| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Sukaupto galima ir netekti Bronius VERTELKA
Trijų kambarėlių lentinės sienos žiemą menkai laiko šilumą, nors čia saugomi vertingi Karsakiškio A. Strazdelio pagrindinės mokyklos muziejaus eksponatai. Muziejus atsirado buvusio Karsakiškio apylinkės, vėliau Paežerio kolūkio pirmininko Zenono Radišausko, didelio senų daiktų mėgėjo ir žinovo, dėka. Pas jį stovėjo spinta, prigrūsta kaimiškų rakandų, kuriuos jis vėliau perdavė mokytojui Pranui Tamošiūnui. Apie 20 metų muziejumi rūpinosi mokytoja Elena Klingienė. Griaunant senus pastatus visi nereikalingi daiktai (o tarp jų būta žemės ūkio technikos, namų apyvokos daiktų) buvo suvežti į Karsakiškio klojimą. Kai atsirado klojimo šeimininkas, buvo rengiamasi viską sudeginti. Tada Z. Radišauskas viską pergabeno į prie mokyklos stovėjusį apytuštį ūkinį pastatą. Tačiau iš klojimo naktimis po truputį daiktai ėmė dingti. Tada rajono paminklotvarkininkas Petras Juknevičius pasirūpino, kad istorinę vertę turintys daiktai būtų pervežti į Radviliškio rajoną. Dabar muziejus pildosi moksleivių atneštais ar ekspedicijų metu rastais daiktais. Nemažai vertingų eksponatų perdavė Karsakiškio bažnyčia. Itin geranoriškai nusiteikęs dabartinis jos klebonas kun. Egidijus Vijeikis. Tris kartus pro Karsakiškį pravažiavo vyskupas Motiejus Valančius. 1856 metais važiuodamas apsistojo Tiltagaliuose pas Mičiūdą. Numalšinti troškuliui ganytojui pasiūlė kaimiško alaus stiklinę. Pirmas alaus išgėrė šeimininkas. Vyskupas, nors užkietėjęs blaivininkas, neatsisakė vaišių, bet išgėręs pagrūmojo pirštu savo sekretoriui. Tada čia buvę vyrai įsidrąsinę ėmė prašyti garbingo svečio leidimo statyti koplyčią (bažnyčia jau buvo Subačiuje). Caro valdžia ne tik statyti, bet ir remontuoti maldos namų neleido, tačiau vyskupas davė leidimą statyti. Per vasarą tiltagaliečiai iš akmenų sumūrijo koplyčią. Už tai nepaklusnus kaimas valdžios buvo nubaustas turėjo išlaikyti žandarus su arkliais. Sovietiniais metais koplyčia stovėjo apleista. Dabar joje saugoma šv. Kazimiero skulptūrėlė, manoma, kad tai Vinco Svirskio darbas. Jeigu ne M. Valančius, neturėtume ir A. Strazdo. Važinėdamas po Aukštaitiją vyskupas girdėjo, kad šio krašto gyventojai prieš Mišias gieda labai gražią giesmę. Ganytojas išsiuntinėjo laiškus visoms Žemaitijos bažnyčioms ir prisakė, kad visose bažnyčiose ją giedotų. Rokiškio krašte, Kamajuose, M.Valančius liepė pastatyti kryžių ant A. Strazdo kapo. Tačiau tuo metu jau buvo prabėgę apie 30 metų po A. Strazdo mirties, be to, jis kaip eilinis žmogus buvo palaidotas naujose Kamajų kapinėse. Neradę jo kapo, kryžių pastatė vidury kapinių. Karsakiškyje dirbo ir daugiau žinomų kunigų. Kun. Henrikas Prialgauskas, pasirašinėjęs Žemaičio pavarde, buvo ir dramaturgas, rašė dramas klojimo teatrui. Vieną tokią pjesę suvaidino ir Karsakiškyje, bet nežinojo, kas jos autorius. Kun. Jokūbas Kurmavičius parašė pasiruošimo prie išpažinties knygą. Muziejuje saugoma maldaknygių kolekcija, brevijoriai, giesmynai. Seniausio giesmyno išleidimo data 1856 metai. O seniausia knyga muziejuje, neskaitant pergamento, išleista 1799 metais. Nuotraukose matyti, kaip anksčiau atrodė Karsakiškis. Mokyklos muziejaus patalpos jau dešimt metų nematė remonto. Rajono Savivaldybė dirbti netrukdo, bet ir nesiima atsakomybės už muziejų. Šį rudenį E. Klingienė tikriausiai jau nebedirbs Karsakiškyje, nes susirado kitą širdžiai mielą darbą.
Karsakiškis,
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |