Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Kultūra
Laikas
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Valstybė
    ir bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

JAV lietuvio Kazio Varnelio neįkainojama dovana Vilniui

Dr. Egidijus Mažintas

Kazio Varnelio muziejus, oficialiai vadinamas „Kazio Varnelio namais-muziejumi“, veikiantis Vilniuje nuo 1998 metų (nuo 2003 metų – Lietuvos nacionalinio muziejaus filialas), nėra memorialinis muziejus tiesiogine prasme – jis nėra skirtas kokiam nors asmeniui atminti. Su memorialiniais muziejais jį sieja tik tai, kad iš tikrųjų jis yra vieno asmens sukurtas muziejus.

Puiki tamsi naktis lyg varno sparnas: kas ne pastogėje, tas dar ne tavo

 Skirtingai nuo memorialinių muziejų, kurių misija saugoti mūsų kultūros istorijai svarbių asmenų atminimą, K. Varnelio muziejus yra jo kūrybos (taip pat ir muziejinės kūrybos) muziejus. Kazys Varnelis (g. 1917),  1941 metais baigęs Kauno taikomosios dailės institutą, 1943-aisiais išvyko studijuoti į Vienos dailės akademiją. Baigęs monumentaliosios dailės specialybę, nuo 1945 metų gyveno ir dirbo įvairiose Vokietijos vietose, o 1949 metais persikėlė į JAV. Dėstė Čikagos miesto kolegijoje (nuo 1976-ųjų profesorius). Yra surengęs savo tapybos parodų įvairiuose JAV miestuose, apdovanotas keletu prestižinių dailės premijų. K. Varnelio dailės kūrinių turi įsigiję devyni JAV muziejai ir galerijos. Nuo 1998 metų menininkas gyvena Vilniuje.

K. Varnelio muziejus yra gyvas, tarytum tikrasis graikų „museiom’as“ (mūzų buveinė). Mūzos čia gyvena ir veikia, žvelgia ne iš vitrinų, o nužengia į ekspozicijų sales iš trečiame aukšte įsikūrusios dailininko K. Varnelio dirbtuvės. Tačiau tai nereiškia, kad jos čia ilgai užsibus. Gali atsitikti, jog muziejaus autorius vieną ar kitą savo paveikslą šiandien ar rytoj nukabins ir pakeis kitu, kaip pakeis ir atskirus istorinius eksponatus, nes šis muziejus nėra baigtinis – jis kuriamas nuolat. Pats K. Varnelis – dailininkas, kolekcininkas, bibliofilas ir muziejininkas, modeliuoja savojo muziejaus erdves, vienų ekspozicijų santykį su kitomis, bendrąją muziejaus struktūrą, kitaip tariant, formuoja savojo muziejaus veidą. Koks gi tas muziejaus veidas? Muziejaus vizitinė kortelė: Vilnius, Didžioji gatvė g. 26 (XV-XVII a. pastatai – buvę Mažosios gildijos ir Masalskio pirklių gildijų (Pilies 24) namai).

Kai atšyla ir meška iš laužo pakyla

Visa muziejaus ekspozicija užima 36 sales. Eksponuojama istorinė grafika: XVII-XVIII amžiuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai, istorinių mūšių scenos bei žymių Vakarų Europos grafikos meistrų darbai (tarp jų A. Diurerio, G. Piranesi, F. Goja ir kt.). Istorinės tapybos eksponatai – nuo XV amžiaus ankstyvojo italų renesanso tapybos ant lentos pavyzdžių iki XIX amžiaus amerikiečių „Hudson River“ mokyklos drobių. Daug įdomių istorinių skulptūrų: marmuro biustų ir bronzos liejinių, daugiausia XVIII-XIX amžiaus anglų ir prancūzų skulptorių (W. Behnes, F. J. Bosio, F. Chantrey, M. Moreau ir kt.), amerikiečių skulptorių (F. Remington) darbų. Keramika – nuo italų majolikos iki XVIII-XIX a. porceliano statulėlių (tarp jų – Meiseno ir baltasis biskvito porcelianas), orientikos meno rinkinyje – tapyba ant ryžių popieriaus ir šilko, japonų kaligrafijos pavyzdžiai, kinų vazos, senieji japonų medžio raižiniai, istorinių baldų kolekcijoje – Renesanso ir baroko epochų, rokoko, ampyro, eklektikos, modernizmo stilių baldai, kartografijos kolekcijoje (173 vienetai) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir kaimyninių šalių žemėlapiai, tarp jų tokie reti kaip Marko Beneventiečio Vidurio Europos žemėlapis (1507) ar Giacomo Gastaldi’o darbai. Pirmojo lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumo, įvykusio 1969 metais, metu Jaunimo centro rūmuose Čikagoje buvo surengta senųjų Lietuvos žemėlapių paroda iš Kazio Varnelio kolekcijos. Joje eksponuota apie 20 žemėlapių. Apibūdinant prof. K. Varnelio kartografijos rinkinį kaip visumą, pateikta ir vėliau išleistų žemėlapių pavyzdžių. Dailininko asmeninėje bibliotekoje – apie 7000 tomų bibliofilinės, senosios XVI–XVIII amžių lituanistinės literatūros, daug knygų spaudos istorijos, knygos meno ir apskritai knygos kultūros temomis.

Zovada bėgdams, kūliais virsi

Čia yra ir labai tikslingai sukomplektuotas senųjų XVI–XVIII amžių žemėlapių rinkinys (apie 150 pavadinimų). Be šių, jame yra ir XIX–XX amžiaus Lietuvos žemėlapių. Rinkti žemėlapius pradėta apie 1952 metus, persikėlus gyventi į JAV, nors postūmis domėtis senąja kartografija buvo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tuo metu Kaune senųjų Lietuvos žemėlapių žemėlapių turėjo inžinierius Algirdas Možinskis. Su juo bendraudamas Kazys Varnelis ir užsikrėtė kolekcionavimo aistra. Žemėlapiai K. Varneliui, dailininkui, visų pirma buvo įdomūs kaip grafikos menas. Be to, kaip prisipažįsta pats profesorius, ir domėjimasis pačia istorija visada buvusi jo silpnybė. Senieji Lietuvos žemėlapiai (jų yra 25 vienetai) 1999 m. gegužės 3–7 dienomis buvo eksponuoti Vilniaus rotušėje vykusioje parodoje ir sulaukė visuomenės susidomėjimo. Eksponuojama biblioteka (9,5 tūkstančio vienetų) su vertingomis kolekcijomis (lituanikos, bibliofilinių leidinių, knygotyrinės literatūros ir kitomis) – atskiras vientisas masyvas, užimantis deramą vietą bendrame muziejaus kontekste. Ir vis dėlto ši vizitinė kortelė iš esmės neatspindi tikrojo K. Varnelio muziejaus veido. Kai ką iš išvardytų kolekcijų ir rinkinių, K. Varnelio surinktų jam gyvenant JAV, būtų galima rasti ir kituose muziejuose, ypač užsienio. Lietuvoje, aišku, dauguma minėtų eksponatų patys savaime yra reti. Bet tikroji šio muziejaus vertė – tai visų minėtų rinkinių ir kolekcijų labai individualus kaupimas ir eksponavimas. Eksponuojama drąsiai atsisakant nusistovėjusių kanonų. Tiesa, čia tradiciškai laikomasi XIX amžiuje susiformavusios istorinės naratyvinės muziejų koncepcijos, kai eksponatai atskiriami nuo jų funkcinio konteksto. Tačiau jiems sukuriamas visiškai naujas, avangardinės modernistinės dailės kontekstas (paties K. Varnelio dailės darbai). Kitaip sakant, čia nesibijoma laužyti tradicijų ir kartu jas jungti. Kūrėjas įrodė, jog galima sukurti įdomų muziejų atsisakant įprastinės monotoniškos eksponavimo tvarkos – laikantis chronologinio ar teminio ekspozicijų kūrimo principo, įsigalėjusio mūsų muziejų ekspozicijose. Pavyzdžiui, baldų grupes galima jungti ne pagal jų epochas, stilius, o, sakysim, pagal pačių baldų spalvines raiškas ar net vien pagal jų formą. Vienoje erdvėje galima pabandyti atkurti vos ne identišką XVIII amžiaus Venecijos gyvenamojo kambario aplinką su dominuojančios žalsvos spalvos tapytais baldais, o kitoje, atvirkščiai, baldų komplektą visiškai išsklaidyti, paliekant viduryje vienišą stalą. Negana to, istorinėse erdvėse (tam labai tinka ir XVI amžiaus Pirklių gildijos namo interjerai), pripildytose istorinių eksponatų (sakysim, renesanso baldai, XVIII amžiaus žvakidės ir kartu XIX amžiaus eklektikos stiliaus baldų komplektas), įmanoma eksponuoti ir paties K. Varnelio abstrakčiosios tapybos (optinio meno) drobes. Net ir kambario kampe įmontuotą sovietinių laikų radiatorių K. Varnelis sugeba įjungti į vieningą erdvę: jis, lyg būtų specialiai įtaisytas, pavydėtinai dera prie greta esančio panašių motyvų K. Varnelio tapybos paveikslo. K. Varnelio gebėjimą išnaudoti erdvę, pastebėti iš pirmo žvilgsnio sunkiai matomas jungtis, ardyti nusistovėjusius, stereotipinius eksponavimo būdus yra taikliai įvardijęs kultūrologas ir bibliofilas Villis Petrickis iš Sankt Peterburgo: „Įstabus K. Varnelio muziejaus interjeras ir visa aplinka – viskas iki paskutinės vinies ten apgalvota. Gerai parinkti baldai, jų deriniai, perėjimai iš vienos stilistinės epochos į kitą. Kad ir perėjimas iš Renesanso į XX a. septintąjį dešimtmetį. Kai pamatau vykusioje vietoje pastatytą būdingą kavinuką, šitai sukelia geranorišką šypseną. Tai talentingo žmogaus, meninės natūros darbas“, – taip apibūdina muziejų „Mokslo Lietuva“.

Kas ieško, tas patį velnią suras: geras vaisius ilgai noksta

Visuomenės sąmonėje įsitvirtinusią stereotipinę sąvoką „muziejinės dulkės“, t. y. atsibodę, neįdomūs eksponatai (prisiminkim kad ir bibliofilą Edmondą de Goncourt’ą: „Mano noras būtų, jog visi mano piešiniai, spaudiniai, visi įdomieji eksponatai, mano knygos – žodžiu, visi šitie meno dalykai, kurie buvo mano gyvenimo džiaugsmas, – netaptų šaltais muziejų eksponatais, nebūtų varstomi abejingų praeivių žvilgsnių, o būtų vėl išparduoti iš po aukcionų plaktuko dūžių, t. y. vėl pradėtų savo naują gyvenimą“), K. Varnelis savo muziejuje sugebėjo paneigti. Muziejinis eksponatas, kaip komunikacinis artefaktas, šiame muziejuje buvo prakalbintas labai savitu eksponavimu. Analogiškas institucinis muziejus galėtų būti vertintinas kritiškesniu žvilgsniu, bet individualus eksponavimo principas nepaklūsta tokiam vertinimui, nes niekas neuždraus kolekcininkui savo eksponatų rikiuoti taip, kaip jam rodosi geriau. Svarbu tik, kaip sako V. Petrickis, kad tokie rinkiniai būtų „kolekcionuojami pagal individualų skonį ir su nepaprastai didele menine nuovoka“. Taip šio muziejaus autoriaus individualybė tampa jungiančiąja šio muziejaus ekspozicijų grandimi. „Iki šiol muziejai save apibrėždavo kaip dabarties priešpriešą“, – rašo architektūros istorikas Kazys Varnelis, K. Varnelio sūnus, šia proga vykusiai primindamas mums Jeano Cocteau žodžius „Kultūros baruose“, jog „Luvras yra morgas, ten eini atpažinti savo draugų“. K. Varnelis sugebėjo sujungti ir dabartį (avangardinė abstrakčioji jo kūryba), ir praeitį (istorinės ekspozicijos) vienoje erdvėje. Gal dėl to net ir skeptiškai nusiteikę muziejaus lankytojai išeidami iš jo yra priversti sutikti, kad pasisėmė įdomių patirčių. „Prieš išvyką tikrai manėme, kad vėl bus eilinė priverstinė kančia, bet po ekskursijos visi bendrai susėdę džiaugėmės, kad mums buvo suteikta galimybė, kaip čia ir pasakius, susipažinti su tikrai unikalia kolekcija“, – tokį elektroninį laiškelį po apsilankymo muziejuje K. Varneliui yra atsiuntę Lietuvos karo akademijos kariūnai.

 Garbink Dievą, bet neužmiršk ir velnio: keikdams iškeikia, melsdamas išmeldžia

Kaip atrodo šis muziejus mūsų šiandienybėje? Vienišas? O ar gali būti kitoks, kai elitinės kultūros jau nebeturim, o jos atkurti dar neįstengiame. Pagaliau ir vidinio poreikio, dėmesio, kuris kurtų sveiką dvasinį kontekstą tokiam muziejui – kaip individualios kūrybos aktui ir rezultatui, – šitokio poreikio, pačios vaisingos terpės, aišku, stokojama. Bet esama padėtis objektyvi. Per istorijos kataklizmus beveik pražudę dvarų kultūros paveldą, praradome ir elitinės kultūros, įvairiopos kasdienės jos raiškos poreikį. Jis vėl gali atgimti tik labai iš lėto, brandinant ir bręstant, remiantis pavyzdžiais, išsaugotais, sukurtais ar kuriamais. K. Varnelio muziejus, kaip individualus kūrinys, ir liks unikalus. Tačiau bendresne prasme jis viltingas – kaip viena pirmųjų iš gyvo dvasios polėkio kilusių aukštosios kultūros kregždžių. Akmuo kantrus, bet žmogus dar kantresnis. Ačiū gerbiamas Kazy, už žygdarbį, padarytą Lietuvai – atvykęs iš tolimiausių kraštų atkaklus lietuvis sugebėjo įveikti korupciją ir Vilniaus centre iškovoti savo idėjai apie 40 kambarių gyvenamąjį namą. Namą ne striptizui, ne asmeninei gerovei, kaip daugelis iš JAV atvykusių pasiturinčių tautiečių, ne kazino ar restoranui,  o miesto gyventojams ir svečiams dovanotas nuostabus muziejus.

© 2008 „XXI amžius“