Atnaujintas 2008 rugsėjo 3 d.
Nr. 66
(1659)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Iš šimtalapio klasės žurnalo

Vetusta Prišmantienė

Kažkas  šventinėje  minioje  ištaria: „Tai mano mokytoja!“. Žilagalvė mokytoja instinktyviai  atsigręžia  ir nustemba: pabalusiais smilkiniais vyriškis susidomėjęs žvelgia būtent į ją. Kažkaip droviai šypsodamasis jis linkteli, matyt, nesitikėdamas būti atpažintas.

Mokytoja Eugenija įtempia  atmintį. Pro jos akis pradeda slysti tarytum dokumentinio  filmo  kadrai.  Veidai, veidai!.. Ne, ne tokie – gyvenimo  paženklinti, o nerūpestingumu, dar  neišblėsusiu vaikišku džiugesiu spindintys paauglių veidai.

„Kadrai“ slysta vis giliau, į  kelių dešimtmečių pralėkusį laiką:  „Kas jis?“ – atkakliai  perkratinėja  atmintį  pedagogė. Tačiau šiltas jausmas į širdį plūsteli jau vien dėl to, kad buvo atpažinta. Po tiek  metų, kuriuos liudija ne tik jos, bet ir mokytoją atpažinusiojo nušarmoję plaukai!

Mokytojos mintys grimzta į praeitį, kurioje regi ne tik savo buvusius mokinius, kurių visų likimų jai neįmanoma žinoti, ji mato ir save pačią. Juk jos, kaip ir kiekvieno pedagogo kelias – kasdieniai  rūpesčiai  dėl jų – dėmesingų ar išsiblaškiusių, paklusnių ar išdykėlių, atlapaširdžių ar sunkiai suprantamų. Dėl visų ir dėl kiekvieno atskirai. Juk  mokytojos laikas – kas dieną, kas valandą kruopščiai skaičiuojamos  minutės, jo muzika – skambučiai... skambučiai! Jos laimė – įvairiaspalvė vaivorykštė, supinta iš buvusių auklėtinių likimų. Jos atmintis – niekada neužverčiamas daugelio klasių šimtalapis žurnalas, iš kurio jau niekas niekada nieko neišbrauks!

„Atmintis – brangus žmogaus turtas.  Be jos mes būtume vargšai! Ji – reikalingiausia gyvenimo gėrybė!“ – atklysta  Eugenijos  galvon  frazė. Kieno ji? Ak taip, tai pasakė dar  pirmajame mūsų eros amžiuje gyvenęs garsus romėnų filosofas ir gamtininkas Gajus Plinijus.

Staiga jos atmintyje atgyja vaizdai: klasė, pilna paauglių...  Paskutinis suolas!.. Tas tiriantis, bet  kartu  provokuojantis  žvilgsnis:  „Štai, aš toks – nė nežadu paklusti, susikaupti, mėgstu išdaigas! Ką apie mane pasakysite, tamsta mokytoja?!“ „Juk tai Jurgis! „Aštuntosios garstyčia“, kaip  jį  buvo pavadinęs nekantrus kolega geografas!“

Eugenija ryžtingai atsigręžia ir šypsodamasi sako:

– Tai prieik, Jurgi. Jei jau pažinai, pasisveikinsime.

Dabar sutrinka vyriškis.

– Jūs pažinote mane, mokytoja? Net vardo nepamiršote! – žengdamas artyn, džiugiai sako jis.

Kai jie pirmą kartą kaip suaugę žmonės paspaudžia vienas kitam ranką, jo akyse žybteli tie gerai mokytojos įsiminti kipšiukai.

– Tikriausiai jums be galo įgrisau, tad ir įsiminėte visam gyvenimui, – sako vyriškis, tačiau klausiantis žvilgsnis ir dabar byloja, jog nenorėtų, kad šie žodžiai būtų patvirtinti.

– Pats žinai, jog taip nebuvo, – šypsosi mokytoja.

