Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atgarsiai
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Istorikas, blaivybės skleidėjas, publicistas, sielovadininkas

Dr. Aldona Kačerauskienė

Kun. Jonas Matusas (1899–1962)

Praėjusių metų rudenį suėjo 110 metų nuo kunigo, mokslininko, blaivybės skleidėjo, publicisto, sielovadininko Jono Matuso (1899–1962) gimimo. Jis buvo tokia ryški ir kūrybinga asmenybė, kad net sovietmečiu išleistos enciklopedijos nedrįso nutylėti jo vardo.

Kun. J. Matuso atminimui skirtas vakaras įvyko sausio 15 dieną Lietuvos istorijos institute. Susirinkę istorikai, blaivininkai, giminaičiai iš užmaršties traukė primiršto mokslininko darbus, buvo surengta J. Matuso leidinių paroda.

J. Matusas gimė 1899 m. spalio 26 dieną Vaiguviškių kaime (Plokščių valsčius), ūkininkų šeimoje. Tėvas kurį laiką dirbo valsčiaus raštininku. Jonukas augo didelėje šeimoje, kurioje buvo puoselėjamos tautinės ir religinės vertybės. Taip brendo kunigo ir sesers vienuolės dvasiniai pašaukimai. Tėvai buvo apsisprendę vaikus leisti į mokslą. Jonukui mokslai prasidėjo Plokščių pradžios mokykloje. Toliau – Seinų ir Kauno „Saulės“ gimnazijos, Seinų kunigų seminarija. Kunigu įšventintas 1924 metais. Viliojo mokslinis darbas, todėl studijas tęsė Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. 1931 metais už darbą „Lietuvių rusinimas per pradžios mokyklas“ jam buvo suteiktas istorijos daktaro laipsnis, už darbą „Švitrigaila, Lietuvos didysis kunigaikštis“ – habilituoto daktaro laipsnis. Dėstydamas Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, gavo docento vardą. Viena po kitos buvo leidžiamos J. Matuso knygos: „Švitrigaila“ (1938), „Lietuvių kultūra senais laikais“ (1939), „Senovės prūsų žemės nukariavimas“ (1940) ir kt. Periodiniai leidiniai „Ateitis“, „Draugija“, „Sargyba“, „Tiesos kelias“, „Lietuva“ spausdino jo straipsnius.

Artėjant frontui, J. Matusas nutarė trauktis į Vakarus. Dukterėčia Marija Stungurienė pasakojo: „1944 m. liepą kun. J. Matusas atsisveikino su tėviške; giminaičiai sustojo ratu, ne vieno akyse spindėjo ašaros. Visų galvose ta pati mintis: gal matomės paskutinį kartą. Susirašinėti pradėjome tik 1956 metais. Dėdė kunigas siuntė siuntinius, labai ilgėjosi tėvynės. Jo motina daug meldėsi ir dažnai atsidūsėdavo: „Kad tik Jonelis nemestų kunigystės“...

Nemetė. Pasitraukęs į Vokietiją, mokytojavo lietuvių tremtinių gimnazijose, o 1948 metais, persikėlęs į JAV, dėstė vokiečių ir prancūzų kalbas kunigų seminarijoje, atsidavė pastoraciniam darbui. Mirė 1962 metais Niujorke.

Istorikai priskaičiuoja 17 J. Matuso knygų, apie 150 straipsnių. Konferencijoje apibūdindamas J. Matuso indėlį į Lietuvos istorijos mokslą, Valdas Selenis pastebėjo: „Iš kitų to meto istorikų jis išsiskiria tyrimų tematikos įvairove, istorinių faktų laikymusi, jo raštus lengva skaityti. Jis – istorijos populiarintojas, išsikėlęs tikslą rasti lietuvių senolių veidą, nuvalyti jį nuo rusiškų ir vokiškų apnašų, saugoti tautos savitumą: kalbą, dainas, kryžius“. Istorikas Algirdas Matulevičius pabrėžė: „J. Matusas – vienas iškiliausių, brandžiausių XX amžiaus istorikų; jo darbai pasižymi objektyvumu, jo raštų kalba aiški, stilius geras“.

J. Matusas parašė keletą knygų ir daug straipsnių blaivybės tematika. Pats būdamas visiškas abstinentas, sekė vyskupo M. Valančiaus pėdomis, žodžiu ir raštu skleidė blaivybės idėjas. Konferencijoje iškelta mintis parengti knygą apie kun. J. Matuso gyvenimą ir veiklą.

Renginį organizavo Zanavykų draugijos pirmininkas Albinas Vaičiūnas.

© 2010 „XXI amžius“