžininkų, bičiulių, artimųjų, karalių, šventųjų ir demonų veidus, jų mintis, net paukščius ir jų balsus, vėją, kad toji šviesa jaukiai vienytų ir šildytų gyvuosius. Šitai misijai užsimojęs, gyvenimą tam pašventė unikaliais talentais apdovanotas šviesaus atminimo skulptorius, nuoširdus kelmiškis Juozas Liaudanskis (1904-1989). Šis žemaičių akmenų karalius, netgi būdamas 80 metų, nepaisydamas orų kalė didžiausius akmenis ir laimingas kartojo: Akmuo ir darbas mane ramina. Tai jo dėka Kelmėje gausu unikalių akmeninių ženklų dekoratyvinių skulptūrų, kuriose talentingai įamžinta tautos gyvastis ir istorinė atmintis. Juozo Liaudanskio dėka Kelmė tarsi muziejus. 1995-ųjų kovą į svečius Klaipėdoje pasikvietė ilgametis krašto kultūros, istorijos tautodailės, tradicijų tyrėjas, metraštininkas, solidžių fotoalbumų apie Kristijoną Donelaitį, Ievą Simonaitytę, Vydūną, Zanavykiją autorius, pirmasis Vinco Kudirkos premijos laureatas Bernardas Aleknavičius. Supažindinęs su savo tuomet nauju darbu knyga Žemaičių žemės rūpintojėliai, kalbėjo: Aš skulptorių Juozą Liaudanskį pažinojau gal 14 metų ir džiaugiuosi, kad šitokį kūrėją pavyko įamžinti. Jis surado savo vietą tarp genialiausių savojo meto liaudies meistrų, užima vieną iš garbingiausių vietų, yra pavyzdys jauniesiems kūrėjams. Savamokslis liaudies vaikas sukrovė Žemaitijai ir Lietuvai auksu nenuperkamus turtus, parodė, kokia gyvybinga ir kūrybinga lietuvių tauta. Juozo Liaudanskio akmeniniai ženklai Kelmę ryškiai išskiria iš visų kitų Lietuvos miestelių. Jo dekoratyvinės skulptūros, išsibarsčiusios skveruose, aikštėse, pakelėse, kapinaitėse nugyvens ne tik tūkstantį metų. Tuos kūrinius siuntė Dievas ir gamta, o skulptorius talentingai įvykdė jų valią. Kaip aukštaičių medžio drožėjas Lionginas Šepka, Kelmės garbės pilietis, akmenkalys Juozas buvo pirmasis savamokslis lietuvių liaudies dekoratyvinės skulptūros meistras, okupacijos sąlygomis sukūręs įspūdingus kūrinius. Laisva ir nepriklausoma J. Liaudanskio siela, laisva ir nepriklausoma jo kūryba ir bolševikmečiu veržėsi į laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Gražiai pasakė Tytuvėnuose klebonavęs, tada pirmąsias eiles, spausdintas rašomąja mašinėle, ant bažnyčios kolonų klijavęs poetas Ričardas Mikutavičius: Lietuvą garsina ir vienija krepšinis, Žalgiris ir krepšininkas Arvydas Sabonis, o Kelmę ir kelmiškius Juozas Liaudanskis. Jo menui ir darbui neabejingi katalikai ir partiniai, latrai ir blaivininkai, jis suvienija gyvuosius ir mirusius tėviškėnus. Iš autentiškos J. Liaudanskio biografijos Esu gimęs 1904 metais Kelmės rajone, Jukniškės kaime, iš visiškai beturčių tėvų, svetimame jų išnuomotame name. Tai man gimus kilo Rusų-japonų karas. Mano tėvas, kadrinis rusų armijos seržantas, pirmosiomis valandomis buvo pašauktas stoti karan. Mano tėvas karan nestojo, o slapčia išbėgo į Ameriką. Tenai laimės nerado, koją sužeidęs greitai grįžo Lietuvon. Vėliau, sutaupius kelis rublius, nusipirkus arklius, padargus, išsinuomojo ketveriems metams iš vieno ūkininko, išvykusio atlikti privalomos karinės tarnybos, žemės. Benuomodami sutaupėm iš prisiaugintų parduotų gyvuliukų, pasiskolinę nuo gerų žmonių, nusipirkome nuo trijų rekrūtininkų krūmingos nedirbamos žemės šešias dešimtines. Ramiai