|
Serbijos integracija į Europą
Mindaugas BUIKA
Krikščioniškojo bendradarbiavimo svarba
Serbijos Stačiatikių bažnyčiai gedint mirusio patriarcho Pavlės, apie padėtį šioje Balkanų šalyje Italijos katalikų žinių agentūra SIR kalbėjosi su Belgrado arkivyskupu Stanislavu Hočevaru. Katalikai Serbijoje sudaro tik apie 3 proc. visų gyventojų, panaši statistika yra kaimyninėse šalyse, todėl Serbijos, Kosovo, Juodkalnijos ir Makedonijos katalikų ganytojai yra susijungę į vieną vyskupų konferenciją, pasivadinusią Šventųjų Kirilo ir Metodijaus vardu. Šio episkopato pirmininkas kaip tik ir yra arkivyskupas St. Hočevaras. Kalbėdamas apie velionį patriarchą Pavlę, jis pabrėžė, kad Serbijos stačiatikių dvasinis vadovas buvo integrali asmenybė, pateikusi gilų krikščioniškąjį liudijimą. Iki pat savo mirties jis pabrėžė krikščionių vienybės poreikį ir meldė Dievo, kad tai taptų tiesa.
2004-ųjų kovą Belgrade arkivyskupas St. Hočevaras buvo suorganizavęs Pietryčių Europos katalikų vyskupų konferencijų pirmininkų susitikimą, kurio dalyvius audiencijoje priėmė patriarchas Pavlė. Kalbėdamas regiono episkopatų vadovams, atvykusiems iš Albanijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Bulgarijos, Graikijos, Rumunijos, Turkijos ir Serbijos, patriarchas pabrėžė, kad šiame regione ypač svarbus stačiatikių ir katalikų ekumeninis bendradarbiavimas bei tarpreliginiai ryšiai su musulmonais taikos ir susitaikymo siekiui. Tokios bendrystės reikalauja ir regiono šalių siekis integruotis į Europos Sąjungą.
Nuo to laiko Bulgarija ir Rumunija jau tapo ES narėmis, 2012 metais į ES turėtų būti priimta Kroatija, o 2014-aisiais Makedonija. Kalbėdamas apie Serbijos stojimo į Europos Sąjungą galimybes arkivyskupas St. Hočevaras SIR agentūrai sakė, kad ji taip pat turi būti integruota, kaip ir visas Balkanų regionas. Europos bendrystė negalima be Balkanų, kaip ir pastarieji negali egzistuoti be Europos, aiškino ganytojas. Balkanų istorija yra ilga ir sudėtinga, paženklinta skaudžių patyrimų. Tačiau tai gali padėti ES atlikti jos misiją integraliai ir diferencijuotai jautriai atsižvelgiant į kultūrinę bei tautinę įvairovę. Kadangi Serbijos daugumą sudaro stačiatikiai (kol kas tik trys stačiatikių valstybės Graikija, Bulgarija ir Rumunija priklauso Europos Sąjungai), tai jos įstojimas padėtų ES darniau kvėpuoti abiem plaučiais.
Kosovo pripažinimo klausimas
Arkivyskupas St. Hočevaras pripažino, kad rengiantis stoti į ES Serbijai tektų išspręsti kai kurias susitaikymui svarbias problemas. Pavyzdžiui, aktyviau bendradarbiauti su Tarptautiniu Hagos tribunolu dėl buvusio karo nusikaltėlių patraukimo teisinėn atsakomybėn, išspręsti kai kuriuos buvusios Jugoslavijos nuosavybės perskirstymo klausimus, pavyzdžiui, ambasadų, archyvų ir pan. Žinoma, yra svarbu ir sparčiau adaptuoti ekonomiką pagal Europos Sąjungos standartų reikalavimus. Čia nemažai sunkumų ir ne vien tik dėl serbų stiprių tautinių jausmų, prisimenant NATO vykdytus 1999 metų bombardavimus per Kosovo konfliktą. Yra grupės, susijusios su buvusia nomenklatūra, kurios nenori prarasti privilegijų naujose Europos Sąjungos sąlygose. (Kaip parodė kitų pokomunistinių šalių patirtis, tos nomenklatūrinės grupės puikiai sugeba prisitaikyti prie permainų.)
Kosovo problema turbūt yra pati rimčiausia, kadangi Serbija iki šiol nepripažįsta jos 2008 vasarį paskelbto valstybingumo. Kosovas istoriškai yra laikomas serbų stačiatikybės lopšiu, todėl Belgrado patriarcho vaidmuo šio klausimo sprendime yra esminis. Miręs patriarchas Pavlė net 33 metus buvo Kosovo stačiatikių vyskupu, todėl pabrėžtinai nepalaikė šios provincijos nepriklausomybės idėjos. Galbūt naujasis Serbijos Stačiatikių Bažnyčios vadovas pakeis savo poziciją, atsižvelgdamas į pasikeitusią situaciją ir tarptautinio susitaikymo poreikius. (Naujojo patriarcho išrinkimui reikia dviejų trečdalių iš Serbijos Bažnyčios sinodą sudarančių 40 vyskupų ir čia pranašumą turi laikinasis sosto globėjas Juodkalnijos metropolitas Amfilochijė.)
Arkivyskupas St. Hočevaras apgailestavo, kad Kosovo gyventojų albanų dauguma ir serbų mažuma, kaip ir vietinės musulmonų, stačiatikių bei katalikų bendruomenės, tebėra tarpusavyje izoliuotos, užsidariusios į savotiškus getus. Kosovo serbų stačiatikių bendruomenė iki šiol labai priklausoma nuo Belgrado. Jos integracijai į vietinę visuomenę, matyt, reikia ilgesnio laiko. Arkivyskupas turi viltį, kad serbų bendruomenė palaipsniui supras, kad Serbija ir Kosovas yra skirtingos šalys su savomis problemomis, todėl integracija ir bendradarbiavimas yra reikalingas, kad jų balsas būtų svaresnis administraciniame valdyme.
© 2009 XXI amžius
|