| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Telšių vyskupijoje Tauragės dekanate Negęsta Kalėdų žvaigždė
Nemakščiai. Amžių nugludintos Šv. Kalėdų tradicijos perduodamos iš kartos į kartą, bet jų turinys, išsaugojimas, šventės sukūrimas priklauso nuo atsidavusio organizatoriaus sugebėjimo suburti, uždegti aplinkinius. Kitas Kalėdas pindami adventinį vainiką pagalvokite, kad jį galima puošti ne tik įvairiomis dekoracijomis bei augalais, bet ir akimirkomis, kurios įprasmina šį laikotarpį. Nemakščių parapijos tikintieji į adventinį vainiką įpynė daug gražių įvykių. Pirmiausiai šias Šv. Kalėdas įsimintina švente pavertė Kūčių popietė-agapė, į kurią gruodžio 20 dieną tikinčiuosius sukvietė parapijos klebonas kun. Stasys Šlepavičius. Tą dieną į šv. Mišias rinkosi gausus parapijiečių būrys ir svečiai: LR Seimo narys Edmundas Jonyla su žmona, atvyko daug aplinkinių parapijų žmonių, žinodami, kad Nemakščių bažnyčioje visada kažkuo nustebinama. Prieš palaiminimą sekmadieniais klebonas palinki tai sveikos, tai blaivios, tai taikios ar dar kitokios ateinančios savaitės, atsižvelgdamas į aktualiausios to laikotarpio įvykius ir išgyvenimus. Šios pirmą kartą parapijoje organizuotos popietės metu šventinę nuotaiką kūrė dalies prezidentės orkestro profesionalių muzikantų vaikinų klarnetininkų ansamblio Vilniaus klarnetai melodijos. Kaip visuomet šventai ir šventiškai klebono aukojamos šv. Mišios, prasminga ir šilta homilija lydėjo į parapijos salę pasidalinti kalėdaičiu. Pirmiausia kun. S. Šlepavičius ištrauką iš Šventojo Rašto pakvietė paskaityti Giedrę Glazauskytę, paskui palaimino Kūčių valgius. Kalėdaičius susirinkusiesiems išdalino klebonas, vargonininkas-seniūnas Remigijus Laugalis su žmona Loreta ir pastoracinės tarybos vicepirmininkas Vladislovas Šimaitis su žmona Daiva. Sveikinimo kalbą pasakė LR Seimo narys E. Jonyla, eilėmis sveikino Marytė Glazauskienė. UAB Žvirzdė savininkė Daiva Šimaitienė padėkojo klebonui už jo sugebėjimą kurti parapijos dvasią ir tvarkyti ūkinius reikalus. Neįprasta ir nuostabu, kad tavo rankose esančio kalėdaičio užteko atsilaužti kelioms dešimtims žmonių, o jų išsakyti linkėjimai leido geriau suvokti save kito žmogaus akimis ir suteikė galimybę atrasti žodžius, kurie būtų skirti tik konkrečiam žmogui, stovinčiam priešais. Pasidalinus kalėdaičiu ir išsakius linkėjimus, žmonės neskubėjo skirstytis, bendravo, klausėsi skambančių muzikos garsų, šildėsi vienas kito dėmesiu, arbata ir atneštomis gėrybėmis, nuo stalų, kuriuos skoningai ir šventiškai papuošė Alma Stanislavičienė su savo vaikais ir Daiva Šimaitienė. Šios popietės metu žmonių š irdyse įsižiebė supratimo žvakelė, kad šventę galime sukurti tik būdami kartu. Už pastangas brandinti šį suvokimą žmonių mintyse parapijos klebonui dėkojo tiek šventės svečiai, tiek namiškiai. Apsvaiginti Tylios nakties melodijos skirstėmės laukti užgimsiančio Stebuklo. Didžiausią ir reikšmingiausią adventinio vainiko dalį pynėme iš viso kalėdinio laikotarpio šv. Mišių, kurių metu prie Kūdikėlio Jėzaus lopšio ir mylimos Lurdo Marijos kojų sunešėme visą praėjusių metų gyvenimą ir viltis, kad kitais metais bus duota tiek, kad pakeltume. Net tris dienas bažnyčią ir Lurdo grotą žvaigždėmis ir girliandomis puošė pats klebonas ir nuolatiniai jo talkininkai Staselė ir Antanas Bumbuliai, Angelė ir Antanas Ignatavičiai, Algimantas Glazauskis. Žiburiai Nemkaščių Lurde dega ištisai, o prieš Šv. Kalėdas čia pastatyta eglutė, įrengta Prakartėlė. Kūčių vakarą, skambant giesmėms, po šv. Mišių procesija patraukė į Lurdą. Čia pašventinta Prakartėlė ir suklupus sniege suskambo Sveikas, Jėzau Gimusis... Prieš keletą dienų radome nuostabaus grožio Rūpintojėlį su prierašu, kad Jis rastų vietelę Lurdo teritorijoje. Autorius nepasirašė. Šv. Kūčių vakarą Rūpintojėlis pašventintas ir pastatytas prie Lurdo vartelių. Klebonas džiaugėsi, kad geradario paaukotas Rūpintojėlis kiekvieną čia užsukantį pasitiks ir išlydės. Šv. Kalėdų rytą Mišiose įsižiebė džiaugsmo žvakelė, kad leista turėti tikėjimą, nes tik per Dievą ateina Šv. Kalėdų pilnatvė. Šv. Mišių pabaigoje parapijos kun. S. Šlepavičius apibendrino metų darbus ir padėkojo parapijos gyvenimui neabejingiems tikintiesiems. Pastoracinės tarybos nariai, UAB Žvirzdė, Nemakščių vaikų darželis, Užkalnių bendruomenė, sveikindami kleboną, jam dėkojo už nuolatinį rūpestį parapijos gyvenimu, už kantrų mokymą, kad stebuklus ir šventes kuriame patys ir jo išskirtinį mokėjimą padėkoti kiekvienam prisidedančiam prie parapijos gyvenimo darbų ir švenčių. Sausio 1 dieną, minint Dievo Gimdytojos iškilmę, pradėjome devynių pirmųjų penktadienių maldingumo praktiką. Kalėdodamas klebonas kiekvienai šeimai išdalino medžiagą iš liturginio maldyno apie šių penktadienių svarbą žmogaus išganymui. Malonu, kad tikintieji atsiliepė į šį raginimą. Sausio 2 dieną rinkomės šv. Mišių aukai paminėti Juozapos Jocienės garbingą 90-ies metų jubiliejų. J. Jocienė yra Raseinių krašto dievdirbio Kazimiero Vaitkaus dukra. K. Vaitkus buvo žinomas dievdirbis ir kalvis, dekoravęs senąją Nemakščių bažnyčią, kurios vietoje dabar stovi Lurdo grota. Visi džiaugėmės senolės meile bažnyčiai, žvalumu, proto aštrumu, šmaikštumu. Gražu, kad iš savo tėvų perimtą meilę Dievui perdavė jaunesnėms kartoms, nes šv. Mišių metu psalmę giedojo bažnyčios jaunimo choro narė proanūkė, o skaitinius skaitė anūkė. Ilgametė dėkojo Dievui už jai suteiktą ilgą amžių, o klebonui už gražias maldas ir šiltus žodžius. Po šv. Mišių vėl patraukėme į Lurdą, kur vaikai ir anūkai jai uždegė didžiąją žvakę su užrašu Viešpatie, Tu davei valandas ir metus, Tu man patikėjai daug laiko. Laikas už manęs, laikas prieš mane, jis buvo mano ir bus, jį gavau iš Tavęs. Dėkoju Tau už kiekvieną laikrodžio dūžį. Jautriausią adventinio vainiko dalį nupynėme švęsdami Trijų Karalių iškilmę. Jau antri metai prisimename praėjusiais metais iškeliavusius į Amžinybę. Patarnautojai procesijos būdu atnešė prie altoriaus degančias žvakeles už kiekvieną iš jų. Po Mišių pavedėme mirusiuosius Marijos užtarimui ir sudėjome žvakeles Lurde prie jos kojų. Sekmadienį, kai minimas Kristaus krikštas, baigėsi Šv. Kalėdų laikotarpis, tačiau mūsų klebonas dar kartą priminė, kad dėkingumas ar dėmesingumas niekada nesibaigia. Sausio 17 dieną į šv. Mišias, kurių gražiausios maldos, mintys, žodžiai ir giesmės buvo skirti jubiliatui parapijos geradariui Stasiui Mėliniui, susirinko gausus Nemakščių tikinčiųjų būrys. Kalbėdamas klebonas kun. S. Šlepavičius pabrėžė, kad jį džiugina tvirtėjanti tradicija melstis ir rodyti dėmesį gyviems žmonėms įvairių jubiliejų ir sukakčių proga. Tą sekmadienį už S. Mėlinį buvo meldžiamasi, nes jo energijos, atkaklumo, sumanumo ir tikėjimo galios dėka parapijoje nuveikta gausybė gražių ir prasmingų darbų. S. Mėlinis niekuomet negaili savo laiko, idėjų ir jėgų geriems darbams atlikti. Be galo daug meilės ir rūpesčio atiduota Nemakščių Lurdo statybai, Švč. Trejybės koplytėlės restauravimui, šių statinių ir bažnyčios įteisinimo dokumentų sutvarkymui, bažnyčios aplinkos gražinimui, atmintinų vietų įamžinimui koplytstulpiais, kryžiais, paminklais bei gausybei kitų mažų ir didelių darbų Dievo bei žmonių garbei ir bažnyčios gerovei. Šv. Mišių pabaigoje jubiliatą pagerbti išsirikiavo gausus būrys sveikintojų: Pastoracinės tarybos, kurioje aktyviai darbuojasi Stasys, nariai, Caritas nariai, draugai, bendraminčiai, giminaičiai, kaimo, iš kurio kilęs S. Mėlinis, bendruomenės atstovai. Buvo išsakyta daug šiltų sveikinimo, nuoširdžios pagarbos žodžių ir linkėjimų. Ypač jubiliatą sujaudino ir susirinkusius sužavėjo jo anūkės Gabrielės fleita grojama melodija, kurią ji dovanojo seneliui. Sugrojusi anūkė ir senelis pagarbiai nusilenkė prieš altorių, tuo akivaizdžiai parodydami, kad pagarbą tiek Dievui, tiek žmogui lengviausia išugdyti deramu pavyzdžiu. Stebint iš šalies žavėjo S. Mėlinio vidinė kultūra, nes bažnyčioje kiekvienas žingsnis žengiamas ir kiekvienas žodis tariamas su apgalvota pagarba ir iš vyresnių kartų perimta tikėjimo tradicija. Dėkodamas sveikintojams jubiliatas pirmiausia padėkojo savo šviesaus atminimo mamai už suteiktą gyvybę, taip pat padėkojo mūsų bažnyčios fundatoriui šviesaus atminimo prelatui kun. Petrui Butkui, kurio gyvenimas ir darbai yra meilės savo gimtajam kraštui pavyzdys. Labai nuoširdžiai ir jaudinančiai nuskambėjo jubiliato frazė, kad Nemakščių kraštas man yra viskas. Baigiantis šv. Mišioms klebonas pašventino didžiąją žvakę, kurią klebonas asmeniškai padovanojo jubiliatui ir kuri buvo nunešta į jo mylimą Lurdo grotą bei skambant giesmei Marijos garbei uždegta kaip simbolis tos meilės liepsnos, kuria S. Mėlinis dega savo gimtajam kraštui. Kiekviena diena, vis smarkiau įsukanti naujų metų ratą, grąžina visus į įprasto gyvenimo vėžes, tačiau švenčių metu išgyventus įvykius, jausmus, suprastas tiesas, galime perkelti į kasdienius darbus ir jie taps lengvesni bei šviesesni.
Daiva Visockienė,
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |