Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atgarsiai
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Popiežius apie bendros maldos ir liudijimo svarbą

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI su Suomijos liuteronų vyskupu Gustavu Bjorkstrandu

Misijos ir vienybės santykis liko aktualus

Apaštalo šv. Pauliaus atsivertimo celebravimu pasibaigusioje Maldų už krikščionių vienybę savaitėje vyko daug tarptautinės ir vietinės reikšmės ekumeninių renginių. Popiežius Benediktas XVI išsamiau šia tema kalbėjo per sausio 20 dieną surengtą bendrąją trečiadienio audienciją, kurioje jis tradiciškai susitinka su iš viso pasaulio atvykusiomis maldininkų grupėmis, tarp kurių būna įvairių tikybų atstovų. Popiežius priminė, kad krikščionių vienybės siekis turi būti visų Kristaus išpažinėjų pareiga, nes tai sekimas Išganytoju, kuris meldė: „Tegul visi bus viena… kad pasaulis įtikėtų“ (Jn 17, 21). Nuolatinė malda dėl pilnos bendrystės taip pat reiškia supratimą, kad ši vienybė pirmiausia yra Dievo dovana. „Šventasis tikslas visus krikščionis sutaikyti vienos ir vienintelės Kristaus Bažnyčios vienybėje pranoksta žmonių jėgas ir gebėjimus“, – nurodė Šventasis Tėvas į Vatikano II Susirinkimo mokymą, kviesdamas pagalbos ieškoti Viešpatyje.

Aptardamas šiemetinės Maldų už krikščionių vienybę savaitės mąstymams skirtą prisikėlusio Jėzaus teigimą savo mokiniams – „jūs esate šių dalykų liudytojai“ (LK 24, 48) – Popiežius priminė, kad šiuos siūlymus pateikė Škotijos ekumeninė grupė, siekdama paminėti Edinburge įvykusios pirmosios Pasaulinės misijų konferencijos 100-ąsias metines. Toje konferencijoje pirmą kartą išsamiai aptariamos krikščionių pasidalijimų problemos, ypač Kristaus mokslo skelbimo nekrikščioniškajam pasauliui kontekste. Iš tikrųjų, jeigu krikščionys yra susiskaldę ar netgi susipriešinę, tai jų skelbiama žinia negali įtikinti tų, kurie dar nežino Kristaus, arba tų, kurie yra nuo Jo nutolę (dabartiniais sekuliarizacijos laikais) arba kurie yra abejingi Evangelijai.

Todėl misijos ir vienybės santykis, kaip ir prieš šimtą metų, liko viena iš svarbiausių paskatų ekumeninio sąjūdžio pažangai. Benediktas XVI, remdamasis Vatikano II Susirinkimo dekretu apie ekumenizmą „Unitatis Redintegratio“, patvirtino Bažnyčios nuostatą, jog krikščionių pasidalijimas „yra atvirai priešingas Kristaus valiai ir piktina pasaulį“. Šioje plotmėje reikia svarstyti poreikį bendrai liudyti Kristų, kaip siūlo šiemetinės ekumeninės savaitės medžiagos rengėjai.

Svarstymų pagrindas yra Šv. Luko evangelijos paskutinis – 24-asis  skyrius, kuriame kalbama apie tai, kad prisikėlusį Kristų nelengvai atpažino netgi Jo artimiausi mokiniai. Viešpats pats turėjo atverti jų akis ir protą ne tik regimais ženklais – duonos laiminimu ir laužymu, kaip buvo per paskutinę vakarienę, parodyti žaizdas, gautas prikalus prie kryžiaus, bet ir paaiškinti Šventąjį Raštą apie Mesijo kančią ir prisikėlimą iš numirusiųjų. Jėzus taip pat patvirtino, kad tai „jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą“, (Lk 24, 47), pažadant šių dalykų liudijimui į pagalbą atsiųsti Šventąją Dvasią.

Pažanga ir nauji iššūkiai

Šiam liudijimui reikia intelektualaus Dievo apsireiškimo Jėzuje Kristuje pažinimo, sakė Šventasis Tėvas bendrosios audiencijos dalyviams. Tačiau to nepakanka – pažinimas turi eiti su egzistenciniu procesu, savojo „aš“ atvėrimu ir perkeitimu priimant Viešpaties mokymą ir Jį liudijant savuoju gyvenimu. Bažnyčioje tikėjimo tiesų priėmimą simbolizuoja Nikėjos ir Konstantinopolio Visuotiniuose Susirinkimuose (325 ir 381 metais) patvirtintas Apaštalų tikėjimo išpažinimas, kuris yra bendras Rytų ir Vakarų krikščionims. Tų tiesų bendras liudijimas, kad pasaulis įtikėtų, ir yra tikrasis kelias į mistinio Kristaus Kūno, Bažnyčios, vienybę.

Aptardamas pastarojo šimtmečio ekumeninio sąjūdžio vystymąsi, popiežius Benediktas XVI patvirtino, jog tai tapo svarbiu bažnytinio gyvenimo elementu, skatinančiu tiek teologines paieškas, tiek atsaką į Dievo svarbiausią meilės įsakymą. Įvairios Bažnyčios dabar dalijasi pastoraciniais rūpesčiais ir sakramentinio patarnavimo aktualijomis, pavyzdžiui, abipusiu krikšto pripažinimu ir skirtingų konfesijų atstovų mišriomis santuokomis. Šventasis Tėvas nurodė ir į evangelinių bei charizmatinių sąjūdžių kontaktus siekiant didesnio abipusio pažinimo, kartu pripažindamas, jog šioje srityje netrūksta rimtų problemų.

Jis patvirtino, kad po Vatikano II Susirinkimo Katalikų Bažnyčia, stiprindama broliškus santykius su Rytų Bažnyčiomis ir Vakarų bažnytinėmis bendruomenėmis, tęsia dvišalį teologinį dialogą, kai kuriose srityse pasiekdama ryškų suartėjimą ir netgi sutarimą. Štai 2009 metais Kipre įvyko Jungtinės katalikų ir stačiatikių tarptautinės teologinio dialogo komisijos susitikimas, kuriame svarstytas Romos vyskupo (Popiežiaus) vaidmuo Bažnyčios vienybei, ypač pirmajame tūkstantmetyje, kai Rytų ir Vakarų krikščionys dar nebuvo pasidaliję. Panašų susitikimą turėjo ir Jungtinė dialogo su senųjų Rytų krikščionių Bažnyčiomis (koptų, etiopų, sirų, armėnų) komisija. Visa tai stiprina viltį, kad bendrystė su Roma bus atkurta.

Kalbėdamas apie bendradarbiavimą su nuo Katalikų Bažnyčios atskilusių protestantinių bendruomenių (Anglikonų bendrija, Pasaulio liuteronų federacija, Pasaulio reformatų aljansas, Pasaulio metodistų taryba) atstovais, Benediktas XVI atkreipė dėmesį, kad Popiežiškoji krikščionių vienybės taryba išsamiai analizuoja pasiektus dialogo rezultatus ir likusias bei naujas problemas. Praėjusį rudenį paminėtos katalikų ir liuteronų Jungtinės nuteisinimo doktrinos deklaracijos 10-osios metinės. Taip pat buvo paskelbtas Vatikano siūlymas priimti anglikonus į Katalikų Bažnyčią, paliekant jiems bendruomeninį ir liturginį savitumą. Apie tai kalbėta per Anglikonų bendrijos vadovo Kenterberio arkivyskupo Rovano Viljamso apsilankymą Romoje ir susitikimą su Popiežiumi.

