| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Lietuvos kariuomenės dienai Įvykdė Lietuvos karininko priesaiką
Juozas Krištaponis gimė 1912 metais Užulėnio kaime, Taujėnų valsčiuje, Ukmergės apskrityje, mokėsi Lėno pradinėje mokykloje, paskui Raguvos progimnazijoje. Iš ten buvo pervestas į Marijampolės sustiprintą mokyklą. Baigęs ją įstojo į Kauno karo mokyklą, gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį, buvo paskirtas į Kauno II pėstininkų pulką. 1939 metais gavo kapitono laipsnį. Juozas Krištaponis buvo ir sportininkas (disko metikas, rutulio stūmikas). Rutulio stūmimo varžybose Lietuvoje buvo laimėjęs pirmą vietą, tarptautinėse varžybose Latvijoje antrą vietą. Turėjo daug sportinių apdovanojimų. Svajojo mokytis toliau, pirkosi knygas. 1941 metais, prasidėjus karui, jis pėsčias parėjo iš Vilniaus į tėvų namus. Buvo vedęs, bet žmona pasiliko Vilniuje. Juozas dažnai važinėjo į Ukmergę, susitikdavo su karininku Juozu Barzda, karo gydytoju. Ruošėsi pasipriešinimui. Jis nenorėjo trauktis iš Lietuvos, sakė: Aš noriu mirti savo žemėj, ne svetimoj. Kartą jis išvažiavo į Ukmergę ir negrįžo. Arklį su vežimu į namus parvaręs berniukas broliams pasakė, kad Juozas susimušė su vokiečiais ir jį pasodino į kalėjimą. Beveik po metų Juozas grįžo į namus ir papasakojo, už ką jį suėmė. Ukmergėje jis užėjo į restoraną pavalgyti, atėjo trys vokiečiai, atsisėdo prie to paties stalo. Atėjo ir toks kaimo diedelis, apsirengęs sermėga, ir nieko neklausęs atsisėdo prie to paties stalelio. Vokiečiai pasakė: Lietuviška kiaulė. Juozas suprato vokiškai ir užstojo senuką. Kalėjime Juozas sėdėjo kartu su komunistais. Šie jį laikydavo šnipu. Artimieji nešdavo jam maisto, bet jis prašė nenešti kaip kitiems užtenka, taip ir jam užteks, nes paskui jį įtaria kaip šnipą. Grįžo iš kalėjimo sublogęs, nes maistas buvo prastas. Vokiečių okupacijos laikais Juozas slapstėsi savo namuose. Kai buvo aišku, kad vokiečiai karą pralaimės, Juozo ėmė ieškoti raudonieji partizanai. Liepos mėnesį Juozas išėjo iš namų ir artimieji nieko apie jį nežinojo. Motina vis verkdavo, kodėl jis nebėgo į užsienį. Grįžtant rusams, daug jaunimo atėjo pas karininką Juozą Krištaponį į mišką, bet jis liepė jiems eiti namo. Pasiliko tik tie, kuriems grėsė sovietų armija ar suėmimas. Lietuviai nenorėjo su rusais eiti kariauti prieš kitas valstybes. Juozas Krištaponis užmezgė ryšius su kitais partizanais. Jų būryje buvo lakūnas. Jį išsiuntė į Vokietiją parvežti ginklų. Parvežęs ginklus, lėktuvas nusileido ne toje vietoje, kur buvo sutarta. Rusai pamatė ir pradėjo gaudyti. Ginklai buvo sukrauti netoli Jenčenkovo namų, rodos, jų duktė buvo areštuota. 1944 m. liepos 20 dieną miške už Lėno kapinių vyko pirmasis partizanų sąskrydis. Buvo susirinkę apie 200 partizanų. Suvažiavime įkurta Vyčio apygarda, jos vadu išrinktas Juozas Krištaponis. Partizanai aptarė savo veiklą, struktūrą, priėmė priesaiką. Buvo nuspręsta slapstytis mažesniais būreliais. Jaunesniesiems liepė slapstytis namuose, kai kuriems davė ir ginklų. Taip buvo sukurta pogrindinė Lietuvos kariuomenė. Juozas Krištaponis buvo tikras Lietuvos patriotas, labai geras organizatorius, turėjo gerą iškalbą. Ryšiai su užsieniu buvo palaikomi irgi per J. Krištaponį, nes jis mokėjo užsienio kalbas. 