|
Kad bažnyčios nedegtų
Įvyko nelaimė sudegė medinė Labanoro bažnyčia, architektūrinis paminklas, ir 13 vertingų paveikslų. Saldutiškio klebonas kun. Jurgis Kazlauskas, sekmadieniais Labanore aukodavęs šv. Mišias, sako:
Ugniagesiams priekaištų neturiu jie netgi sugebėjo išsaugoti sveikutėlę varpinę.
O aš priekaištų ugniagesiams turiu tiek tą vietovę aptarnaujantiems, tiek apskritai visai priešgaisrinei sistemai. Nors gaisrininkų reitingai aukšti, matyt, gerai gesina gaisrus, bet jų vadovai ne viską padaro, kad tų gaisrų nebūtų.
Sovietmečiu dirbau kino studijoje. Gaisrininkų inspektoriai eidavo ir eidavo, tikrindavo, rašydavo aktus, ką artimiausiu metu reikia sutvarkyti. Ir nebandyk jų nurodymų nevykdyti tuoj baudą gausi. Taip pat jie kalbėjosi su personalu, aiškino, nors pati darbovietė turėjo savo pulką inžinierių, vyriausiąjį inžinierių ir savo etatinį gaisrininką.
Tai, kad, kaip įtariama, dėl prastos elektros instaliacijos sudegė Labanoro bažnyčia, kalti ir gaisrininkų vadovai. Juk tai buvo valstybės saugomas architektūrinis paminklas, senas medinis pastatas, todėl jam turėjo būti skiriama daug dėmesio. Matyt, seniai reikėjo patikrinti ir pareikalauti, kad būtų sutvarkyta elektros sistema, kad būtų įtaisytas centrinis jungiklis, kuriuo būtų galima išjungti pastato elektrą. Toks jungiklis turėtų būti įtaisytas visose bažnyčiose.
Dažnai per televiziją girdime sudegė namas, manoma, kad dėl elektros sistemos kaltės. O ar girdėjote, kad, pavyzdžiui, per televiziją gaisrininkų vadovai pasakytų žmonėms, kad seni elektros laidai yra pavojingi, kokią grėsmę jie kelia. O eiliniam žmogui lemputė šviečia ir jam gerai. Gaisrininkams siūlau pasimokyti iš autoinspektorių, iš to, kaip jie atlieka prevencinį darbą: jie budi gatvėse, stabdo įtartinus vairuotojus, įrengia filmavimo kameras, kalba per televiziją, rodo reklaminius filmukus, todėl jau dabar mieste daugėja žmonių su atšvaitais ant drabužių ir rankinių.
Prieš keletą metų degė remontuojama Panevėžio rajono Naujamiesčio bažnyčia. Be abejonės, kalti buvo darbininkai. Iš to reikėtų daryti išvadą, kad atliekant didesnį remontą šalia darbininkų turėtų būti žmogus, atsakingas už priešgaisrinę apsaugą. Jis turėtų prižiūrėti, kaip vykdomi suvirinimo darbai, pjaunamas metalas, nurodyti rūkymo vietą ir bent porą valandų po darbo pasilikti remonto patalpoje.
Dar į vieną dalyką noriu atkreipti gaisrininkų dėmesį. Taisyklės reikalauja, kad masinio susirinkimo patalpų kino teatrų, klubų durys atsidarytų į lauko pusę. O beveik visų bažnyčių durys atsidaro į vidų. Vilniuje Šv. Teresės bažnyčioje langų nėra, durys atsidaro į vidų. Atlaidų metu bažnyčia būna pilna žmonių. Jeigu koks sutrikusios psichikos žmogus sukeltų incidentą, pasekmes sunku įsivaizduoti.
Ir dar apie vieną problemą, kurią susikūrė pati bažnyčia. Tai mažų žvakelių deginimas, kurias gali uždegti kas tik nori ir kiek nori. Mesk pinigėlį į dėžutę, imk žvakelę, dek ir statyk ant tam skirto stalelio. Ir uždega tikrą žvakių laužą užkuria. Tokį vaizdą teko matyti Anykščių bažnyčioje. Šios bažnyčios grindys medinės, altoriai, altorių tvorelės irgi mediniai. O abiejose šoninėse pusėse, beveik ant praėjimo, stovi po stalelį su žvakėmis. Atvira ugnis, kurios niekas neprižiūri! O pro šalį žmonės eina ir eina. Kas atsitiktų, jei kas nors eidamas pro šalį rankine užkabintų ir numestų degančią žvakelę. Arba kas būtų, jei šalia tokio laužo stovintis žmogus blogai pasijutęs užgriūtų ant jo? Lėktų degančios žvakelės į visas puses. (Dieve neduok). Prie tokių stalelių turėtų stovėti bent po du gesintuvus ir nuolat budėti žmogus, kuris mokėtų tais gesintuvais naudotis.
Dar sakoma, kad tos žvakelės nerūksta. Ale aprūks sienos, riebalais apsineš. O bažnyčios remontas brangiai kainuoja.
Stovi tokie žvakių staleliai ir Vilniaus Arkikatedroje: vienas Tremtinių koplyčioje, kitas šone, vos ne ant praėjimo. Didelius laužus užkuria maldininkai. Katedros grindys granitinės, todėl ne taip pavojinga. Bet kam to deginimo reikia, ką jis duoda, kam jis padeda? Gal kam ir lieka vienas kitas litas, bet tas uždarbis gali virsti monkės bizniu. Tremtinių koplyčioje oras tvankus, atsiduoda degančiais riebalais.
Šv. Jokūbo bažnyčioje žmonės uždegtas žvakeles deda net ant penkių šoninių altorių. Šios bažnyčios grindys betoninės ir altoriai, atrodo, nedegūs. Ir vis dėlto tai yra žaidimas atvira ugnimi. Žvakes, jei reikia, turėtų uždegti bažnyčios tarnautojai.
Tokių privačių žvakelių teko matyti pravoslavų cerkvėse. Iš čia turbūt nusikopijavo mūsų bažnyčios. Jie tas žvakeles uždega ir palieka netoli įėjimo. Mūsų bažnyčios tam nepritaikytos.
Kai kuriom progom, pavyzdžiui, Didįjį šeštadienį, beveik visi maldininkai užsidega savo atsineštas žvakes. Kartą, dar sovietmečiu, pamaldos vyko Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Aš buvau apsivilkusi dirbtinio kailio paltu, o už mano nugaros stovėjo moteris su degančia žvake. Staiga ugnis griebė mano paltą, bet šalia stovėjusi moteris staigiai perbraukė ranka ir užgesino. (Nudegė tik viršutinis pūkas, todėl paltą galėjau nešioti toliau.) Taigi, jei žmonių nedaug, gal ir galima užsidegti savo žvakę, bet jei žmonių daugiau, kyla pavojus. Su ugnimi žaisti negalima.
Aną sekmadienį Šv. Rapolo bažnyčioje vyko rinkliava Labanoro bažnyčios atstatymui. Ir aš prisidėjau savo menka auka.
Bronė SERBENTAITĖ,
inžinierė
Vilnius
Labanoro bažnyčiai atstatyti yra atidaryta sąskaita banke. Parapijiečiai prašo paramos:
Gavėjas: Labanoro Švč. M. Marijos Gimimo parapija, kodas: 191240159,
bankas: Swedbank, AB, kodas: 73000, sąskaita: LT777300010120179148,
paskirtis: Labanoro parapijos bažnyčios atstatymo darbams.
© 2010 XXI amžius
|