Šventasis Tėvas, baigdamas kalbą bendrojoje audiencijoje, pažymėjo, kad ekumeninis bendradarbiavimas pasiekė realią pažangą stiprinant brolybę, tačiau tai nėra tiesinis procesas – jame galimi pakilimai ir nuolydžiai. Tam turi įtakos senųjų nesutarimų, atėjusių iš XVI amžiaus Reformacijos istorijos, našta bei naujos problemos ir nauji sunkumai. Čia galima nurodyti sekuliarizmo įtaką protestantiškajai teologijai, tradiciniam Bažnyčios mokymui priešingas nuolaidas homoseksualizmui (netgi homoseksualų „santuokų“ laiminimą ir jų atstovų konsekravimą), protestantų dvasininkijos luomo feminizavimą. „Todėl mes visada turime būti pasirengę apsivalymo procesui, kuriame Viešpats stiprins mūsų gebėjimą būti vieningais“, – ragino Benediktas XVI.

Suomių ekumeninė piligrimystė į Romą

Pagal nusistovėjusią tradiciją Maldų už krikščionių vienybę savaitės pradžioje Šventasis Tėvas audiencijoje priėmė Suomijos ekumeninę delegaciją, kuri surengė kasmetinę piligrimystę į Romą pagerbti tautos apaštalą šv. Henriką. Šis buvęs Upsalos (Švedija) vyskupas ir kankinys, kurio liturginė minėjimo diena yra sausio 19-oji, dar XII amžiuje evangelizavo tada pagonybėje dar gyvenusius suomius. Kaip ir kitose Skandinavijos šalyse,  taip pat ir 5,2 mln. gyventojų turinčioje Suomijoje nuo Reformacijos laikų vyrauja liuteronai, kurie sudaro apie 85 proc. tikinčiųjų. Visai išnykusi katalikybė pradėjo atsikurti tik XIX amžiaus pabaigoje, o pernai, po beveik 400 metų pertraukos, buvo konsekruotas Helsinkio katalikų vyskupas suomis.

Sveikindamas suomių ekumeninės delegacijos narius popiežius Benediktas XVI priminė, kad šis jau 25-asis apsilankymas Šv. Henriko šventės proga iš esmės pasitarnauja šalies krikščionių vienybės reikalui. Pažymėjęs, kad Suomijoje gilias šaknis yra įleidę ne tik vakarų krikščionys, bet ir Stačiatikių Bažnyčia, jis nurodė, kad tai yra tinkamas motyvas didesnėms susitaikymo ir supratimo pastangoms, nepaisant praeities vaidų ir nesutarimų. „Reikia stengtis, kad mūsų broliška draugystė ir dialogas vis labiau klestėtų iki tobulos ir regimos vienybės Jėzuje Kristuje“, – sakė suomiams Šventasis Tėvas.

Jis ypač džiaugėsi Suomijoje ir Švedijoje sėkmingai vykstančiu liuteronų ir katalikų ekumeniniu dialogu (Nordic Lutheran – Catholic dialogue), kurį ypač skatina prieš dešimtmetį pasirašyta Jungtinė  nuteisinimo doktrinos deklaracija. „Yra vilties, kad jos tekstas, sudarytas dialogo pagrindu, teigiamai prisidės einant keliu į prarastos vienybės atstatymą“, – tvirtino popiežius Benediktas XVI. (Dar būdamas Tikėjimo mokslo prefektu tuometinis vokietis kardinolas Jozefas Ratcingeris aktyviai dalyvavo derybose sudarant Jungtinę nuteisinimo doktrinos deklaraciją su liuteronais, kurių ištakos ir centras yra Vokietijoje.)

Šventasis Tėvas taip pat atkreipė dėmesį, kad Suomijos krikščionių, atstovaujančių skirtingoms konfesijoms, kasmetinė bendra piligrimystė į Romą patvirtina pagarbą Romos vyskupui, apaštalo šv. Petro įpėdiniui – o tas yra svarbu siekiant vienybės per brolišką dialogą. Jis meldė, kad tokios bendros piligrimystės krikščionių Bažnyčias ir bažnytines bendruomenes dar labiau suartintų.

© 2010 „XXI amžius“