1945 m. naktį iš sausio 11 į 12 būrio stovyklą apsupo rusų kariuomenė. J. Krištaponis tada sirgo plaučių uždegimu ir gydėsi Lėne, slėptuvėje pas Jasiukonį. Tą naktį pas jį atėjo trys partizanai, kažką su juo užsidarę šnekėjo. Paskui J. Krištaponis išėjo su jais į mišką. Stovyklą apsupo apie 34 valandą nakties. Kokias 15 minučių smarkiai šaudė, sprogo granatos, o paskui viskas nutilo. Išaušo, bet pavieniai šūviai dar girdėjosi iki vidurdienio. Partizanų stovyklą apsupo keliais žiedais, pritraukė kariuomenės, nors partizanų buvo tik apie 40. Jie turėjo gal 1015 kulkosvaidžių, granatų (aplink bunkerį buvo apkasai). Mūšyje žuvo apie 18 partizanų, kitiems pavyko pabėgti. Bet rusų kareivių žuvo net apie 200. J. Krištaponis žuvo netoli bunkerio, prie durelių. Žūdamas spėjo pasakyti: Vyrai nepasiduokit. J. Krištaponio lavoną ir sunkiai sužeistą jo brolį kareiviai įmetė į mašiną ir išsivežė. Tada sukrovė kitų partizanų lavonus, užpylė degalais ir uždegė. Kaimo jaunimas susiorganizavo, surinko apdegusius lavonus, padarė karstus ir naktį palaidojo Lėno kapinėse. Po J. Krištaponio žūties buvo sudeginti jo tėvų namai, iškirstas sodas, sudeginti visi bičių aviliai. J. Krištaponio tėvai ir broliai buvo labai darbštūs, pavyzdingi ūkininkai. Motina Morta Krištaponienė buvo prezidento A. Smetonos sesuo, tėvas Jonas Krištaponis (gimęs 1865 m.) buvęs knygnešys. Buvo raštingas, mėgo dailę, medžio darbus. Jis gabeno knygas iš Karaliaučiaus, nešdavo į Ustronę. Kai J. Krištaponis išėjo į mišką, rusai suėmė vyriausią brolį Antaną, tardė, reikalavo išduoti brolį Juozą, žadėjo visą šeimą išvežti į Sibirą. Jis pasiprašė saugumiečių ir pėsčias parėjęs iš Ukmergės, pakinkė arklį ir visą šeimą išvežė pas eigulį Bilevičių, į ten esantį bunkerį. Pats Antanas išėjo pas brolį Juozą į būrį ir slapstėsi. Tėvai ir seserys slapstėsi nuo 1944 m. rugsėjo 14 d. iki spalio vidurio. Tėvui tada buvo 88 metai. Bunkeryje jam stigo oro, todėl dvi savaites pagyvenęs numirė. Laikinai buvo palaidotas miške. Vėliau partizanų ryšininkai jo palaikus palaidojo Lėno kapinėse. 1945 m. sausio mėnesį mūšyje žuvusius partizanus palaidojo šalia J. Krišaponio tėvo. Tačiau liko neaišku, kur sovietai dėjo karininko Juozo Krištaponio palaikus. Vyriausias brolis Antanas mūšio metu buvo sunkiai sužeistas ir mirė kalėjime. Sesuo Veronika areštuota, nuteista 10 metų lagerio. Motina ir sesuo su trim mažais vaikais slapstėsi pas gerus žmones. Verpdavo, megzdavo ir taip užsidirbdavo maisto. Jai padėjo Kristina Pranienė, Simonas Čeponis ir kiti. Brolis Simonas svetima pavarde slapstėsi dar apie 10 metų. Abiejų brolių žmonos ir vaikai buvo išvežti į Sibirą. Pirmąjį partizanų Vyčio apygardos vadą karininką Juozą Krištaponį Šilų gyventojai prisimindavo tik gerai. Kartą pas Kartanų kaimo gyventoją užėjo partizanai ir vadas J. Krištaponis. Susėdo prie stalo valgyti. Vyrai pasakojo, kad Šiluose nušautas komunistas Rudokas. Kažkas iš partizanų pasijuokė, kad nebebus jau komunisto. Juozas Krištaponis sudraudė: Nesijuokim, kokia mums čia garbė, kad jo nebėra, geriau, kad visi lietuviai būtume vieningi.
Užrašyta pagal karininko J. Krištaponio sesers
Gyvenimą paaukojo kovai už laisvę
Alfonsas Smetona gimė 1913 metais Justinavos kaime, Šilų apyl., Vadoklių valsčiuje. Jo tėvas Baltrus Smetona buvo prezidento Antano Smetonos pusbrolis. Jis buvo ūkininkas, labai gabus, mėgo skaityti laikraščius, knygas. Kaimo žmonės jį vadindavo advokatu, nes jis rašydavo prašymus valdžiai. Baltrus Smetona mirė 1930 metais nuo plaučių uždegimo, būdamas 59 metų. Vyriausiam sūnui Alfonsui tada buvo 16 metų. Jis baigė Šilų pradinę mokyklą, vėliau gimnaziją, mokėsi Dotnuvos žemės ūkio mokykloje, dirbo savo ūkyje. Bet ūkininkavimas jo netraukė. Alfonsas Smetona buvo labai gabus, veiklus, inteligentiškas, dalyvavo kaimo kultūriniame gyvenime, organizuodavo Vasario 16-osios minėjimus, priklausė šaulių sąjungai, bendravo su pavasarininkų organizacijos pirmininku A. Juzėnu, S. Zalagėnu, mokytojais. 1941 metais, traukiantis rusams, A. Smetona suorganizavo Lietuvos išlaisvinimo organizaciją, į kurią susibūrė buvę savanoriai ir šauliai. Organizacijos nariai sušaudė 5 aršiausius komjaunuolius, kurie kėsinosi nužudyti Šilų parapijos kunigą. Vokiečių okupacijos metais jis savanoriškai ėjo tarnauti į vokiečių policiją, kad galėtų kovoti su komunistais. Tarnavo policijoje Ramygaloje, paskui Smorgainyse (už Vilniaus). Grįždavo į namus, atlikdavo svarbiausius ūkio darbus ir vėl išvykdavo. Sovietų Sąjungai antrą kartą okupuojant Lietuvą, A. Smetona su S. Zalagėnu pirmieji įstojo į kapitono Juozo Krištaponio organizuojamą partizanų būrį. 1945-ųjų sausį būrį apsupo rusų kariuomenė. Partizanai gynėsi. Mūšyje žuvo apie 18 partizanų ir vadas J. Krištaponis, kiti prasiveržė iš apsupimo. A. Smetonai ir S. Zalagėnui pavyko prasiveržti. S. Zalagėnas buvo sužeistas, kurį laiką gydėsi ir slapstėsi namuose. Paskui vėl išėjo į mišką, pasitraukė toliau nuo namų, į Ukmergės rajoną, įstojo į Stiklo būrį. Po J. Krištaponio žūties jo būriui pradėjo vadovauti A. Smetona-Žygaudas. Šis būrys ilgai slapstėsi Užulėnio miške. Vėliau A. Smetona tapo Vyčio apygardos vado D. Vaitelio pavaduotoju. Žuvus D. Vaiteliui ir P. Pecioriui, tapo Vyčio apygardos vadu. Alfonsui išėjus į mišką, saugumiečiai suėmė jo motiną Oną Smetonienę ir uždarė Vadoklių kalėjime. Prie sodybos naktimis dažnai pasalaudavo rusų kareiviai. Ūkyje tarnavo Ona Krikščiūnaitė. Jai rusai niekur neleisdavo išeiti iš namų. Kartą vakare kareiviai atėjo į vidų ir liepė sakyti, kur slapstosi partizanai. Kai ji nieko nepasakė, kareiviai atsinešė virvę, užmetė ant sijos ir gąsdino, kad pakars. Kareiviams išėjus po kurio laiko atvažiavo 14 vežimų, sukrovė visą Smetonų turtą, pasiėmė gyvulius ir išvežė į Vadoklius. Kai į namus grįžo A. Smetonos brolis, kuris mokėsi Kaune, jį suėmė ir kartu su motina išvežė į Sibirą. 1947 metais A. Smetona-Žygaudas, pasislėpęs mokykloje, matė, kaip jo motiną ir jaunesnįjį brolį vežė į Sibirą. Sibire jie prabuvo 13 metų. Po to suėmė ir A. Smetonos sesers vyrą, jį nuteisė 6 metus lagerio. Sesers šeimą sekė saugumas. A. Smetona-Žygaudas ir jo štabo nariai buvo įsirengę dvi slėptuves Šilų mokykloje vieną antrame aukšte sienoje, kitą malkinėje. Mokytoja Paulina Mikonytė buvo štabo sekretorė, turėjo rašomąją mašinėlę. Mokyklos vedėjas Petras Grakauskas buvo ryšininkas, slapyvardžiu Diemedis. Mokytojas Stasys Plienius Žygaudo adjutantas, slapyvardžiu Jurginas. Žygaudas turėjo dvi slėptuves Onos Tarutienės sodyboje ir dar dvi Šilų miške. Jis taip pat slapstėsi bunkeriuose netoli Miliešiškių kaimo, Užulėnio miške, Skačmiškyje. 1950 metais A. Smetonos-Žygaudo nurodymu Šiluose buvo įkurta LLKS pogrindinė ginkluota organizacija kovai su okupantu. Jos nariai gyveno legaliai. Organizacijai vadovavo Žygaudo giminaitis Elegijus Smetona. Organizacijos nariai parinkdavo maisto partizanams, saugodavo juos, kai užeidavo pas gyventojus, perduodavo laiškus, atsišaukimus. Bet tada jau veikė platus KGB agentų tinklas ir organizacija netrukus buvo išaiškinta, jos nariai suimti, nuteisti 25-eriems metams lagerio ir 5-eriems tremties. 1950 m. liepos 5 dieną buvo apšaudytas Vyčio apygardos štabas Skačmiškyje. Žygaudo būrio partizanas Stankevičius-Fakyras susirgo, todėl Žygaudas padarė jam pasą ir išsiuntė gydytis į Kauną. Kaune jį suėmė. Žygaudui iš vakaro buvo pranešta, kad Fakyras suimtas. Žygaudas nesitikėjo, kad jis gali išduoti, nes bunkerio vietos tiksliai nežinojo. Kitą dieną atvyko okupacinė kariuomenė iš Kauno. Pasakojama, kad bunkerį išdavė ryšininkas Motiejus Pakeltis. Kareiviai atsivežė partizaną Fakyrą, mušė ir liepė parodyti bunkerį. Kareiviai 100 metrų plote ieškojo bunkerio, visur badė. Apie 11 valandą vietiniai gyventojai girdėjo šautuvų ir kulkosvaidžių šūvius. Apie 12 val. ėmė šaudyti dar smarkiau. Silpnesnis garsas girdėjosi, kai šaudė iš bunkerio, stipresnis kai kareiviai. Kareiviai mėtė granatas, dūmai kamuoliais kilo virš miško. Šaudymas nutilo apie 17 valandą. Žuvo Vyčio apygardos vadas Alfonsas Smetona-Žygaudas, štabo sekretorė Bronislava Tarutytė-Berniukas, ūkinės dalies vedėjas Alfonsas Gritėnas-Skalikas. A. Gritėnas su kulkosvaidžiu iššoko iš bunkerio, bet buvo nukautas. Pasakojama, kad Žygaudas metė granatą, nukovė du rusų karininkus, o kita granata susisprogdino pats. Po bunkerio sunaikinimo kareiviai su šunimis darė kratas pas gyventojus, visur vertė, badė virbalais. Tačiau ryšininkė, kurios jie ieškojo, pasislėpė Alančiuose. Žygaudo lavoną rusai įmetė į mašiną ir išsivežė, o kitų partizanų lavonus paliko. Vietiniam gyventojui buvo liepta juos arkliais nuvežti į Vadoklius. Po to dar ilgai po Šilus sklandė legenda, kad Žygaudas nežuvo, kad jis dar ilgai gyveno, slapstėsi Klaipėdoje, Latvijoje, kad slapta buvo atvažiavęs į Šilus. Užrašyta pagal Šilų ir Lėno gyventojų pasakojimus Abu pasakojimus užrašė kraštotyrininkė Audronė ASTRAUSKAITĖ © 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |