|
Didžiausio paradokso ironija keičia adresą
Edmundas Simanaitis
1989 m. rugsėjo 30 dieną Kauno Šilelio salėje įvyko Sąjūdžio Kauno krašto konferencija. Pranešimus skaitė žinomi to meto politikai ir visuomenės veikėjai: R. Ozolas, A. Saudargas, A. Patackas, G. Pukas, diskusijoje dalyvavo nemažas būrys aktyvistų. Mano bloknote liko konferencijos dalyvio, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Iniciatyvinės grupės nario filosofo Vytauto Radžvilo kalbos nuotrupų.
Sąjūdžio jėga didelė, dar neparodyta
Kiek ir ką pajėgsime padaryti patys? Sąjūdis yra jėga, bet jos neparodė, kaip ir Aukščiausioji Taryba. Realios politikos žingsnių padaryta nedaug. Dabartiniu metu išryškėjo praraja tarp idealiojo ir realiojo Sąjūdžio gyvenimo. 50 metų okupacijos mus stipriai paveikė. Mitinginė demokratija mus padarė kitokiais, deja, mes esame veikiami senos mąstymo paradigmos... Vasario 16-ąją sukrausime emocinį kapitalą... Mes esame okupuoti totalitarinės valstybės. Tai keičia esmę... Geriausias būdas užsidaryti ar būti maksimaliai atviriems? Kas vyks, kai priimsime Pilietybės įstatymą?... Šalis, kuriai reikalingi didvyriai apskritai, yra ne šalis. Didvyrių nebus. Sąjūdžio Seimo nariai, kurie bus išrinkti į valdžią, turi tuojau pat atsistatydinti.
Kalbėtojo samprotavimai buvo įtaigūs, siūlymai argumentuoti, liudijantys Sąjūdžio reiškiamą gyvąjį Tautos balsą. Jie žadino norą įsijungti į Atgimimo veiklą. Dabar garbusis humanitarinių mokslų daktaras prof. V. Radžvilas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Tarybos narys, šio instituto Europos studijų katedros vedėjas, Piliečių judėjimo Kitas pasirinkimas Tarybos narys.
Iš sovietmečio perkelta nomenklatūrinė oligarchinė sistema
Internete pasirodė prof. V. Radžvilo pašnekesys su dviem jo studentais pirmakursiais Simu Čeliutka ir Laurynu Peluričiu. Profesorius teigia, kad TS-LKD iš tikrųjų neatstovauja nei krikščioniškosioms vertybėms, nei jaučia socialinę atsakomybę. Į studento S. Čeliutkos klausimą, kaip būtų galima pakeisti niūrią šalies politinę-pilietinę situaciją, V. Radžvilas atsakė, kad per 20 metų įsitvirtinusi nomenklatūrinė-oligarchinė sistema, nenorėdama remtis vien nuoga jėga, privalo rasti tuos, kurie ją palaiko paprasčiausiai remdami intelektualiai. Todėl per šį laikotarpį susiformavo ištisas sluoksnis politikos komentatorių ir žurnalistų, kuriuos, atvirai kalbant, galima drąsiai lyginti su sovietinių laikų propagandininkais.
Valstybė atkuriama be desovietizacijos ir be dekagebizacijos
Profesoriaus teiginiai kelia prieštaringų minčių. Kai kurias verta pakomentuoti.
Pirmiausia, Kovo 11-osios aktas savo svarba Lietuvai ir reikšme visai Europos Sąjungai buvo unikalus politinis įvykis. Juo buvo pasiūlyta visiems krašto gyventojams pamėginti taikiai išsitekti šiame žemės lopinėlyje ir imtis Valstybės atkuriamojo darbo. Kaip žinoma, nebuvo nei desovietizacijos, nei dekagebizacijos, nei jokių masinių represijų, būdingų sovietų ir nacių totalitariniams režimams. Didieji ES politikai neįžvelgė Tautos valios prioriteto, jie lietuviams patarinėjo netrukdyti M. Gorbačiovui stumti perestrojką. Sąjūdžio lyderiai aiškiai suvokė melu ir teroru sumontuotos sovietų imperijos dėsningai artėjančią griūtį. Lietuva pirmoji ištrūko iš sovietų imperijos narvo ir vienareikšmiškai parodė ES ir visam pasauliui, kad tautų apsisprendimo teisė yra pirmoje vietoje.
Nomenklatūrinės oligarchinės sistemos kilmė
Sovietmečiu jokių politinių partijų nebuvo. Kompartija tebuvo tik Kremliaus įrankis imperiniams siekiams įgyvendinti. Ir tik Sąjūdis, kaip entuziastingai pakilusi Lietuvoje Tautos valios banga, galėjo nušluoti kolaboracinės valdžios viršūnę. Tai ir įvyko.
Profesorius negalėjo nežinoti, kad visa partinė-sovietinė nomenklatūra in corpore pasiliko šalyje. Valstybės ir okupacijos metais iš gyventojų atimtą turtą valdė kompartijos statytiniai. Nesileidžiant į svarstymus, ar galėjo kas vykti kitaip, sovietmetis išryškino aiškią standartinę schemą: ne buvęs darbštus ūkininkas, Sibiro tremtyje praradęs sveikatą, tampa dvarininku, o kolchozo pirmininkas, sovietmečio valstybinės įmonės direktorius dabar tampa to paties fabriko savininku (bet anaiptol ne 15 metų vilkęs katorgos jungą sugrįžėlis iš GULAGo). Ši jau šablonu tapusi ūkinių bei administracinių vadovų kaita nebuvo pažeidinėjama.
