Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Literatūra

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Tebūnie užrašyta ir suvokta

Knygos autorius Edvardas Burokas

Knygos viršelis

V amžiuje žlugo Romos imperija, o kartu su ja žlugo senoji vergovinė santvarka ir pradėjo formuotis nauja – feodalinė. Viduramžiai su feodaline santvarka Europoje tęsėsi ligi XVII a. vidurio. Rusijos imperija savo valdose baudžiavą, taigi ir feodalinę santvarką, naikino reformomis. Tačiau po 1917 metų spalio perversmo imperijos kaimas faktiškai grįžo į baudžiavinius, o miestas – į valstybinio kapitalizmo santykius. Deja, greta valstybinio kapitalizmo atsirado naujoviška, imperijos galią palaikanti vergija – visas vergijos archipelagas, kuris gamtos ištekliais maitino pramonę, vykdė „didžiąsias komunizmo statybas“ (Belomorkanalą, BAMą, Kolymos kelią bei kt.).

Mūsų istorikai bei pasipriešinimo imperijai tyrinėtojai dar ir dabar dešimtis milijonų kalinių sudariusių lagerių archipelagą tebelaiko bausmės už priešinimąsi sovietinei ideologijai ir santvarkai vieta, sovietinės tironijos apraiška. Iki smulkmenų gvildenama represinių struktūrų veikla, aprašoma kalinių ir tremtinių buitis, prižiūrėtojų žiaurumai, mirtys, žmogaus išniekinimui prilygstantys laidojimai. Tačiau jokiuose šaltiniuose nerasime važtaraščių, liudijančių milijonus tonų iškastos akmens anglies, vario ar kitokios rūdos, medienos, kuria buvo penima sovietinė pramonė. Ir juolab nerasime niekur atskleistos priežasties, kodėl žlugo Gulago archipelagas. Priežasties neatskleidė ir savo chrestomatiniame veikale Solženycinas. Pasirodo, nelengva peržengti kalte įkaltas nuostatas, prasiskverbti į esmę per apgaulingą išorę, išjudinti nusistovėjusius stereotipus. Tačiau tai gali padaryti ir daro tie, kurie pažino patirtimi sovietinę vergovę ir tironiją iš vidaus, kurie patys, tapę tos griūties priežastimi, atskleidžia visuomenei Gulago archipelago griūties priežastį.

Buvęs politinis kalinys, ne tik šiapus, bet ir anapus kalėjimo grotų kovojęs už pavergtų tautų laisvę, jau aštuntą gyvenimo dešimtmetį įpusėjęs Edvardas Burokas savo knygų „Pūtėme prieš vėją“ serija, dokumentais ir vaizdais atskleidžia tai, ko negeba ar dar nedrįsta pasakyti paminėti istorikai, tyrinėtojai ir memuarų rašytojai. Daugelis Gulago griūties priežastimi tebelaiko tirono Stalino mirtį, chruščiovinį „atodrėkį“ ar vergų darbo neefektyvumą, tačiau pamirštami sovietinių vergų streikai, sukilimai, jų tikslai ir reikšmė.

Jau pasirodė Edvardo Buroko knygos „Pūtėme prieš vėją“ III dalis – „Vytauto Vaineikio juodos dienos, baltos naktys“ (pirmoji dalis „Ko nepasakė Solženycinas“ pasirodė 1998, antroji – „Sukilimas“ – 2008 m.). Naujojoje knygoje per V. Vaineikio ir jo bendražygių suvoktą imperijos griūties siekį bei veiklą vaizdžiai, su dokumentiniais liudijimais parodyta laisvės kova okupuotos Lietuvos pogrindyje ir kova už grotų nelaisvėje. Knygoje atskleisti V. Vaineikio organizaciniai gebėjimai, jo nuolat kuriama kovos strategijos ir būdų įvairovė, sparnuotomis eilėmis ir dailininko teptuku išreikšta meilė tėvynei. Jis parašė Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos (LLKS) manifestą ir statutą, organizavo pogrindžio radijo stoties sukūrimą. Drauge su Edvardu, Antanu ir Jonu Burokais, kunigu Juozapu Dabravolskiu 1975 metais pradėjo spausdinti LLKS pogrindžio leidinį „Varpas“. Knygoje skaitytojas ras tarsi ne pagal galias ir sąlygas akibrokštams prilygstančių sumanymų ir veiksmų, kurių daugumą V. Vaineikis sugebėjo įgyvendinti. (Nors bendražygiai V. Vaineikio nelaikė šventu žmogumi, nes buvo jo gyvenime ir klaidų, iš kurių kėlėsi.) Palikęs neužmirštamą pėdsaką, laisvės kovotojas sulaukė idealo įsikūnijimo.

Tiek gausi E. Buroko sukaupta laisvės kovas liudijanti medžiaga, tiek kitų kovotojų bei jų artimųjų saugoma, tebelaukia savo valandos... Ją, tikėkimės, priartins serijos „Pūtėme prieš vėją“ autorius. Tebūnie laisvės kovų epopėja užrašyta ir suvokta.

Algimantas Zolubas

© 2009 „XXI amžius“