Didžiausio paradokso ironija keičia adresą
Edmundas Simanaitis
1989 m. rugsėjo 30 dieną Kauno Šilelio salėje įvyko Sąjūdžio Kauno krašto konferencija. Pranešimus skaitė žinomi to meto politikai ir visuomenės veikėjai: R. Ozolas, A. Saudargas, A. Patackas, G. Pukas, diskusijoje dalyvavo nemažas būrys aktyvistų. Mano bloknote liko konferencijos dalyvio, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Iniciatyvinės grupės nario filosofo Vytauto Radžvilo kalbos nuotrupų.
|
Lapkričio 23-ąją sutikus
Dim. plk. ltn. Antanas NAVAITIS
Esu buvęs prieškario karininkas, todėl man rūpi Lietuvos kariuomenės, kurios dieną užvakar šventėme, situacija. O ypač mane šokiruoja buvusio krašto apsaugos ministro Juozo Oleko 2008 m. rugsėjo 15 dienos įsakymas Dėl šaukimo į privalomąją pradinę karo tarnybą sustabdymo nurodant, kad esami šauktiniai tarnaus iki 2009 m. liepos 1 dienos. Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Jonas Kronkaitis XXI amžiui teigė: Atsisakius šauktinių, Lietuvos kariuomenėje ėmė trūkti eilinių. Taigi, gydytojui J. Olekai nereikėjo nė Konstitucinio Teismo sprendimo vienu mostu paliko Lietuvą be karių. Gudriai sugalvota: nėra kareivių nereikės ne tik karininkų, bet ir dviejų generolų, kariuomenės vadų. Žinoma, nereikės ir brangiai kainuojančios Lietuvos karo akademijos ir puskarininkių mokyklos. Samdytų karių pulkui galės vadovauti ir majoro laipsnį turintis karininkas su keletu kapitonų bei reikiamu kiekiu leitenantų ir puskarininkių, ruošiamų užsienyje kad ir Rusijos karo mokyklose. Tačiau nereikėtų leistis užmigdomiems gydytojo J. Oleko gražaus čiulbėjimo iš aukštos tribūnos, kad Lietuva niekad nebuvo tokia saugi, kaip atsisakius šaukti jaunimą apmokymui ginti Tėvynę.
|