Tad reikėtų išdrįsti bet kuriam tyrėjui, ne tik prof. V. Radžvilui, parodyti tikrąsias per 20 metų susiformavusios nomenklatūrinės oligarchinės sistemos kilmės šaknis.
Žurnalistai ne visada formuojasi patys
Profesorius primena, kad per šiuos 20 metų susiformavo ištisas sluoksnis politikos komentatorių ir žurnalistų, kuriuos, atvirai kalbant, galima drąsiai lyginti su sovietinių laikų propagandininkais. Ir vėl pamiršta paaiškinti, kad visi Lietuvoje leidžiami dienraščiai priklauso oligarchams arba klanams. Jei kyla poreikis ar gaunamas užsakymas sumenkinti kokią nors pilietinę akciją, didžiatiražinė spauda sutartinai pliūpteli visu srautu. Žurnalistų kūrybinė laisvė sąlygojama nevienodai.
Dešiniųjų spauda valstybės paramos negauna. Tremtinys atspindi okupantų represijas patyrusios tautos dalies lūkesčius, o XXI amžius krikščioniškos minties ir kultūros skleidėjas. Jų balsas rečiau girdimas. Ir dėl to nepelnytai skriaudžiama pilietinė visuomenė.
Premjeras pasirinkdamas Vakarų kryptį neapsiriko
V. Radžvilas teigia, kad partijos viršūnėje pradėjo visiškai dominuoti Andriaus Kubiliaus tipo radikalūs laisvosios rinkos apologetai. Tai skamba kaip priekaištas laisvosios rinkos šalininkams. Ir tai ne nauja. Juk nepamiršome, kad sovietinė, vadinamoji planinė, o iš tiesų komandinė ekonomika, nepajėgė konkuruoti su laisvosios rinkos ekonomika ir jos padaryti ekonomiška nepavyko nei kukurūziniam gensekui N. Chruščiovui, nei perestrojkos liaupsintojui M. Gorbačiovui.
Premjero A. Kubiliaus pastangos nukreiptos į ekonomikos produktyvumo skatinimą ir konkurentiškumą, į plėtojimosi sąlygų sudarymą smulkiam ir vidutiniam verslui. Raginimas ką nors taisyti vien peikimu, be konkrečios dalykinės kritikos, kelia įtarimą, kad siekiama visai kitų tikslų. Beje, balsai iš Rytų tradiciškai vengia pagiriamųjų žodžių atsikuriančiai Lietuvos valstybei.
Didžiausias paradoksas ir ironija dėl nesusivokimo
Vis dėlto svarbiausias dalykas, kuris įvyko, yra tas, kad šioji nomenklatūrinė partija, panašiai kaip ir buvusioji kompartija, irgi nuolatos keičia savo iškabas ir pavidalus. Didžiausias paradoksas ir ironija yra tai, kad partija, kuomet galutinai sunomenklatūrėjo ir praktiškai tapo libertarine, ji dar pasiėmė krikščionių demokratų pavadinimą. Kitaip tariant, su krikščionimis demokratais buvo padaryta tas pat, ką LDDP padarė su atsikūrusia ir iš tiesų autentiškomis socialdemokratinėmis idėjomis besivadovavusia Lietuvos socialdemokratų partija. Analogiškai atliktas prarijimo veiksmas. Ši citata rodo, kad mokslinių titulų nestokojantis autorius nežino, o gal tik neįvertina tikrųjų vienijimosi priežasčių.
A. Kubiliui tapus Premjeru, jo veiklos kritikų nuo pat pradžios apstu, deja, norinčių ir gebančių tempti iš pelkės ekonomikos vežėčias nesiranda.
Po Vasario 16-osios krikščionių demokratų partija tapo stipria ir įtakinga politine jėga. Jos teigiama įtaka buvo jaučiama visose Valstybės valdymo ir gyvenimo srityse. Po Kovo 11-osios atsikūrusi LKD toli gražu tokio vaidmens dar neatlieka. Pusamžį trukusi sovietinė okupacija sunaikino pilietines tradicijas. Sovietų politiniai kaliniai bei tremtiniai, labiausiai okupanto persekiota, niekinta ir skriausta tautos dalis, siekia stiprinti valstybingumą prieinamomis priemonėmis, tačiau jų gretos retėja. Argi galima iš jų tyčiotis, kai jie siekia tų pačių tikslų ir puoselėja tokias pačias vertybes, kaip ir jungtinės organizacijos nariai, pavyzdžiui, laisvės, teisingumo, tikėjimo, krikščioniškos dorovės, šeimos, bendruomeniškumo, pagarbos laisvės kovotojams ir okupanto aukų atminimo? Vienijimasis politinei-visuomeninei veiklai lygiavertiškumo, lygiateisiškumo ir tarpusavio pagarbos pagrindais sveikintinas vyksmas, ugdantis ir stiprinantis pilietinę visuomenę. Profesoriaus ironija ir ne vietoje, ir ne tuo adresu. O gal tokiu būdu tikimasi patobulinti jaunųjų specialistų rengimą?..
© 2009 XXI amžius
|