|
Nustumtųjų į politikos šešėlį vėjavimas
Demokratijos mechanizmas sutvarkytas taip, kad į Seimą gali pakliūti tos partijos arba tie nepriklausomi kandidatai, kurie rinkimų metu gauna nustatytą procentą balsų. Lietuvoje iš kelių dešimčių partijų į Seimą pakliūna tik kelios. Panašiai nutinka ir su save iškėlusiais, nepriklausančiais partijoms kandidatais. Į valstybės valdymo struktūras gali būti skiriami nepriklausantys jokiai partijai asmenys, tačiau dažniausiai jie skiriami tik pritarus Seimui. Kas gi nutinka su tais, kurie veržėsi politikos dirvonų arti arba juos jau vagojo, tačiau po kurio laiko rinkėjai jų nebeišrinko? Pasirodo, kad politikos artojų duona tokia gardi, taip lengvai uždirbama, kad kartą jos paragavus kitokios nebesinori. Ir blaškosi tie nustumtieji, bando iš naujo į politiką duris atverti; jei per duris nesiseka pro langą ar plyšį sienoje veržiasi. Būdų savo siekiams įgyvendinti jie randa įvairiausių: kurpia naujas partijas, valkatauja iš vienos partijos į kitą, jungiasi ir viešai vėjuoja, kad viską daro iš meilės žmonėms, Tėvynei (nors tas vėjavimas gūsių stiprumu ir kvapu nuo tikrų politinių vėjų skiriasi kaip ožkos mekenimas nuo lakštingalų trelės).
|
|
Kompleksų nelaisvėje (3)
Hierarchija yra daugiapakopė organizacinė struktūra, kurios grandys, einant nuo viršaus į apačią, sudaro griežtai reglamentuotus pavaldumo ir priklausomybės laiptus. Paprastai hierarchija suprantama kaip linijinis reiškinys yra pagrindinis individas, kuris valdo likusius. Kitas individas klauso tik pagrindinio vado. Dar kitas paklūsta vadui ir už jo einančiam ir t. t. Tačiau hierarchinis principas nebūtinai galioja visais žmogaus gyvenimo atvejais: tas pats žmogus darbe gali būti vadovas, šachmatų klube vidutinioku, o namuose paklusnia, nusižeminusia būtybe. Tačiau hierarchinis principas galioja tiek gamtos reiškiniuose, tiek visuomenės gyvenime tik biraus smėlio ar šiukšlių krūvoje vyrauja chaosas, todėl ten hierarchijos nerasime. Nors demokratinėje valstybėje valdžių hierarchiją tarsi nulemia Konstitucija bei įstatymai, tačiau šie norminiai aktai drauge tarsi naikina hierarchinę struktūrą, nes deklaruojama, kad valdžios tarnauja žemiausiai hierarchijos grandžiai pilietinei visuomenei. Ar taip yra ir ar taip gali būti iš tikrųjų? Kodėl tuomet visuomenėje įsitvirtino nuomonė, kad valdžiose ponai, o visuomenė minia, išlaikanti ponus?
|
|
Sukilome už Lietuvą prieš netiesą
Viskas labai paprasta mes mylėjome ir, tikiu, tebemylime Laisvę ir Lietuvą. Mums buvo džiaugsmas ir garbė čia su Ja būti aną Sausio 13-tą. Šiandien mums už tai dėkoja, apdovanojimus skiria, kaip už kažką ypatingo. O argi nebuvo mums pati didžioji dovana būti tomis dienomis čia, Lietuvos pusėje? Pasiūlyti Jai, Jos apgynimui daugiausia, ką turime jei prireiks, pačius save? Būti sukilėlių, savanorių, partizanų ištikimybės tęsėjais ar gali tekti asmeniui didesnis įvertinimas? Kas iš tikrųjų mylėjo, kas myli gali tai suprasti...
|
|
|