O kaip buvo? Apie „aštuntosios garstyčią“ Jurgį Eugenija iš kolegų jau buvo girdėjusi dar anksčiau, nei pradėjo jiems dėstyti lietuvių kalbą. Nepastebėti Jurgio buvo neįmanoma. Atrodė,  jog  mokiniai tik ir laukia, kokiomis naujomis išdaigomis juos pralinksmins beveik niekada nesišypsantis humoristas. Ypač jis būdavo išradingas per piktų mokytojų pamokas.

   Eugenija ir  šiandien prisimena, kaip pedagogų tarybos posėdyje net sauja stengėsi užspausti juoką, kai geografijos mokytojas, stambus vyriškis, skundė nepakenčiamą Jurgį.

– Na, pavyzdžiui, ką jis ten išdarinėja? – susidomėjęs klausė direktorius.

– Jo  išdaigas sunku nuspėti. Štai: rašau lentoje, o atskridęs popierinis „balandis“ – pykšt panosėje į lentą! Atsigręžiu supykęs, o visi prunkščia, neprisipažįsta. Netekęs kantrybės, pagrasinau, jog klausimą dėl klasės elgesio kelsiu  pedagogų  tarybos  posėdyje. Aprimsta. Rašau toliau. Vėl girdžiu prislopintą juoką, kažkokį čežėjimą. Jau  rimtai  įpykęs staigiai atsigręžiu ir... vos nenugriūvu  užkliuvęs už suolo! O tai jiems atrodo jau nepaprastai juokinga! Net langai dreba! – išraudęs piktinasi kolega.   

– Už kokio suolo? – nesuprato kolegos.– Juk suolai nuo lentos toli!     

– Taigi!.. Tačiau tas neklaužada Jurgis, kol rašiau, kojomis spirdamasis į grindis, „atvažiavo“ su  savo suolu prie pat lentos! Tai dabar pasakykite: kaip tokiu atveju  klasę sudrausminti, nuteikti darbui, kai toks piktavalis išdaigininkas specialiai trukdo pamoką? – papasakojęs vaizdingą epizodą tragišku balsu klausė kolegų geografas.

– Iš tikrųjų. Keblus atvejis! – užjausdamas ir stengdamasis nesijuokti pripažino direktorius.

„Piktas išdaigininkas!“ Per savo  ilgą  pedagoginio darbo laiką Eugenija niekada neskubėdavo apie vieną ar kitą mokinį sakyti ką nors apibendrintai neigiamo. Jai visuomet rūpėjo pirmiau sužinoti, kodėl jis toks. Juk už  tų „piktų“ išdaigų visada slypi  tikroji tokio elgesio paskata. Mokytojui nevalia užmiršti, jog kiekvienas vaikas, ypač paauglystėje, nori būti vertinamas kaip asmenybė. Jei  jam nesiseka mokslas, jis yra nuolat peikiamas, baramas, tada ieško kitokių „pasižymėjimo“ būdų. Iš tikrųjų tos jų neleistinos, tačiau dėl to ir draugus juokinančios išdaigos yra ne kas kita, kaip asmenybės „savigyna“, noras kolektyve kažkuo pasižymėti. Ta „savigyna“ gali būti ir įžūli, net agresyvi. Tačiau pedagogai, kuriems patikėta ne tik mokyti, bet ir žmogų ugdyti,  turi ne vien matyti ir vertinti auklėtinio elgesį, jo veiksmus, tačiau ir gilintis į jų priežastis.

Mokytojos Eugenijos praktikoje asmenybės „savigyną“ originaliausiais būdais kūrė silpnai besimokantis Jurgis. Pastebėjusi,  jog  į pirmąją pamoką šis berniukas kartais kiek vėluoja, o žiemą ateina gerokai sužvarbęs, menkai apsirengęs, kartą per pertrauką jo paklausė, kur jis gyvena, kad ateina toks sušalęs.

– Kartais ilgokai tenka laukti keltininko. Gyvenu kitoje Nemuno pusėje, – rimtai paaiškino berniokas.   

– Užjaučiu! – pasakė pedagogė ir pagalvojo, jog mokytojai kartais pernelyg mažai žino apie savo mokinius ir jų gyvenimo sąlygas.

Pasikalbėjusi apie Jurgį su klasės vadove, Eugenija sužinojo tiek daug svarbių dalykų, kad jos požiūris į jį visai pasikeitė. Maža to, ji suvokė būtinybę pakeisti savo kolegų bei jo klasės draugų nuomonę apie šį berniuką. Be kita ko, klasės vadovė pasakė, jog Jurgio motina, girdama sūnų už darbštumą ir paslaugumą, užsiminusi, kad jis labai sielojasi, net su ašaromis priekaištauja dėl savo vardo: sako, jog jis duotas jam lyg pajuokai, kad vaikai galėtų nuolat pravardžiuoti neišmanėliu  „kaimo Jurgiu“.

Eugenijai tai labai įstrigo. Kai kitą kartą Jurgiui kiek pavėlavus kažkuris iš  klasės norėdamas sukelti juoką paleido repliką – girdi, „štai ir kaimo  Jurgis pagaliau išsimiegojęs atsirado“, linksmą juoką pedagogė tuoj sustabdė.

– Ar jūs visi miestiečiai? – tarytum to nežinodama, paklausė ji klasės. – Kiek žinau, daugelis jūsų irgi ateina iš gretimų kaimų. Pagaliau – rajono centras irgi ne didmiestis, o veikiau didelis kaimas! Prisipažinkite, ar kuris iš jūsų ryte prieš išeidamas į mokyklą šeriate gyvulius, nešate mamai vandenį, malkas, o paskui skubate į keltą, kad nepavėluotumėte į pamokas? Pakelkite ranką.

 Mokiniai nuščiuvo. Tokio neatsirado.

– O Jurgiui – tai kasdieninės pareigos, – tęsė Eugenija. – Jis mažas neteko tėvo ir paaugęs kaip įmanydamas stengiasi padėti mamai. Pamokas  ruošti jam tenka ir naktimis. Tad geriau visi kartu nuspręskime, kaip galėtume jam padėti mokytis.

    Mokytoja matė, kaip slėpdamas ašaras „garstyčia“ Jurgis nustebęs žiūri į ją, mėgindamas nuspėti, iš kur ji visa tai žino.

– Beje, dar norėčiau, kad žinotumėte, jog Jurgis – gražus ir daugelyje tautų populiarus, tik skirtingai tariamas vardas: Džordžas, Georgijus. Be to, šis vardas – garbingas. Tokį vardą  turi šventasis, kuris nuo seno mūsų  protėvių  pieštuose  paveiksluose vaizduojamas kaip riteris – su ietimi ant žirgo, kovojantis su slibinu – pasaulio blogiu.

Visa tai vaikams buvo naujiena. Jie klausėsi tylėdami, lyg susigėdę.

Jurgiui padėti panoro visi. Greitai jo „statusas“ ne tik klasėje, bet ir mokykloje pasikeitė. O paskui buvo įsimintina Mokytojo diena. Iš ryto kolegė į mokytojų kambarį atvedė darželio gėlių  puokšte  nešiną moterėlę ir pasakė, jog ši ieškanti mokytojos Eugenijos. Tai buvo Jurgio motina. Tą dieną  ji, palikusi namų rūpesčius, atskubėjo mokytojams padėkoti už pagalbą sūnui.

– Aš viską žinau, mokytoja. Ir apie mokinių pagalbą, ir apie jūsų pasakojimą apie šventąjį, – dėkodama kalbėjo moteris.

Tądien, nuėjusi į aštuntąją klasę, lentoje Eugenija išvydo užrašą: „Mokytoja, mes visi jus milime!“ Tai buvo Jurgio rašysena. Padėkojusi Eugenija paėmė kreidą ir po apačia užrašė: „Aš taip pat visus jus myliu!“ ir pabraukė raidę „y“. Ir niekas nesijuokė, kai pakilęs iš suolo Jurgis nuėjo prie lentos ir, kempine nušluostęs vis dar jo rašto darbuose pasitaikančią trumpąją balsę vietoj ilgosios, ištaisė klaidą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija