Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Kultūra
Laikas
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Valstybė
    ir bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Musolinis – diktatorius, o Stalinas?

Petras KATINAS

1986 m. lapkritis. Gruzija, Goris, Stalino muziejus

Stalino muziejaus kiemelis Goryje

Kažkodėl ne Italijos komunistai ir kiti „pažangieji“, o Rusijos „nacionalpatriotai“, žirinovskininkai ir komunistai labai pasipiktino, kad Salo mieste, Italijos šiaurėje, atidarytas buvusio Italijos dučės Benito Musolinio muziejus. Kaip skelbia Italijos ir kitų šalių spauda, B. Musolinio muziejaus norėjo užsienio turistai. Mat šiame mieste ir jo apylinkėse Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo įkurta faktiškai marionetinė hitlerininkų Salo respublika, oficialiai pavadinta Italijos socialine respublika. 1943 metų rugsėjo 10 dieną B. Musolinis buvo išlaisvintas iš arešto – Gran Salo kalnuose esančios pilies. Musolinio išlaisvinimo operacijai vadovavo vokiečių rinktinių esesininkų grupė, vadovaujama žinomo panašių operacijų specialisto Oto Skorceni. Atskridusi lėktuvu O. Skorcenio grupė be vienintelio šūvio nuginklavo italų sargybą ir tuo pačiu lėktuvu atskraidino Musolinį į Vieną, o iš ten – į Hitlerio vadavietę Rytų Prūsijoje. Po susitikimo su Hitleriu ir buvusiais savo ministrais, prisiglaudusiais Vokietijoje, Musolinis paskelbė savo programą apie „respublikinės fašistinės valstybės“ sukūrimą. Tą savo planą jis paskelbė per Monako radiją 1943 m. rugsėjo 15-18 dienomis. 1943 m. spalio mėnesį Veronoje įvykęs Italijos fašistų partijos kongresas priėmė visą pluoštą nutarimų dėl demokratinės sistemos sukūrimo, rinkimų sistemos, pramonės struktūros, nacionalizacijos ir t. t. „Socialinėje respublikoje“ viską tvarkė vokiečių administracija. Todėl buvo be ceremonijų susidorota su tais Musolinio bendražygiais, kurie 1943 m. liepos mėnesį Didžiojoje fašistų taryboje pasiekė, kad Musolinis atsistatydintų. Prieš teismą stojo buvęs Italijos užsienio reikalų ministras grafas Čiano, maršalas De Bono, buvęs fašistinių profsąjungų vadovas Gotardi ir kiti. Penki iš jų (ir grafas Čiano) buvo sušaudyti nedelsiant. Pagaliau įsisiūbavus Italijoje visuotiniam sukilimui ir sąjungininkams užėmus Romą, 1944 m. balandžio 27 dieną partizanai tikrino vokiečių automobilių koloną, vykstančią Šveicarijos sienos link. Tikrinant dokumentus tarp bėglių buvo aptiktas Musolinis, įsisupęs į eilinio vokiečių kareivio milinę. Gavusi tokią žinią sąjungininkų karinė vadovybė paprašė nedelsiant perduoti suimtąjį sąjungininkams. Tačiau jau kitą dieną partizanų vadovybės nario pulkininko Valerio (komunisto Valterio Audiano slapyvardis) būrio vadovybė sušaudė Musolinį Dongo miestelio apylinkėse. Kartu su juo buvo sušaudyti keli bendražygiai bei „Salo respublikos“ ministrai. Vidurnaktį sušaudytųjų kūnai atvežti į Milano Loreto aikštę ir pakabinti už kojų ant stulpų benzino kolonėlėje.

Italijos profesorius Roberto Čeliani, kuris buvo Musolinio muziejaus įkūrimo vienas iš organizatorių, pareiškė: „Pagaliau baigta su Benito Musolinio demoralizacija. Šiuo metu Italijoje yra net 17 muziejų ir mokslo centrų, skirtų partizaniniam judėjimui Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Tačiau nebuvo nė vieno centro, tiriančio dučės istoriją. Argi tai teisinga?“

Rusijos dienraštis „Izvestija“ stebėjosi, kad Italijos kairiosios jėgos nesipiktina, neišveda į gatves tūkstančių savo šalininkų, nerengia nepaklusnumo pilietinių akcijų prieš neva fašistinio diktatoriaus reabilitavimą. Esą Vokietijoje niekas net negalvoja atidaryti Hitlerio muziejaus. Užtat užsipuolamos Europos Sąjungos valstybės, kuriose esą peržiūrima Antrojo pasaulinio karo istorija, o gatvėmis neva marširuoja Vokietijos fiurerio gerbėjai ir veteranai iš Hitlerio divizijų, verčiami sovietinių išvaduotojų paminklai. Aišku, Maskvos propagandistai pirmiausia turi galvoje Estiją ir Latviją. Bet jie galėtų paaiškinti tai nesusipratusiai Europai apie dar kruvinesnius Europos diktatorius – Stalinui iki šiol paminklas stovi prie Kremliaus sienos, imperijos šlovintojai savo demonstracijose neša Stalino portretus. Pagaliau tebėra netgi muziejai. Vienas jų – buvusi Stalino rezidencija Gruzijos Gorio mieste. Jame didžiuliame brangiais kilimais išklotame kabinete, SSRS žemėlapio fone, žaliu frenčiumi aprengtas sėdi vaškinis Stalinas. Rankoje laiko pypkę, o ant stalo Mao Czeduno padovanotas rašalinių komplektas ir užrašai. Pavyzdžiui, sprendimas dėl garsiosios Sucharevo cerkvės ir bokšto nugriovimo. Ant to sprendimo Stalino ranka užrašyta: „Architektai, prieštaraujantys tam nugriovimui, yra akli ir netoliaregiai“. Nereikia aiškinti, kas laukė architektų po tokios Stalino rezoliucijos. Tiesa, muziejaus vedėja ir gidai skundžiasi, kad gausūs lankytojai, ypač su generolų ir pulkininkų antpečiais, nuolat vagia pypkes iš vaškinio Stalino rankos... Todėl visiškai nesuprantama, kodėl Kremliaus ideologams ir rašeivoms taip užkliuvo Musolinio muziejaus atidarymas Salo mieste. Tuo labiau kad jis nėra skirtas buvusio Italijos diktatoriaus šlovinimui. Greičiau – atvirkščiai. O tuo tarpu Rusijoje didžiausias pasaulio žmogžudys ir tautų naikintojas vėl keliamas iki debesų ne tik kaip žymiausias pasaulio karvedys, bet ir kaip „tėvas ir mokytojas“.

© 2008 „XXI amžius“