|
Pilietiškumo egzamino akivaizdoje
Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS
Vienas ryškiausių paskutinės vasaros savaitės įvykių buvo rugpjūčio 22-24 dienomis vykęs Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos sąskrydis. Šis renginys vyko Molėtų rajone, įstabioje Obuolių saloje. Į renginį susirinko apie tris su puse tūkstančio dalyvių iš visos Lietuvos. Pagrindiniai sąskrydžio renginiai prasidėjo rugpjūčio 23 dieną vyko iškilmingas renginio atidarymas, kalbėjo TS-LKD pirmininkas Andrius Kubilius, TS-LKD pirmininko pirmasis pavaduotojas Valentinas Stundys, Gruzijos ambasadorius Lietuvoje Georgijus Kerdikošvilis. Buvo renkami parašai dėl greitesnės Gruzijos integracijos į NATO. Kreipimasis su parašais bus įteiktas NATO valstybių vadovams. Ambasadorius G. Kerdikošvilis džiaugėsi tuo, kad Lietuvos žmonės aktyviai remia Gruziją, padėkojo TS-LKD partijai už aktyvų Gruzijos palaikymą. Sąskrydyje vyko aktyvios diskusijos, pasitarimai Lietuvai aktualiomis temomis. Renginyje dalyvavo daug jaunimo atstovų, nemaža jų į partiją įstojo paskutinių dvejų metų laikotarpiu.
Rugpjūčio pabaigoje prisiminėme prieš dvejus metus žuvusį pulkininką Vytautą Pociūną. Jo mirtis Baltarusijoje buvo netikėta, tačiau jo bendražygiams, stebėjusiems visą V. Pociūno persekiojimo, tremties ir nužudymo istoriją, tai atrodo dėsninga. V. Pociūnas buvo prisimintas ir rugpjūčio 22 dieną sostinės Kalnų parke vykusiame mitinge. Čia kalbėjęs profesorius Vytautas Landsbergis jį prisiminė kaip iškilų patriotą, iki šiol dar trukdantį valstybės priešams. Prezidentas V. Adamkus rugpjūčio 19 dieną pareiškė, kad Generalinės prokuratūros pareigūnų nesugebėjimas ištirti Vytauto Pociūno žūties Baltarusijoje stebina: Ne kartą raginau Generalinės prokuratūros vadovus skirti šiai bylai ypatingą dėmesį. Deja, šios bylos tyrimas nebaigtas iki šiol. V. Pociūno mirties mįslės dar nėra atskleistos, bet yra vilčių, kad vis tiek sužinosime, kas įvyko Breste 2006 metų rugpjūtį. Nužudymo užsakovai iš esmės aiškūs Vytautas Pociūnas nužudytas kagėbistinių struktūrų ir korumpuotų politinių jėgų užsakymu. Jo nužudymą organizavo tie, kuriems jis trukdė savo profesionaliu darbu, drąsia pilietine pozicija.
Per paskutinį dešimtmetį įvyko dar keli panašaus pobūdžio nužudymai. Pirmiausia tai Gintauto Sereikos ir Juozo Paliako nužudymai. Prokuroras Gintautas Sereika buvo nužudytas Panevėžyje 1999 metų sausio 31 dieną, įtakingas Klaipėdos politikas Juozas Paliakas nužudytas Klaipėdoje 2001 metų gruodžio mėnesį. Tiek Sereikos, tiek Paliako nužudymai taip ir liko neišaiškinti. Gintautas Sereika vadovavo stambių bylų tyrimams, tyrė tulpinių, vyšniukų gaujų nusikaltimus, jo akiratyje buvo atsidūręs ir skandalingas ekspremjeras A. Šleževičius, kai kurie įtakingi oligarchai. Savo darbe G. Sereika pasiekdavo gerų rezultatų, po jo vadovaujamo tyrimo 1998 metų vasarą už grotų atsidūrė 20 vyšniukų gaujos narių, buvo suimti visi gaujos lyderiai, dar keli gaujos nariai pabėgo iš Lietuvos, likusių laisvėje veikla apmirė, o dar po dvejų metų gaujos veikla buvo paralyžiuota. J. Paliakas buvo nuoseklus ir ryžtingas politikas, kovojo su Klaipėdą užvaldžiusia oligarchų grupuote, nevengė drąsiai sakyti savo nuomonę. Jis buvo susprogdintas Klaipėdoje 2001 metų gruodžio 18 dieną. Byla dėl jo nužudymo dar kelis mėnesius buvo tiriama, tačiau nutraukta ir vėliau neatnaujinta.
Jau daug metų mūsų krašte aktuali tema teisėsaugos struktūrų profesionalumo ir patikimumo klausimas. Kai kurių prokurorų aplaidus darbas bado akis, pasitaiko nemažai korupcijos atvejų. Korupcija ir patyrusių pareigūnų stoka yra tiek prokuratūros sistemos, tiek kai kurių kitų teisėsaugos institucijų darbo problema. Šiais metais STT vykdo daug stambių tyrimų pirmą kartą per du dešimtmečius pradėta kovoti su savivaldybes ir įvairias valdžios žinybas apraizgiusia korupcija. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnai per paskutinius kelerius metus ištyrė daug stambių bylų. Nors Lietuvoje organizuotų nusikalstamų susivienijimų įtaka didelė, buvęs generalinis komisaras V. Grigaravičius ir vienas artimiausių jo bendražygių J. Milevskis 2000-2007 metais daug nuveikė kovodamas su stambiomis kriminalinėmis struktūromis, pasižymėjo profesionalumu, ištyrė daugybę garsių bylų, įvairių rezonansinių nužudymų. Įvairiose teisėsaugos struktūrose yra daug profesionalių, atsakingų pareigūnų ir jei tokie pareigūnai dominuos tarp teisėsaugos vadovų, padėtis teisėsaugoje keisis į gera.
Tuo tarpu politikų ir valstybės pareigūnų patikimumo klausimas šiuo metu, kai Rusija plečia savo įtaką kaimyninėse valstybėse ir net pradeda ginkluotos agresijos veiksmus, iškyla kaip esminis klausimas, susijęs su krašto nacionaliniu saugumu. Kai įtakinguose postuose įsitvirtino KGB rezervistai ar buvę LKP CK pareigūnai, nacionalinio saugumo interesai yra pažeidžiami. Kieno interesams atstovauja Pekeliūnas, Valionis, Bosas, Jagminas? Stebint jų veiksmus susidaro įspūdis, kad pagrindinis jų rūpestis yra tinkamai aprūpinti save ir sau artimus klanus. Be to, tokio plauko veikėjai politiką įsivaizduoja kaip pigų populizmą ir iš esmės veikia prieš pamatinius demokratinės valstybės principus.
Rugpjūčio 25 dieną Lietuvos Aukščiausiasis teismas priėmė skandalingą nutartį Ingos Rinau byloje. Nutartyje skelbiama, kad I. Rinau privalo grąžinti savo dukrą Luisą į Vokietiją tėvui M. Rinau. Tokia nutartis šioje ilgoje byloje tik veda į aklavietę. Jei I. Rinau dukra bus atimta iš motinos ir išvežta į Vokietiją, tai bus tikrų tikriausias pagrobimas, pateiktas kaip neva teisinis veiksmas. Labai abejotina, kad teismas būtų priėmęs tokią nutartį, jei I. Rinau būtų kokio komunistinės nomenklatūros veikėjo dukra ar giminaitė. Valstybė, nesugebanti apginti savo piliečių interesų, nenusipelno pagarbos tai jau ne demokratinė, o pseudodemokratinė valstybė, kurioje įstatymai veikia pagal luominę padėtį.
Visuomenės susiskaidymo problema Lietuvoje yra viena iš pagrindinių šalies problemų. 25 procentai Lietuvos žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Vidurinioji klasė negausi šiai klasei galime priskirti tik apie 15 procentų Lietuvos gyventojų. O juk vakarietiškos demokratijos šalyse viduriniosios klasės atstovai sudaro apie 70-80 procentų gyventojų. Ir tai yra pagrindinė visuomenės dalis. Vakaruose vidurinioji klasė tai mokytojai, gydytojai, vadybininkai, kultūros ir mokslo darbuotojai, kvalifikuoti darbininkai. Mūsų valstybėje didelė dalis mokytojų pagal savo pajamas negali būti priskiriami viduriniajai klasei. Nemažos dalies gydytojų irgi negalima priskirti viduriniajai klasei, jau nekalbant apie kultūros darbuotojus, kurių algos siekia tik 800-1000 litų per mėnesį. Šių metų vasarą buvo paskelbti prieštaringi duomenys, kuriuose teigiama, kad viduriniajai klasei Lietuvoje galima priskirti 40 procentų šalies gyventojų. Kokiais kriterijais remiamasi taip teigiant? Teigiama, kad viduriniajai klasei galima priskirti šeimas, kuriose vienam šeimos nariui tenka 850 litų pajamų per mėnesį. Deja, dabar, kai per šalį ritasi didžiulė infliacijos banga, tokios pajamos užtikrina tik kuklų pragyvenimą. Tol, kol Lietuvoje išliks suskaidyta luominė visuomenė, išliks ir mūsų kraštą kamuojančios piktžaizdės klestinti korupcija, skurdas, klaninių interesų dominavimas įvairiose gyvenimo sferose.
Jei rudens rinkimuose į Seimą nugalės demokratinės opozicijos atstovai, prieš juos iškils daug uždavinių. Tai liustracijos klausimas, efektyvios teisėsaugos kontrolės, ekonominių ir socialinių sferų pertvarkos klausimai. Kol kas Lietuvos mokesčių sistema viena labiausiai atsilikusių Europoje, socialinės apsaugos sistema deklaratyvi ir per mažai orientuota į konkrečius žmonių poreikius. Tiek ekonomistai, tiek politikai ir apžvalgininkai dabar svarsto alternatyvas, kokiu keliu pasuks Lietuva. Jei paseksime Airijos pavyzdžiu, sukursime klestinčią gerovės valstybę, jei Portugalijos pavyzdžiu, liksime atsilikę ir nepasieksime net kaimyninių šalių lygio. J. Hofnerio knygoje Krikščioniškas socialinis mokymas teigiama: Krikščioniškas socialinis mokymas svarbesne nei grupuočių interesus laiko visuotinę valstybės gerovę ir apeliuoja į valstybės veikėjų atsakomybę. Teisingumas yra žmogaus visuomeninio gyvenimo didysis tvarkytojas. Nuo Aristotelio laikų vakarietiška tradicija pagal socialinius santykius skiria pagrindines teisingumo formas. Galime sukurti Lietuvą, vertą mūsų krašto didvyrių kunigo Antano Mackevičiaus, Adolfo Ramanausko-Vanago, Vytauto Pociūno atminimo. Rinkimų dieną, spalio 12-ają, spręsis lemtingas klausimas: kas valdys Lietuvą piliečių valdžia ar grupuočių valdžia?
© 2008 XXI amžius
|