Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Kultūra
Laikas
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Valstybė
    ir bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Svetimas tarp savų

Vytautas VISOCKAS

Knygos „Atsimainymo kalnas“ viršelis

Vladas Pupšys – Šilutės darbo jaunimo vidurinės mokyklos abiturientas 1956 metais

Pirmoji Vlado Pupšio nuotrauka iš GULAG‘o 1954 metais

Jonas Mitrikas ir Vladas Pupšys 1955 metais

Vladas Pupšys mokslinėje komandiruotėje Berlyne 1993 metais

Vladas Pupšys Atsimainymo kalnas: memuarai. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2008. – 248 p., iliustruota.

Sudėtinga rašyti apie knygą, kurios turinį žinai, kaip sakoma, iš pirmųjų šaltinių. Vladą Pupšį pažįstu nuo tada, kai net visažinis sovietų saugumas nežinojo, kad jis yra „Lietuvos laisvojo jaunimo tautinio susivienijimo“ vadovas. Tada, 1951-ųjų vasarą, šito nežinojau ir aš, tikriausiai nežinojo ir mūsų abiejų draugas Laimis Sidabras, pas kurį Vladas kelias savaites viešėjo Alytuje, mano gimtinėje.

Taip ir norisi leistis į malonius atsiminimus, kai maudėmės Nemune, uogavome Vidzgiryje, pagelžkelėje spardėme futbolą. Tačiau knyga „Atsimainymo kalnas“ – anaiptol ne apie pramogas ir vaikiškus žaidimus, nors minėtą organizaciją įkūrė šešiolikmečiai ir septyniolikmečiai.

Beveik dar neprasidėjusi nerūpestinga jaunystė Vladui Pupšiui baigėsi 1952-ųjų birželio 20-ąją. Tada į tėvų namus Šilutėje paryčiais pasibeldė ginkluoti emgėbistai, ir „užsimaskavusiam buržuaziniam nacionalistui“ gyvenime liko tik vienas ilgas ir labai sunkus kelias, kurio pabaigos nesimatė. Jeigu taip būtų atsitikę keleriais metais anksčiau, kai už tokius „vaikiškus žaidimus“ tas kelias baigdavosi Tuskulėnuose, tai šios atsiminimų knygos šiandien neskaitytume. Tačiau Vladui pasisekė, nes mirties bausmė jau buvo panaikinta.

Nevaikiškus žaidimus Vladas ir jo bendraminčiai žaidė ir tada, kai 1950-aisiais, 1951-aisiais per Vėlines Šilutės kapinėse uždegė žvakutes ant karių kapų, kai balsavimų (rinkimų tada nebuvo) dieną miesto aikštėje per garsiakalbį šilutiškiams leido pasiklausyti „Amerikos balso“. Kaip jis pats rašo, vaikiškais pažadais „daugiau taip nedarysiu“ vargu ar būtų atsipirkę. O paskutinis žodis teisme: „Myliu savo Tėvynę Lietuvą, tad, kaip mokėjau, kovojau dėl jos laisvės ir nepriklausomybės. Malonės neprašau“ – ar mažai jame drąsos ir vyriškumo?

Ankstyvoje jaunystėje Vladas gerai žinojo, kas atsitiko Lietuvai 1940-aisiais ir metais anksčiau, jau tada jis mokėjo atskirti žodžius nuo darbų, o daiktus vadino tikraisiais vardais: jeigu okupantas – tai okupantas. Mums, keleriais metais jaunesniems, susiorientuoti, kas – draugas, o kas – priešas, buvo žymiai sunkiau. Prisimenu Vladą Alytuje, kiekviena proga į sąsiuvinį kažką vis rašantį, kai mes taškydavomės Nemune ties Vidzgiriu. Vakarais prie laužo jis ne tik pokštaudavo, bet ir „juodino tarybinę tikrovę“, su kuo mes kartais nesutikdavome: juk mokykloje, iš tribūnos turgaus aikštėje „raudonųjų“ švenčių metu pavasarį ir rudenį girdėdavome visai ką kita.

Beje, rašė Vladas labai gražiai, kairiąja ranka, nes dešiniąją beveik iki alkūnės prieš kelerius metus buvo paaukojęs „karo dievui“. Iš gražaus braižo apčiuopiamesnės naudos jis vargu ar turėjo, o štai mokėjimas gražiai piešti, tapyti jam labai pravertė „baltųjų meškų“ krašte, į kurį Vilniaus teisėjai pasiuntė „pilnai kadencijai“, net su kaupu: 25 plius 5. Dešimt, gal penkiolika metų Vladui pridėjo už malonę, kurios jis nepaprašė. Bendražygiai, malonės vis dėlto paprašę, buvo pamaloninti, bet į Tėvynę grįžo ne ką anksčiau. Visiems jiems (ir tūkstančiams kitų) didžiausią malonę suteikė Stalinas 1953 m. kovo 5 d. Tiems, kurie tais laikais dar negyveno arba jų neprisimena, reikia pasakyti aiškiau: tą dieną diktatorius, kaltas dėl milijonų žmonių kančių ir mirčių, mirė. Kai Maskva jo verkė ir rengėsi laidotuvėms, Vladas buvo prie Lenos upės.

