|
Ugdyti pilietį asmenybę, atsakingą už tėvynės ateitį
Edmundas Simanaitis
XX amžiaus totalitarinių režimų ryškiausias politikos bruožas buvo agresija. Jos padariniai genocido akcijos, žiauriausi XX amžiuje įvykdyti karo nusikaltimai. Lietuva, kaip ir kitos sovietų ir nacių okupuotos šalys, visa tai patyrė. Esame palengva sveikstanti posovietinė visuomenė. Paveldėtas iš sovietmečio palikimas, būdingas visoms tautoms, ištrūkusiems iš sovietų narvo. Kovo 11-osios Aktas nubrėžė tarptautinės teisės požiūriu menamą liniją, skiriančią okupuotos ir aneksuotos valstybės politinį statusą nuo demokratinės valstybės statuso, atkuriančio agresorių paneigtą valstybingumą. Tik galėdama laisvai apsispręsti tauta gali būti saugi ir puoselėti savo kultūrą, vystyti ekonomiką, ugdyti sąmoningą šalies pilietį, jaučiantį atsakomybę už save, artimuosius ir valstybę.
Minėtasis Aktas liudija buvus Sąjūdžio programoje įrašytą geranoriško pasitikėjimo prezumpciją, kuri pasiteisino Atgimimo pradžioje ir pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais. Visuotinio entuziazmo laikotarpis pavadintas Dainuojančia revoliucija. Nedidelei beginklei tautai tai buvo vienintelis būdas taikiomis priemonėmis atlikti epochinį žygdarbį atkurti valstybingumą. Sąjūdis, reikšdamas tautos valią, tai atliko stebėtinai išradingai, balansuodamas tarp agresoriaus ketinimų išlaikyti grobį, Vakarų didžiųjų politikų atsargaus patarinėjimo netrukdyti Sovietų Sąjungos prezidentui M. Gorbačiovui užbaigti perestroiką ir gebėjimo sutelkti Vakarų pasaulio visuomenės dėmesį į jau beveik pamirštą Lietuvos laisvės bylą.
Minėtą juridinę liniją Lietuva ir jos gyventojai peržengė, vaizdžiai kalbant, per vieną naktį. Milicija nusisegė nuo kepurės penkiakampę ir, prisisegusi Vytį, tapo policija. Sovietiniai teisėjai tapo Lietuvos Respublikos teisėjais. Kolūkių pirmininkai buvo palikti pirmininkauti ir toliau. Mokyklų direktoriai ir visi kiti pedagogai taip pat liko savo vietose. Suprantama, kad valstybės pareigūnų, ūkinių vadovų, tarnautojų mąstysena, patirtis ir įgūdžiai staigiai pasikeisti negalėjo. Švietimo srityje paistalai apie šviesų komunizmo rytojų bankrutuojančio brandaus socializmo sąlygomis buvo palengva keičiami kosmopolitinėmis nuotaikomis.
Nepriklausomybės sąlygomis švietimas netapo vidaus politikos prioritetu, nors apie tai buvo rašoma ne tik Sąjūdžio dokumentuose. Prezidentas V. Adamkus prieš dešimt metų inicijavo Švietimo gaires, tapusias 2003-2012 metų valstybės švietimo strategijos pagrindu. Buvo manoma, kad tokiu keliu einant galima būtų keisti visuomenės ir valstybės būklę, kalbėjo Prezidentas rugpjūčio 26 dieną konferencijoje. Valstybės vadovas teigė, kad švietimas turi ne vien suteikti žinių, bet ir ugdyti atsakingas asmenybes, gebančias prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir už valstybės, kurioje gyvena, ateitį.
Kultūros baruose įprastinė, savicenzūros pagrindu vartota, ezopinė kalbėsena jau nebetiko. Kultūrnešiai kitaip kalbėti nedrįso ar nemokėjo, bet būta ir labai gražių išimčių. Sugriautos valstybės atkūrimas vyko visais frontais. Šiandien drąsiai galima teigti, kad Lietuvos valstybingumo atkūrimas prilygo stebuklui. Gruzijos įvykiai tai akivaizdžiai patvirtina. Tie patys agresijos scenarijai buvo parengti ir Lietuvai. Jų taikymas visada baigdavosi Kremliaus strategų pralaimėjimu. Lietuvai tapus NATO ir Europos Sąjungos nare, valstybės sienų saugumo reikalai pasitaisė. Turime patikimą garantą, bet vidaus politikoje pasireiškia artimojo užsienio destruktyvi įtaka. Ypatingas vaidmuo tenka ekonomikai, tarptautiniams santykiams ir kultūrai. Pastaroji neatsiejama nuo visuomenės pilietinės brandos lygmens.
Antrosios Respublikos laikų kaimą okupantas griovė ir naikino sistemingai, atimdamas iš ūkininkų privačią nuosavybę: žemę, gyvulius, padargus, ištremdamas darbščius, sąžiningus žemdirbius į Sibirą. Kaimas nuo seno buvo lietuvybės šaknų ir tautinės savivokos puoselėtojas. Doro darbo samprata ir visuomenės moralė plaukė iš privačios nuosavybės statuso, papročių teisės ir rėmėsi iš kartos į kartą perduodamomis dorovinėmis vertybėmis. Kaimiečiai, prievarta suvaryti į kolūkius, palaipsniui prarado asmeninės atsakomybės už savo darbą sąvoką.
Prichvatizacijos vajus, bankų išvogimas, žiniasklaidos perėmimas leido buvusiai sovietmečio nomenklatūrai susigrąžinti ir politinę valdžią. Tokiomis sąlygomis kultūrinis gyvenimas ir pilietinės visuomenės ugdymas nebuvo pilnavertis. Tačiau būtų klaida neigti pasiekimus. Dvasinio gyvenimo erdvėje ryškus stiprėjantis Bažnyčios vaidmuo. Pasigendama tautinės kultūros naujovių, kurios taptų natūralia atsvara iš Vakarų plūstančiai popkultūrai. Laisvės kovotojų karių savanorių, Gulago belaisvių ir Sibiro tremtinių gretos retėja.
Džiugu regėti jaunimo iniciatyvas ir susidomėjimą laisvės kovų istorija. Tai liudija Ariogalos tradicinis renginys Su Lietuva širdy. Dubysos slėnis sutraukia žmones iš visų Lietuvos kampelių. Susirenka ne tik okupanto represijas patyrusieji piliečiai, bet ir gausūs būriai jaunimo. Kelia pasigėrėjimą entuziastų studentų išvykos tremtinių keliais (Misija Sibiras). Tai labai efektyvi pilietinio ugdymo priemonė. Deja, to negalima pasakyti apie aukštąsias mokyklas, iš dalies ir apie vidurinio mokslo įstaigas. Nėra abejonės, kad Valdovų rūmai atvers duris svečiams iki pagrindinių Tūkstantmečio šventinių renginių. Istorikų nuomone, čia buvo pirmoji mūrinė pilis Lietuvoje, susijusi su 1251 metų Mindaugo krikštu ir 1253 metų vainikavimu karaliumi. Didysis kunigaikštis Gediminas iš Vilniaus pilies rašė ir siuntė į Vakarus laiškus. Iš čia Algirdas valdė šalį, o Jogaila su Vytautu 1387 metais paskelbė trečiąjį Lietuvos krikštą. Be abejo, bus paminėtas ir pirmasis Lietuvoje kunigaikščio Netimero krikštas. Tada, 1009 metais, atsirado įrašas Kvedlinburgo analuose apie vienuolio Bonifacijaus žūtį ir pirmą kartą buvo užrašytas Lietuvos vardas.
Istorijos šaltiniai byloja, kad 1634 metais karaliaus Vladislovo Vazos laikais rūmuose įvyko pirmasis Lietuvoje operos spektaklis. 1655 metais Rusijos kariuomenė įsiveržė į Vilnių, apiplėšė pilį ir miestą, sukėlė gaisrą. Lietuvos kariuomenė 1661 metais išstūmė iš sostinės plėšikaujančius grobikus, bet pilis jau buvo sugriauta. Numalšinus generolo Tado Kosčiuškos vadovaujamą 1794 metų sukilimą ir po trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo 1795 metais, Lietuva buvo prijungta prie Rusijos imperijos.
Tai labai prasminga ir reikalinga dovana visuomenei. Reikia tikėtis, kad rūmuose rasis vietos ir paminėti kunigaikščio Netimero krikštui 1009 metais. Būtent tais pačiais metais žuvo vienuolis Bonifacijus, o šis įvykis aprašytas Kvedlinburgo analuose, paminint pirmą kartą Lietuvos vardą.
Eina dvidešimtieji metai nuo Atgimimo pradžios. Pasirodė vos vienas reikšmingas filmas (Vienui vieni) apie laisvės kovų dešimtmetį. O kur drama apie 1941 metų birželio sukilimą? Memuarų, atsiminimų apie tėvynainių kančias kaugė ir netektis Gulago salyne bei Sibiro tremtyje tolydžio pasipildo. Bet ar sulauksime tautos katastrofą apibendrinančios trilogijos, tegul ir nepralenkiančios populiarumu Viktoro Hugo ar Levo Tolstojaus aprašytų anų laikų visuomenę sukrėtusių istorinių įvykių?
Valstybės sostinėje tik šiais metais buvo deramai nusilenkta himno autoriui dr. Vincui Kudirkai, bet... paminklas dar iki galo neužbaigtas. Tiesiog neįmanoma suvokti, kodėl reikia agituoti ir raginti aukštuosius valdžios pareigūnus ir sostinės savivaldos lyderius, jau visą dešimtmetį negebančius sukurti oraus, didingo paminklo visų epochų Lietuvos laisvės kovotojams sostinės širdyje Lukiškių aikštėje.
Neužrašytų pastabų seka ilgoka. Esame Tūkstantmečio jubiliejaus išvakarėse. O iš tiesų mes, baltai, jau buvome šioje žemėje gerokai anksčiau. Tad pasitikime ne vardo, o Lietuvos valstybės tūkstantmetį!
© 2008 XXI amžius
|