Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atgarsiai
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Tebesitęsiantis tautos skausmas

Gintaras Visockas

Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininkas Mahiras Gamzajevas

Lietuva puikiai žino, kas vyko Vilniuje 1991-ųjų sausio 13-ąją. Kad Kremlius jėga bandė nuversti nepriklausomybės siekiančią Lietuvos valdžią, žino ir Vakarai. Bet mes beveik nieko nežinome, kas vyko Azerbaidžano sostinėje 1990-ųjų sausio 20-ąją. Tądien ir nepriklausomybės siekiantį Azerbaidžaną norėta parklupdyti ant kelių. Beje, žymiai žiauriau nei Lietuvą. Tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas davė įsakymą karinėms SSRS pajėgoms, remiamoms vidaus reikalų ministerijos bei KGB dalinių, įsiveržti į Baku. Ankstų 1990-ųjų sausio 20-osios rytą į Baku įžengė apie 20 tūkst. sovietų kariškių (kai kuriuose šaltiniuose teigiama, jog į Baku įsiveržė 40 tūkst. rusų karių). Jie pirmiausiai užėmė Azerbaidžano valstybinę televiziją ir respubliką paliko informacinėje blokadoje. O po to, padedant jau iš anksčiau Azerbaidžane dislokuotiems gausiems sovietinės armijos daliniams, ėmė žudyti taikius žmones. Oficialiais duomenimis, nuo kruvinos sovietų armijos agresijos tądien Baku žuvo 133 žmonės, 744 azerbaidžaniečiai buvo sunkiai sužeisti, 841 azerbaidžanietis neteisėtai areštuotas, penki žmonės dingo be žinios. Tarp žuvusiųjų azerbaidžaniečių – daug vaikų, moterų, senelių, taip pat – Azerbaidžano greitosios pagalbos medikų bei milicininkų. Tądien sudeginta 200 namų ir butų, sutraiškyta aštuoniasdešimt automobilių. Pagrindinis  agresijos tikslas – įbauginti nepriklausomybės siekiantį Azerbaidžaną.