|
Dėl Veliuonos paminklo
XXI amžiuje (Nr. 2) pasirodė Genovaitės Baliukonytės straipsnis Ar garsins Veliuoną mirusiųjų deivė? Jau kuris laikas diskutuojama dėl sumanymo statyti deivės Velionos skulptūrą Veliuonoje. Diskusija virto tiesiog visuomeniniais judėjimais: vieni sako, kad reikia statyti, kiti kad nereikia. Iš esmės tai gražus reiškinys, rodantis, jog mūsų provincija nemiega, jog jai ne tik runkeliai rūpi. Galima sakyti bunda istorinė sąmonė. Juk mūsų lietuviai valstiečiai dar visai neseniai apie Lietuvos istoriją negalvojo ir nieko apie ją nežinojo. Tik nuo Daukanto laikų ėmė busti domėjimasis savo krašto istorija.
Veliuona priklauso kelioms išskirtinėms Lietuvos istorinėms vietoms, be kurios sunku suvokti apskritai Lietuvos istoriją. Dabar Veliuona turi puikią didžiulę knygą, kurią 2001 metais išleido Versmės leidykla. Ir aš turėjau garbės įdėti prisiminimų straipsnelį apie Leonidą Batūraitę-Matusevičienę. Tame pat straipsnelyje papasakojau apie tai, kaip mes, studentai, bandėme papuošti Gedimino paminklą ir kaip vietiniai komunistėliai sureagavo.
Knygoje paskelbtas ir svarbus L. Matusevičienės brolėno R. Batūros straipsnis Veliuona Lietuvos gynybos skydas kare su Kryžiuočių ordinu (XIII a. pabaiga XV a. pirmasis ketvirtis). Istorikas rašo: Šiuo laikotarpiu niekur kitur, nei Lietuvoje, nei aplinkiniuose kraštuose, nei, kaip atrodo, visoje Europoje, neįvyko tiek daug ir tokio masto gynybinių kovų bei diplomatinių pastangų, kaip ties Veliuona. Gerai pasakyta Veliuona Lietuvos gynybinis skydas. Galima drąsiai teigti visa Lietuva turi būti dėkinga Veliuonai. Drįsčiau Veliuoną pavadinti lietuviškaisiais Termopilais taip buvo vadinama perėja Graikijoje, kurioje buvo sulaikytas persų armijos puolimas.
Veliuonos piliakalnių šlaitai aplaistyti senovės gynėjų krauju. Senasis Junigedos pavadinimas buvo pakeistas Veliuonos vardu. Kodėl? Senovės lietuvių įsitikinimu, kovose dalyvavo ne tik gyvieji kariai, bet ir žuvusiųjų vėlės. Visai panašiai prūsų kovose su kryžiuočiais svarbų vaidmenį atliko Vėluva (irgi nuo vėlių). Lietuviai visada minėdavo ir gerbdavo protėvius, o ypač senovės laikais.
Deja, Veliuona iki šiol deramai nepagerbė savo didvyriškų gynėjų. Gražu, kad Veliuonoje atsirado žmonių, pasiryžusių pagerbti kovotojų atminimą, ir pagerbti taip, kaip galbūt to norėtų patys žuvę kariai. Būtent mirusiųjų globėja Motina Veliona labiausiai tinkama įamžinti jų garbei.
Stebina paminklo priešininkų ir kritikų pozicija. G. Baliukonytės didokame straipsnyje nė žodžiu neužsimenama apie Veliuonos gynėjus ir jų aukas. O juk būtent jiems paminklas ir ketinamas statyti. Nepatinka pagonybė? O ką padarysi, Veliuonos ir Lietuvos gynėjai buvo pagonys, jie turėjo savo dievus ir deives ar galima juos už tai smerkti? Tokie buvo laikai. O gal kryžiuočiai buvo geresni, nes buvo krikščionys? Kartais susidaro įspūdis, jog Velionos paminklo priešininkai atlieka kryžiuočių misiją.
Jonas Trinkūnas
© 2010 XXI amžius
|