gyventi ant tų šešių dešimtinių negalėjome, stojo Rusų-vokiečių karas. Mano tėvas vėlei buvo pašauktas karan, šį kartą tėvas niekur nebėgo, o išėjo į karą. Pirmuosiuose karo mūšiuose pateko į vokiečių belaisvę, kur, kęsdamas alkį ir lazdų smūgius, iškentėjo ketverius metus. Sugrįžus tėvui, išvargusiam iš karo, reikėjo man padėti darbą dirbti ir jokio mokinimosi būti negalėjo, tai ir negalėjau lankyti kaip dabar kad lanko mokyklas. O mokintis turėjau didelį norą, ir knygas skaityti labai mėgau, bet gauti knygų nebuvo iš kur, nebuvo, kaip dabar kad yra visokios bibliotekos, gali neštis glėbiais knygas ir skaityti. Motinos brolio sūnus buvo baigęs dviklasę rusų mokyklą ir vieną žiemą kelis mėnesius mane pamokino rašyti, skaityti, šiek tiek aritmetikos toks buvo visas mano mokslas, džiaugsmas mano buvo didelis, kad ir tiek galėjau pasimokinti. Nuo pat savo mažų dienų labai mėgau meną. Kai motina eidavo bažnyčion, prašydavau, kad ir mane tenai vestųs, o nuėjęs žiūrėdavau į pieštus ir iš skulptūrų dirbtus šventuosius, o parėjęs namosna, ganydamas karves, patsai juos dirbdavau iš medžio ar iš molio. Nuo mažų dienų mylėjau medžius, gėles, paukštelius, žvėris, sielodavaus, kai koks piemuo nulauždavo medelį ar išdraskydavo paukštelio lizdelį. Jau suaugęs į vyro amžių, atitarnavęs Lietuvos kariuomenėj, atsikėliau iš kaimo gyventi į Kelmės miestą, pradėjau dirbti kapų akmeninius paminklus. Turėdamas labai didelį norą prie meno, rasdamas kapuose kokio skulptoriaus sukurtą skulptūrą, atidžiai ją apžiūrėdavau iš visų pusių ir namuose patsai ją tuojau kurdavau. Ne iš karto pasisekdavo ją atidirbti, reikėdavo kelis kartus pakartoti, kolei tinkamai išeidavo. Kai ką sukurti iš pasaulinių skulptūrų man patarė Vilniaus skulptorius Stepas Šarapovas. (1978 09 15). ...Ilgai vargęs, netgi sirguliuodamas, meistras iškalė įspūdingas skulptūras sovietiniams išminuotojams Kražantės tilto saugotojams, kuriuos J. Liaudanskis sakėsi savo akimis į Kelmę įbildant regėjęs. Humanistas gerbė bet kurios tautos kareivėlį, nes pirmučiausiai jausdavo plakant žmogišką širdį. Į šventę atvažiavo pulkininkų ir kariškių su mažesnėmis žvaigždėmis. Sodino simbolinį ąžuoliuką. J. Liaudanskis pats rūpinosi tiesiai pastatyti skulptūras. Tada ir išgirdau, kaip vienas iš tuomečių stipriai prasigėrusių rajono valdininkų, iš šalčio trindamas rankomis, atsainiai rusiškai tarstelėjo: Na, ir ko tas senis neskuba?! Jam terūpėjo kuo greičiau patekti į restoraną. Cinikų pilna visose santvarkose. Žilutis gerasis Juozas tada dirbo sušilęs, nieko negirdėjo... Meistre, norėjau surikti per visą minią, meistre, bičiuli, imk patį didžiausią kūjį ir skelk, nors ir labai širdį skaudėtų, savo skulptūrą pusiau, ir ... papūskit, raudonieji ponai!... Bet ir šito jis nebūtų išgirdęs, o ir nebūčiau pasakęs, nes aplink šmirinėjo kelios dešimtys vietinės reikšmės šnipukų. Patiklusis Kelmės Rodenas visais laikais buvo dieviškai kantrus. Kaip ir mus visus, dažnusyk jį mulkino ir apmulkino, o jis, viską užmiršęs ir užgauliotojams atleidęs, katalikiškai kantriai vėl ėjo į naują dieną, kalė vis naują akmenį, jam nerūpėjo jokia politika, jis visada buvo aukos, paties mažiausio kelmiškio pusėje. ...Net sirguliuodamas, jei reikėjo, meistras gulė dvyliktą, kėlė