Prasidėjo šioks toks atšilimas. Vladas suprato: GULAG‘o barakuose supūti jau nereikės, iš bado nemirs,  utėlės neužės, o lagerio darbai beveik vaikui (tokiu jį laikė vyresnieji „zekai“) ir dar berankiui, šiaip ar taip sakyk, nebuvo nepakeliamai sunkūs, nors į roges su rąstais vietoj arklio iš pradžių jis buvo kinkomas. Patirti teko visko: galėjo žūti nuo recidyvistų peilio (išgelbėjo „Grafas Montekristas“), galėjo būti sargybinio nušautas tada, kai kišenėje jau turėjo reabilitacijos dokumentus... Daug nelaimių Vlado gyvenime praėjo pro šalį, ir ne tik GULAG‘e.

Stebėtis reikia jo neblėstančiu noru, tiesiog troškimu lavintis, mokytis: iš knygų, vadovėlių, kurių ilgainiui atsiuntė artimieji, iš žiauraus gyvenimo. Kai kiti zekai kiekvieną laisvą valandėlę pūsdavo į akį, būsimasis studentas, mokytojas, mokyklos direktorius, būsimasis aspirantas, mokslininkas, vienas iš Klaipėdos universiteto kūrėjų tokios prabangos sau neleido: skaitydavo, rašydavo, piešdavo, rengėsi inteligento, mokslininko veiklai. „Niekada tiek daug nedirbau prie vadovėlių, kaip tais metais“. 1954 m. pabaigoje namo jis grįžo baigęs garsiausią pasaulyje GULAG‘o universitetą. Tos mokyklos diplomą  aukštai vertino ne tik Maksimas Gorkis, bet ir daug kitų Vakarų Europos, ypač Prancūzijos, intelektualų.

GULAG‘o studentui Vladui Pupšiui  prieškario ir pokario  Sovietų sąjungos bei Lietuvos istoriją dėstė Lietuvos partizanai (kapitonas Pranas Gužas-Gužaitis), pedagogai (Albinas Iešmantas, buvęs Vinco Mickevičiaus-Kapsuko draugas), kunigai (kunigas Vincas Byla, kunigas Juozas Lomanas, knygų „Quo vadis, modernioji Europa?“ ir „Sielos problema“ autorius, estų pastorius Karlas Tuvikė), rašytojai, dailininkai (dailininkas Vilius Jomantas), kariškiai (Japonijos kariuomenės generalinio štabo pulkininkas Sinachara), „į paskutinę vietelę sušluoti“ caro generolai, Dono kazokų atamanai ir šimtininkai, menševikai, eserai, trockininkai, Stalino lakūnai „sakalai“, net vienas stribas...

Be žodžių jaunajam „zekui“ daug ką  pasakė šimtai ir tūkstančiai prieš karą, per karą ir tuoj po jo į GULAG‘ą patekusių nelaimingųjų, kurių priešmirtines kančias, neturint jokios vilties sugrįžti namo, Vladui dar teko regėti. Konkrečiai – paskutines dienas buvusio Klaipėdos gubernatoriaus Jono Navako, „kuris tikrąja to žodžio prasme buvo klipata... Vaikščiodavo palei šiukšlynus ir rinkdavo išmestas silkių galvas“.

Tiesa, kai ko GULAG‘e Vladas taip ir neišmoko: nepaisant nieko, atkakliai šventė religines ir Lietuvos valstybines šventes, puošėsi herbais ir kitokiais draudžiamais ženklais. „Su Jonu čia padarėme lietuvių klubą. Ant baltos plytos sienelės išpiešėme spalvotą Vytį, trispalvę... Čia kilo sumanymas drauge švęsti lietuviškas šv. Velykas“.

Vladas nesiliovė dirbti darbo, už kurį taip skaudžiai nukentėjo. Išėjęs iš lagerio, tremtyje pasilikusiems tautiečiams jis rašė laiškus, siuntė knygas, kad jie nepamirštų gimtosios kalbos, ragino neprarasti vilties... ir buvo nubaustas dar kartą. Dabar jau kaip Vilniaus universiteto trečio kurso lituanistas. Kurso, kuriame mokėsi knygoje minimi Norbertas Vėlius, Aleksas Girdenis, Kęstutis Nastopka, Aldonas Pupkis, Albertas Rosinas, Ipolitas Ledas, Česius Čemnolonskas (Vlado likimo brolis), Vytas Stanaitis, Marija Bieliauskienė, šių eilučių autorius ir daug kitų nepaminėtų, bet žinomų kalbininkų, literatų, žurnalistų, režisierių, pedagogų...

Ir štai visi mes nuolankiai, baikščiai stebėjome, kaip susidorojama su GULAG‘o „auklėtiniu“, mūsų bendramoksliu, tada visa galva už mus pranašesniu. Tik Česius Cemnolonskas, Gražina Šmulkštytė, dar gal vienas kitas jam tada  galėjo prilygti. Vieni tai darėme labai nenorom, apgailestaudami, kad nėra kitos išeities, kiti gal nuoširdžiai tikėdami, kad Vladas eina klaidingu keliu, kad demaskuojamas priešas, kuriam Vilniaus universitete, pavadintame Vinco Mickevičiaus -Kapsuko vardu, ne vieta. Tokių buvo  vienas kitas. Nenuostabu, juk istoriją mums dėstė navickai, kanopos ir burokevičiai, buvome už Vladą jaunesni, gimę Lietuvoje jau šviečiant iš Maskvos parvežtai saulei. Kai kurie visą  teisybę sužinojome tik „tiesos sakymo“ laikais. Gal dėl to Vladas su mumis elgėsi labai atlaidžiai ir išmintingai: nė vienam savo knygoje nejaučia paniekos, net ir Marytei Bieliauskienei, buvusiai žinomo nepriklausomos Lietuvos „demaskuotojo“ žmonai, kuri, kaip tikra komunistė, susidorojimo su Vladu Pupšiu byloje vaidino svarbų, nors ir antraeilį, vaidmenį. Pirmuoju smuiku, žinoma, grojo pilkieji kardinolai „iš aukščiausio“ Vilniaus pastato, į kurį kelis dešimtmečius Leninas rodė ranka, nuo kurio buvo matomas Sibiras arba Tuskulėnai. Beje, kai Vilniuje buvo atidengiamas šis paminklas, Vladas tuose rūmuose kalėjo ir laukė nuosprendžio.

Toli nuo tėvynės, tarp svetimų, Vladui sekėsi, palyginti, neblogai. Atšiaurioje aplinkoje jis sugebėjo prisitaikyti, išlikdamas tuo, kuo buvo. Jo knygoje yra žodžiai: svetimas tarp savų, savas tarp svetimų. Tokia buvo beveik visų GULAG‘o kančiomis paženklintųjų dalia. Ypač tų, kurie nepalūžo, nepabūgo, išliko savimi, tokių, kaip Vladas Pupšys. Troškimas šviestis ir šviesti jam buvo stipresnis už okupantų ir kolaborantų pastangas neprileisti jo prie knygos, prie mokslo. Persekiojamas, šantažuojamas ir provokuojamas, net daužomas metaliniais strypais ir kastetais, jis sugebėjo baigti aukštąjį mokslą, aspirantūros studijas; daug metų, dideliam Alfredo Pekeliūno pykčiui, mokė ir auklėjo jaunąją kartą mokyklose, Klaipėdos universitete; parašė ir išleido monografijas „Lietuvos mokykla. Atgimimo metai (1905-1918)“, „J. A. Komenskis ir Lietuva“. O dabar štai – „Atsimainymo kalnas“ – beveik viso gyvenimo santrauka, parašyta šmaikščiai, neverkšlenant, nesigailint savęs, nekeikiant likimo, kuris Vladui nebuvo rožėmis klotas.

Turiu visas jo knygas, dedikuotas „bendramoksliui ir bendraminčiui“, „mūsų draugystės pusės amžiaus metinėms“, turiu daug laiškų, todėl žinau nuoskaudą, kurią jis patyrė jau laisvoje, bet peckeliūnų valdomoje Lietuvoje. Pacituosiu jo brolį Vytautą Pupšį, atsiminimų knygos „stūmėją“: „Periferijos mokytojėlis sugebėjo paruošti ir apginti pedagogikos mokslų kandidato disertaciją. Jo oponentas Vilniaus universiteto mokslinėje taryboje  SSSR Pedagogikos mokslų akademijos narys korespondentas A.Piskunovas siūlė svarstyti: ar nevertėtų šį kandidatą matyti iškart mokslų daktaru? Deja, to nebuvo leista padaryti jau laisvoje Lietuvoje“.

Nebuvo leista. Šita skriauda jau nebus ištaisyta. Vladas Pupšys buvo ir tebėra svetimas tarp savų įvairaus plauko rezervistų, šiandien Lietuvoje lemiančių viską.

© 2008 „XXI amžius“