Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Kultūra
Laikas
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Valstybė
    ir bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Ne vien Lietuvos metraščiui skirtos naujos knygos

Knygos pristatyme(iš kairės): Birutė Kulnytė, sesuo Jonė, vyskupas Jonas Boruta

Rugpjūčio 22 dieną Lietuvos nacionalinio muziejaus bendruomenė pristatė ilgametės savo kolegės, politinės kalinės sesers Jonės Sofijos Budrytės, LSSC, prisiminimų knygą „Mano kryžiaus kelio atkarpa“.

Autorė prisipažino niekada neketinusi rašyti atsiminimų apie sovietmečiu patirtas kančias, tačiau paklususi generalinės Šv. Kazimiero kongregacijos vyresniosios sesers paliepimui. Nesiruošusi ir išleisti į viešumą parašytų prisiminimų, tačiau iškilių dvasininkų ir Lietuvos nacionalinio muziejaus ilgamečių bendradarbių dėka knygai buvo lemta pasirodyti.

 Sesuo Jonė Vilniaus universitete yra įgijusi archeologijos specialybę, dirbusi Vilniaus kraštotyros muziejuje, Kraštotyros draugijoje, Istorijos ir etnografijos bei Lietuvos nacionaliniame muziejuje, kaupė ir sistemino didelės apimties ikonografinį fondą, parengė vertingus katalogus. Kaip Generalinė vyresnioji, sesuo Jonė rūpinosi seserų kazimieriečių buveine – Pažaislio ansambliu, jo restauravimu.

Knygos pratarmėje Nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė rašo: 1947 m. gegužės 25 d. pasirašiusi Lietuvių tautos pasiaukojimo Nekalčiausiajai Švč. Panelės Marijos Širdžiai ir jaunimo priesaikos aktą, Sofija, galvodama apie tikėjimo laisvę ir Lietuvos nepriklausomybę, pasirašė sau nuosprendį.

1950 m. balandžio 27 dieną kratos metu Šv. Onos bažnyčioje KGB rado „Aušros Vartų Marijos kolegijos“ dokumentus. 1950 metų birželio 15 dieną seserį areštavo. Vilniuje teismo nebuvo, bylą svarstė Maskvos Ypatingasis teismas, kuris pagal straipsnius 58.10-1 ir 58-11 skyrė aštuonerius metus griežtojo režimo lageryje. Po alinančių tardymų, spendžiamų KGB pinklių,  sesuo iš Lukiškių kalėjimo užkaltais vagonais keliavo naujoms kančioms į Intos, Lemju, Abezės, Karagandos lagerius.

Sesers Jonės prisiminimuose žvilgsnis nukreiptas ne į nužmogintą aplinką, o į žmogaus vardo vertą elgesį nužmogintoje aplinkoje. Ir, svarbiausia, – į tai, kas gali padėti išsilaikyti joje nepalūžus. O tai – visiškas atsidavimas Dievo valiai ir Marijos globai. Apie tai daugiausiai ir rašo sesuo. Taigi šiuo atžvilgiu prisiminimai yra ypatingi ir tuo, kad turi išliekamąją ugdomąją vertę. Šie prisiminimai itin reikalingi tiems, kas veda ir eina į tikrąjį Lietuvos atgimimą. Savo kryžiaus kelio pavyzdžiu autorė parodė, kaip pajuntamas Dievo artumas, kai su meile apkabinamas kryžius, ir kaip fiziškai trapi būtybė gali nešti sunkų kryžių, kai nešti padeda pats Dievas.

* * *

Nauju, mokslinio veikalo vertu leidiniu, į dienos šviesą iškelta tai, kas Lietuvoje nuo visuomenės stengiamasi nuslėpti. Tai – buvusio Seimo nario, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko, autoriaus ir leidėjo Algirdo Katkaus knyga „Nuo aušros iki sutemų“ (redaktorė Simona Zebrauskaitė, spaudė AB „Spindulys“).

Susidariusi praraja tarp valdžios ir žmonių įgauna vis ryškesnių prievartos bruožų, sukuria nepasitikėjimo ir baimės atmosferą Lietuvoje. Negerovės šaknys glūdi tiek valdančiosios nomenklatūros elgsenoje, tiek užsilikusioje sovietinių laikų pasaulėžiūroje. Knygoje išryškinamas jau dabartinėje Lietuvoje susiformavusio ,,elitinio“ klano siekimas politiškai ir ekonomiškai įsigalėti ir pagal Rusijos pavyzdį sukurti valdomą demokratiją. Skaitytojai susipažins su Lietuvos valdininkijos neregėto masto korupcija, savivale, nebaudžiamumu vykdant privatizaciją, žemės grąžinimą. Autoriaus įžvalgumas, analitinis mąstymas ir reiškinių motyvuotas vertinimas bei vaizdingas pateikimas skaitytojui, netenka abejoti, pasitarnaus vis dar klaidžiojantiems raudoname rūke. Kita vertus, valdomos demokratijos kurpėjams, „valstybininkams“ bei penktosios kolonos Lietuvoje veikėjams, kuriems dorovė ir moralė neegzistuoja, knygoje išviešinta maskuojama veikla, turės atgrasantį poveikį – nesibijant Dievo teismo, atsiranda pasaulietiško teismo ar visuomenės pasmerkimo baimė.

Skaitytojas knygoje ras atsakymą, kaip ir kodėl iš „aušros“ Lietuva nustumta į „sutemas“. Todėl knyga turėtų pasiekti visų lygių mokyklas, visą valdžią renkančią visuomenę.

* * *

Abi aptartos knygos atspindi mūsų tautos ir jos valstybės gyvenimo reiškinius tam tikroje laiko atkarpoje, tačiau aprašomi įvykiai ir reiškiniai nėra priskirtini tik Lietuvos metraščiui: negandos ir negerovės parodomos tam, kad žmogus susivoktų gyvenamoje aplinkoje ir užimtų žmogaus vardo vertą poziciją.

* * *

Edvardo Buroko knygos „Pūtėme prieš vėją“ II dalį, pavadintą „Sukilimas“, išleido ir išspausdino UAB „Petro ofsetas“. Knygoje skaitytojas ras aprašytą, dokumentuotą, faksimilėmis ir nuotraukomis gausiai iliustruotą kovos už laisvę šiapus ir anapus grotų liudijimą.

Apie tremtis, kalėjimus, žiaurius kankinimus, alinančią politinių kalinių buitį bei vergišką darbą Gulago archipelage anų laikų bedaliai parašė prisiminimus, išleido knygas. Jie tapo genocidą liudijančiais dokumentais ir rašytiniais paminklais žiauriausio pasaulyje sovietinio genocido aukoms atminti, atverti akis tiems, kieno akis iš nežinojimo ar nostalgijos bolševizmui tebedengia raudona valktis.

Laisvės kovotojo, laisvės kovų dalyvio bei organizatoriaus šiapus ir anapus kalėjimo sienų Edvardo Buroko knyga „Pūtėme prieš vėją“ atskleidžia sovietinio genocido ypatumus, kurių daugelis iki šiol nesuvokia arba vertina labai paviršutiniškai, ji atskleidžia kovos ne vien už geresnę kalinių buitį ar tariamą asmeninę laisvę prasmę, bet parodo ypatingą kovą, kovą nelaisvėje už pavergtų tautų laisvę, siekį žlugdyti blogio imperiją iš vidaus.

Jei genocidas apibūdinamas kaip ištisų gyventojų grupių naikinimas rasiniais, nacionaliniais arba religiniais motyvais, sovietinis genocidas, jungiantis minimus motyvus, buvo papildytas pseudoideologiniu, kuris jau apėmė visas pavergtas tautas, visus jų gyventojų sluoksnius. To genocido formulė paprasta: „Kas ne su mumis, kas nepripažįsta ir neišpažįsta bolševikinės pseudoideologijos – tas priešas. O priešą reikia sunaikinti“. Ir naikino dešimtimis milijonų. Tačiau šūviais į pakaušį neapsiribota – prieš mirtį pasmerktieji turėjo atiduoti savo fizines galias blogio imperijos statybai. Taigi „didžiąsias komunizmo statybas“ vykdė vergais paversti politiniai kaliniai. Ne tik okupuotų šalių žmonės, gyvenantys tariamoje laisvėje, bet ir daugybė kalinių nesuvokė, kad neadekvačiai žiaurias bausmes jie atlieka ne už tariamus nusikaltimus, o yra naudojami kaip neapmokama darbo jėga. Net buvo ir tokių, kurie nuoširdžiai atgailavo, stengėsi vergišku darbu už „balandos“ šaukštą ir duonos gramus „kaltę“ išpirkti. Todėl nelaisvės sąlygomis buvo būtina šviečiamoji veikla – ji knygoje ir aprašyta.

Antroji „Pūtėme prieš vėją“ knygos dalis – laisvės troškulio, ryžto, kovingosios dvasios ir vilties aidas – ne tik papildo rezistencinių leidinių aruodą, bet yra mūsų tautos istorijos puslapis, atgaiva į užmaršties tamsą stumiamai sumaterialėjusiai visuomenei, ypač jaunimui.

Nors trumpai aptartos knygos atspindi mūsų tautos ir jos valstybės gyvenimo reiškinius tam tikroje laiko atkarpoje, tačiau aprašomi įvykiai ir reiškiniai ne vien metraščiui skirtini; minimose knygose skaitytojas ras pamatines vertybes, su kuriomis, neiškeitęs idealų į interesus, žmogus pajėgia atremti didžiausias negeroves ir negandas, pasiekia tikslą.

Algimantas Zolubas

© 2008 „XXI amžius“