trečią nakties, su vasaros šviesa. Ir vis kalė akmenį, kai spigino kaitri saulė, kalė, kai nugarą draskė, veidą plakė liūtys... Vis kalė ir kalė, neatsisukdamas į žiopsančius smalsuolius ir netgi džiaugdamasis, jog neprigirdi nėr ko laiko gaišti. Darbo metu valgė ant akmens, nes jam minutės naujas veido bruožas, apsiausto klostė, raidelė... Nes šitaip per didžiulę kančią ir darbą gimsta Dievo įkvėptas, nemarus tautos gyvasties liudijimas lietuvių liaudies menas. Menotyrininkai iš Maskvos, Sankt Peterburgo, Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių, Kelmės kraštotyrininkai, ypač Vainius Urbonavičius, o ir pats J. Liaudanskis su sūnumi Romu, iš prigimties taip pat menininku, medžio skulptoriumi, pūguotą, darbams netinkamą dieną nesyk bandė suskaičiuoti po Kelmę bei rajoną ir toliau pasklidusius akmeninius ženklus. Tarsi visas skulptūrų parkas. Tytuvėnuose dirbusi ir gyvenusi talentinga architektė Irena Slavinskaitė-Prapuolenienė su vyru, anksti iš gyvenimo išėjęs savitas lietuvių grafikas kražiškis Edmundas Žiauberis, menotyrininkas, 2003 metų Jono Basanavičiaus premijos laureatas šiauliškis Vytenis Rimkus daug kartų piršo mintį, jog Kelmėje būtina turėti J. Liaudanskio skulptūrų galeriją ar atskirą muziejų, ir tam labai tiktų senasis malūnas prie Kražantės užtvankos. Juk skulptoriaus darbuose jo nenuilstančio kalto įamžinti ir jo dukros, ir darbščiųjų žemaičių veidai, verslai, tikėjimas, krašto istorija, gamta; rasi viską, ko geidžia širdis. Dalį J. Liaudanskio darbų priglaudė Kelmės kraštotyros muziejus, čia jį myli, vertina, betgi šito maža, maža. Valdžioje sėdėjusieji siūlė: Išdalykime J. Liaudanskio darbus Kelmės gyventojų darželiams ir bus gražu... Tikiu, kad Kelmėje bus J. Liaudanskio muziejus ir jo vardu pavadinta gatvė. Ach, kad turėčiau šiltesnę dirbtuvėlę, kad ir žiemą galėčiau tupinėti, kalti, darbuotis, nes žiemą taip gūdu be darbo. Dabar trinuosi, glaustausi po katilines, garažus, kaip katinas po pelenus... Dažnai regiu bičiulį. Stovi Juozas savosios dirbtuvėlės-pašiūrėlės tarpduryje, kukliai, lyg pirmokas, susidėjęs rankas, jos kruvinai nudaužytos, akmens miltų nugraužtos, pirštai per krumplius tartum su balsvais žiedais, bet šypsosi, lyg jokio sunkaus darbo nebūtų vargęs. Nenustebčiau, jei vėl tartų: Ar girdi, čiulba paukščiai?.. Neužmirštamos sekmadieninės vaikštynės su mažais mūsų vaikais ir skulptoriumi po Kelmę. Rami šypsena, ranka visada ant dukros ar sūnaus galvelių. Tasai vidinės ramybės sklidinas mielas ir geras lietuvis buvo labai laimingas gyvenime. Mes juo didžiuojamės. Esu labai laimingas, kad mano projektuotus ir 1978 metais pastatytus Kelmės kultūros rūmus, jaukius kiemelius puošia unikalios žymiojo J. Liaudanskio skulptūros, džiaugėsi daugelio iškilių statinių Lietuvoje ir už jos ribų autorius architektas Leonas Mardosas. Čia prisimintinas ir mūsų su L. Mardosu pasimatymas tų pačių metų lapkritį Vytauto gatvėje. Architektų sambūriuose sklandė legenda apie J. Liaudanskio kelionę į Maskvą. Grįžusį po kelionės skulptorių, paklausė, kas jam patiko Maskvoje, Juozas džiūgaudamas atsakė: Akmenų daug. Šypsodamasis pasakojo buvęs ilgametis Palangos parko vyriausiasis architektas L. Mardosas.
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |