| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Su Rugsėjo švente Margarita ŠEVELIOVA
Atsimenu dieną, kai pirmą kartą nužingsniavau į mokyklą. Pirmą klasę lankiau darželyje. Tądien lijo ir pūtė žvarbus šiaurys. Man buvo liūdna. Bet vaikiškas liūdesys skiriasi nuo suaugusiųjų apatijos. Tiesiog buvo niūri pilka diena, o visi sakė, jog tai šventė. Mažai mergaitei prasidėjo ilgas kelias į tuo metu miglotą ir nežinomą ateitį. Nuo pirmosios rugsėjo šventės prasideda daugiau ar mažiau savarankiškas vaiko gyvenimas, jis tampa priklausomas ne tik nuo tėvų, bet pirmą kartą susiduria su visuomene, įgyja pareigų. Dabar jis turi ne tik laiku eiti miegoti, klausytis mamos, padėti plauti indus atsiranda pareiga gerbti kitų norus ir interesus, dažnai priešingus saviesiems, į gyvenimą ateina naujų žmonių mokytojai, klasės draugai, su kuriais teks praleisti dvylika metų. Juk mokykla nėra tik mokslai, tai yra įprasti kolektyviniai santykiai, kuriuose, deja, daug pykčio, apgaulių, klastos. Kartu ir džiaugsmo, pirmųjų pergalių, meilės Visas spektras rimtų jausmų. Dažnai tenka išgirsti sunerimusių mamyčių klausimą kaip paruošti vaikelį mokyklai, kad jam būtų lengva, kad jis nestresuotų? Tėvai kreipiasi į psichologus, skaito literatūrą. Bet atsakymas paprastas reikia tiesiog nuo pat vaikiuko gimimo tinkamai auklėti mažąjį žmogų. Dar motinos įsčiose jis turi jausti meilę ir rūpestį. Jausti, kad jo mamą gerbia aplinkiniai, kad ja yra rūpinamasi, nėštumas yra laukiamas ir puoselėjamas. Ypač svarbus motinos meilės nuoširdumas. Tokiu būdu kūdikis nuo pat pirmųjų dienų augs harmonijoje, kuri vėliau parodys Dievo kelią. Nuo pat mažens svarbu, kad matytų, kaip dirba tėvai, kokie jie dori, atsakingi, kaip dėkoja Dievui už Jo malones. Tuomet nebus gėda vieną dieną atvesti savo atžalą į mokyklą. Nereikia bijoti. Kartais atrodo, jog sunkumai yra nenugalimi. Bet vaikas susitvarkys. Atėjo jo savarankiškumo pradžia. Ir baisu, kai tėvai praleidžia momentą, kada reikia duoti sūnui ar dukrai laisvę rinktis. Pasekmės būna liūdnos. Nesugebantis priimti savarankiškų sprendimų žmogus visą gyvenimą lieka priklausomas nuo motinos ar tėvo, ir vieną dieną praradęs autoritetą žlunga pats. Pagaliau Paskutiniojo Teismo valandą už savo nuodėmes reikės atsakyti tik kiekvienam pačiam. Truputį keista suvokti mintį, jog vaikas gimsta ne tėvų, bet Dievo. Viešpats leido mums kurį laiką auklėti savo sūnus ir dukteris. Žmonėms savo ruožtu atrodo, jog vaikai yra jų nuosavybė, jų dalis, kad ir kokio amžiaus jie būtų. Tėvai turėtų tik apeliuoti į savo autoritetą, palikdami galimybę rinktis. Ir melstis už vaikus. Negalima pamiršti vaikų, nukentėjusių nuo suaugusiųjų konfliktų. Pribloškė šiurpūs 2004 metų įvykiai Beslane, kai buvo užgrobta mokykla. Per nežmoniškas žudynes pasaulį paliko nekalti mažamečiai, tėvai, mokytojai. Tada vaikai neverkė juos ištiko šokas. Kai išvaduotą mažą berniuką žurnalistai paklausė, kaip jautiesi, ką ten matei, kaip tave sužalojo, jis žiūrėjo kažkur į tolį nematančiom akim ir sakė: Mes šlapimą gėrėm Visų tėvų ir suaugusių žmonių pareiga saugoti vaikus. Jie vienintelis tikras turtas, ateitis ir viltis. Ir ne viena rugsėjo pirmosios diena neturi būti paskutinė. Sparčiausiai fizine prasme kūdikis keičiasi pirmaisiais gyvenimo metais. Mokinio dvasinės pažiūros formuojasi pirmoje klasėje. Tepadeda jiems Dievas. Ir mes, žemiškieji mažųjų auklėtojai.
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |